Dabar narystė NATO atrodo kaip akivaizdus ką tik atsikūrusios Lietuvos tikslas, kurio tiesiog negalėjo nebūti, tačiau prieš 30 metų viskas buvo ne taip aišku.
Lietuvos stojimo į NATO 20-mečio proga 15min žurnalistas lankėsi Nacionalinėje bibliotekoje ir pervertė didžiausius tuometinius laikraščius, norėdamas išsiaiškinti, ką jie rašė tuomet – kaip aprašytas A.Brazausko laiškas, kaip jį komentavo to meto politikai, kaip reagavo kitos šalys ir pati NATO. Taip pat primename kontekstą, kuriame buvo išsiųstas šis laiškas.
Prezidentą siųsti laišką ragino ne tik opozicija
1992 m. vykusius Seimo rinkimus laimėjo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), o prezidentu 1993 m. pradžioje išrinktas buvo Algirdas Brazauskas. 1993 m. vasarą iš Lietuvos buvo galutinai išvesta Rusijos kariuomenė.
1993 m. spalį visos pagrindinės Lietuvos partijos kreipėsi į A.Brazauską.
Bendrame kreipimesi teigta, kad Lietuva, nebūdama integruota į kolektyvinės gynybos sistemą, nėra saugi ir kad reikėtų kartu su Centrinės Europos valstybėmis jungtis į Vakarų Europos gynybos organizacijas.
„Esame įsitikinę, jog Lietuvai būtina aukščiausiu lygiu pareikšti savo norą stoti į NATO“, - teigė laiškas.
Jį pasirašė Romualdas Ozolas (Lietuvos centro partija), Justinas Karosas (LDDP), Saulius Pečeliūnas (Lietuvos demokratų partija), Povilas Katilius (Lietuvos krikščionių demokratų partija), Viktoras Makoveckas (Lietuvos liberalų sąjunga), Rimantas Dagys (Lietuvos socialdemokratų partija), Rimantas Smetona (Lietuvių tautininkų sąjunga), Valentinas Šapalas (Nepriklausomybės partija), Vytautas Landsbergis (Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai)).
Tų pačių metų lapkričio 29 d. opozicinės Seimo partijos paskelbė memorandumą „dėl pamatinių Lietuvos nacionalinės užsienio politikos principų“, kuriame atkreiptas dėmesys, kad valstybės pozicija dėl svarbiausių užsienio politikos krypčių privalo būti aiškiai suformuluota.
Be kitų punktų, išsakytas įsitikinimas, kad reikia pateikti oficialų Lietuvos prašymą dėl narystės NATO.
Tuo metu pačioje Vakarų Europoje ir JAV vieningos nuomonės dėl NATO plėtros nebuvo. JAV prezidento Billo Clintono administracija tuomet Rytų Europos šalims, įskaitant Rusiją, siūlė prisijungti prie programos „Partnerystė taikai“.
Ši programa numatė, kad NATO išplės bendradarbiavimą su Rytų Europos valstybėmis įvairiose srityse, bet apie tikrąją narystę dar nebuvo kalbama.
Šiuo planu ypač buvo nepatenkintos Rytų Europos šalys, kurios kuo greičiau norėjo tikrosios narystės. Jos siekė, kad būtų oficialiai paskelbta, kokios šalys ateityje galėtų būti priimtos į NATO, kada ir kokius reikalavimus jos turi atitikti.
