„Lietuvos epocha“ ukrainiečiai vadina laikotarpį nuo XIV a. pr. iki 1569 m. Šiuo laikotarpiu didžiulė dalis dabartinės Ukrainos įėjo į LDK sudėtį ir buvo tiesiogiai valdoma iš Vilniaus.
Bet Lietuvoje mąstydami apie Lietuvos ir Ukrainos ryšius įprastai prisimename tik neseną istoriją, o, pavyzdžiui, tai, kad lietuviai su ukrainiečiais dažnai drauge kovėsi prieš bendrus priešus, kad Kyjivui galime būti dėkingi už raštą, pamirštame arba to nežinome.
Pasak prof. A.Bumblausko, tai susiję su ilgalaikiu Rusijos istoriografijos poveikiu tiek Ukrainai, tiek Lietuvai. Rusija, o vėliau SSRS tiek LDK, tiek Ukrainą siekė išbraukti iš istorijos subjektų sąrašo, senąją Ukrainą traktavo tik kaip rusų žemes.
Toks požiūris, pabrėžia istorikas, klaidingas. LDK valdyta Kyjivo kunigaikštystė ir kitos Ukrainos žemės buvo skirtingos nuo „Maskvos Rusijos“, ukrainiečiai ir lietuviai sugyveno pakankamai neblogai ir per 200 metų įvyko daug dalykų, kuriuos galima laikyti bendro paveldo dalimi.
– Kaip Lietuva įsitvirtino dabartinėje Ukrainoje? Ar karinių žygių dėka, o gal buvo susisaistyta dinastiniais ryšiais?
– Labai įvairiai. Vienos griežtos išvados čia nepadarysi. Galima sakyti taip: LDK įtaka tose žemėse augo.
Tas augimas kartais lėmė, kad žemės buvo prisijungiamos taikiai, o kartais situacija išaugdavo ir į karinį konfliktą.
Pavyzdžiui, yra tokia pusiau legendinė istorija, kad Gediminas apie 1320 m. nukariavo Kyjivą, laimėjęs Irpenės mūšį. Tarp kitko, tos pačios Irpenės, kurios vardas ir dabar dažnai skamba. Pas mus dirbantis britų istorikas Stephenas Rowellas, to laikotarpio specialistas, iš principo legenda pasitiki.
Daug žemių Gediminaičiai pajungė per žmonas. Pavyzdžiui, Gedimino jauniausias sūnus Liubartas nutekėjo į Voluinę.
Mes Lucko pilį vadiname „vytautine“ pilimi, turbūt ir statybos yra Vytauto laikų, bet patys ukrainiečiai pilį dažniausiai vadina Liubarto pilimi.
Liubartas buvo, pavadinkime, kunigaikštis užkuriomis. Kartais istorikai dėl to laiko, kad Voluinė tuo metu dar buvo savarankiška kunigaikštystė, kas, kad kunigaikštis svetimas.
Paprastai, kai norim draugiškai kalbėti, sakom, kad Ukrainos žemės buvo prijungtos draugiškai. Bet imperializmuose taip būna retai. Net ir vedybos dažniausiai būna iš išskaičiavimo.
Galima sakyti, kad Gediminas užvaldė Kyjivą nuo Irpenės mūšio. Bet tai viena teorija. Kartais ukrainiečiai labiau nori pripažinti, kad Kyjivą LDK valdė nuo Algirdo sūnaus Vladimiro Algirdaičio laikų.
Jo įsitvirtinimas Kijeve yra susijęs su mūšiu prie Mėlynųjų Vandenų 1362 m. Tada algirdaičiai užėmė Podolę, kuri buvo labai svarbi Ukrainos žemė.
Taip po truputį ir įsigalėjom toje erdvėje. Voluinė-Haličas, Podolė, Kyjivas, Černihivas – šitos kunigaikštystės buvo pavaldžios Lietuvai.
– Kiek stipri buvo Lietuvos valdžia Ukrainoje? Ar požiūris buvo „mokėkit mokesčius ir paliksim jus ramybėje“, ar buvo ir kažkokie kultūriniai ryšiai?
– Visų pirma, reikia turėti galvoje, kad mūsų kunigaikščiai tose Ukrainos žemėse gi buvo rusai. Aš tyčia nebijau to žodžio „rusas“, manau, kad Rusios vardą be reikalo atidavėm Maskvai. Dėl to aš kartais vartoju žodžius „Rusia“ ir „rusai“. Kartais dėl aiškumo pridedu „senieji rusai“ arba sakau „rusėnai“.
Tai va, su tais senaisiais rusais turėjome įvairių reikalų. Zenonas Norkus yra atkreipęs dėmesį, kad LDK valdymas priminė britų imperiją. Ta prasme, kad mes valdėme per vietinius valdovus. Tie vietiniai valdovai, aišku, buvo Gediminaičiai, bet griežtos, centralizuotos tvarkos, kad viskas būtų tiesmukiškai, kaip Rusijos imperijoje, nebuvo.
O štai Vytautas keitė savo giminaičius, pusbrolius ir dar tolimesnius, savo vietininkais. Atsižvelgdamas ir į jų vietines pareigas.
Borisas Čerkasas, vienas mano mylimiausių Ukrainos istorikų, kuris dabar fronte gina Kyjivą, sakydavo, kad Vytautas sugebėjo išnaudoti senosios Rusios žemių potencialą ir nukreipti jų gyventojus prieš totorius. Ir taip sugebėjo jas užvaldyti.
Mes dabar kartais juokais mūsų katedroje sakome, kad turime atiduoti ukrainiečiams Kyjivo Rusią su visa jos istorija. Nes rusai ją atėmė iš jų. Ir Putinas kartoja sovietinių vadovėlių klišes. Dar tiksliau, imperinių vadovėlių klišes.
Pagal imperinius vadovėlius, Kyjivas yra rusų žemės pradžia, o rusų krikšto pradžia yra Kryme, kur apsikrikštijo Vladimiras. Ir tą istoriją Rusija ima kaip savą, o Ukraina tuose vadovėliuose neranda savo kaip tautos statuso. Va čia ir visa bėda.
– Kaip patys ukrainiečiai kaip dabar žiūri į laikotarpį, kai LDK valdė Ukrainą? Kokie pirmi įvaizdžiai iškyla?
– Ukrainiečiai jau seniai sako, kad lietuviai – geriausi imperialistai. Jei pripažinsime, kad Kyjivo Rusia buvo jų valstybė, tai tokiu atveju ją nuteriojo, sugriovė mongolai, o tada paskui mongolų liūtą atėjo lietuvių hiena. Lietuviai irgi buvo plėšikai, bet ne tokie smarkūs kaip mongolai, ir, atrodo, nieko blogo nepadarė per tuos du šimtus metų.
Tada atėjo lenkai, kurie ukrainiečius prispaudė, vyko kazokų sukilimai. Tada XIX a. atėjo maskoliai ir buvo visai blogai. Tada – bolševikai. Tai va, visame šitame kontekste Lietuva atrodo visai padoriai.
