Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Alvidas Jancevičius: Svajonių pasaka lietaus baloje

Prie kilnojamojo cirko palapinių šiandien priprato ir didžiųjų Lietuvos miestų, ir kuklių provincijos miestelių gyventojai. Pastariesiems tai bene vienintelė proga paįvairinti savo neretai monotonišką kasdienybę, niekur toliau neišvažiuojant išvysti vieną – kitą įdomesnį pasirodymą. Atkūrus Nepriklausomybę, beveik du dešimtmečius per Lietuvą keliavo vienintelis „Baltijos“ cirkas su didele palapine ir labai solidžiomis programomis.
Anglų Georgo Sanders šapito trupė
Anglų George'o Sanderso šapito trupė / idealtourist.ru nuotr.

Prieš keletą metų vienos televizijos paklaustas kaip vertinu naujų cirkų įsiliejimą į Lietuvos rinką, sakiau, kad tai labai naudinga, kad padidins konkurenciją. Bet kad tų palapinių mūsų nedideliame krašte atsiras tiek, jog net suskaičiuoti sunku, tikrai nesitikėjau. Nors šapito įkūnija tikrąją cirko meno prigimtį, deja, kai kurie sparčiai iškylantys ir po keleto dienų tyliai išnykstantys laikini pastatai su kupolais pastaraisiais metais jeigu ir stebina, tai tik arba visai cirko nemačiusią, arba labai jau nereiklią publiką.

***

Šapito tradicijos mūsų šalyje senos. Nekalbant apie tarpukarį, kai čia klajojo iki dešimties trupių, Lietuva ir Estija buvo dvi Sovietų Sąjungos respublikos, nesugebėjusios pasistatyti stacionarių cirko pastatų, nors galimybių būta. Todėl vienintelis kelias pamatyti tikrąjį cirką liko šapito, neneigiant, jog aukščiausiojo lygio programos rodytos ir Vilniaus sporto rūmuose bei Kauno sporto halėje. 1962 metų rudenį halėje rodytoje programoje, be kitų, su šešiolika baltųjų lokių dirbo legendinis, vienintelis pasaulyje Semionas Sinickis, 1973 metais stebino visame pasaulyje garsėjęs Valentino Filatovo „Meškų cirkas“, 1975 metais viešėjo du super atrakcionai – filmo „Dryžuotasis reisas“ pagrindinio vaidmens atlikėjos Margaritos Nazarovos tigrai ir vieninteliai pasaulyje Venedikto Beliakovo sūpynių akrobatai su meškomis. 1976 metų vasarą Vilniaus sporto rūmuose pirmąjį kartą Lietuvos publikai stebuklus krėtė paslaptingasis Igoris KIO, 1979 metais čia visą mėnesį gastroliavo Monte Karlo „Auksinio klouno“ laimėtojas klounas Olegas Popovas, dar prieš tai, 1974 metais, dirbęs ir Kauno sporto halėje. 1980 metų pavasarį tūkstančiai žiūrovų, vėlgi Vilniaus sporto rūmuose ir vėlgi ištisą mėnesį, galėjo žavėtis legendinio kino aktoriaus ir klouno Jurijaus Nikulino meistriškumu.

1978 metais Vilniaus sporto rūmuose pasirodė nematytas neregėtas Amerikos „Holiday on ice“ su triskart pasaulio ir olimpiniu čempionu slovaku Ondrejumi Nepela, beje, mirusiu netrukus po šių gastrolių. Kadangi sportininkas ir artistas buvo pasiprašęs Amerikoje politinio prieglobsčio, reklamoje jo pavardė neminėta, todėl gausiai publikai tai buvo didžiulis siurprizas. 1989 metų gruodžio mėnesį vėlgi Vilniaus sporto rūmai pakvietė į vieno žinomiausių to meto pasaulio Švedijos „Scott“ cirko penkių dienų gastroles. Programoje dalyvavo dešimties šalių cirko žvaigždės – oro skrydis Nava iš Kolumbijos, meksikietis lyno akrobatas Nockas, Švedijos ekvilibristas Bretas Fortas, Kanados oro gimnastai Turnotas ir Martinas, ispanai ikariečių žaidimų atlikėjai broliai Seguros, vienas garsiausių pasaulio žonglierių Rudis Schweitzeris, švedas manipuliatorius Boro, Kenijos akrobatai „Kenya Boys“, mimas Misteris Arkadas (Arkadijus Vinokuras) su numeriu „Manekenas“, kiti ryškūs artistai.

Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose 1985 metų rudenį gastroliavo visame pasaulyje garsus Indijos iliuzionistas Prodipas Čandaras Sorkaras jaunesnysis. 1987 ir 1991 metais dabar jau buvusiuose Profsąjungų rūmuose Vilniaus publiką stebino Maskvos iliuzijos teatras „Magija“ su tarptautinių konkursų laureatu Rafaeliu Citalašviliu. 1988 ir 1990 metais didžiuosiuose Lietuvos miestuose lankėsi Vokietijos (tuo metu Rytų) cirkas „Aeros“, o 1989 metų balandį – Lenkijos cirkas „Warszawa“, atvežę gaivaus Vakarų cirko kvapo. Ko verti buvo jau vien iki tol nematyti švarių ir komfortabilių bemaž šimto vagonėlių ir automobilių miesteliai bei įspūdinga apie trijų tūkstančių vietų šapito palapinė... „Aeros“ programoje dalyvavo pasaulinės garsenybės: tigrų dresuotojas Čarlzas Oliveris, dramblių ir naminių gyvūnų dresuotojas Uve Švichtenbergas, lyno akrobatai Diavolo ir Karina, parterio akrobatai Delfins, ekvilibristai Skylights, žonglierius ant arklio Rogeris Metinas ir kiti meistrai...

***

Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, pirmosios suvalstybinto Vaclovo Černiausko cirko „Karado“, pervadinto kilnojamąją trupe „Raudonoji Vilniaus arena“, gastrolės šiandieniniame Vilniaus Odminių skvere prasidėjo 1940-ųjų lapkričio dvidešimt devintą dieną.

Asmeninės A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr./Francas ir Otilija Černiauskai Karado cirke 1935 m. Ant tėvo delno - būsimoji pasaulinė garsenybė Zigmundas Černiauskas.
Asmeninės A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr./Francas ir Otilija Černiauskai Karado cirke 1935 m. Ant tėvo delno - būsimoji pasaulinė garsenybė Zigmundas Černiauskas.

Vokiečių okupacijos metais Vilniuje, Pylimo ir Naugarduko gatvių kampe – malkų turgaus aikštėje – veikė to paties Vaclovo Černiausko vasaros cirkas (Sommerzirkus des V.Tscherniauskas in der Wallstr./Holzmarktplatz). Knygoje „Tėvynės ieškojimas“ Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas mini ir cituoja garsaus literatūrologo Januszo Dunino-Horkawicziaus atsiminimų apie Vilnių knygą: „Vokiečių okupacijos metu Vilniuje veikė lietuviškas cirkas, kuris ten kažkaip įstrigo. Berniūkščiai, Dunino bendraamžiai bei jis pats, buvo uolūs cirko lankytojai. Taigi greičiausiai ten vaidinantys fokusininkai visiems laikams būtų dingę didžios užmaršties tamsybėse, jeigu autorius, prisimindamas karo metų Vilnių, nebūtų jiems paskyręs puslapėlio. Tai buvo taip seniai, prieš pusę amžiaus, jog iškelti jųjų šešėliai įgauna kažkokios graviūros bruožų.“ J.Duninas-Horkawiczius: „Aikštėje prie Pylimo gatvės buvo galima pamatyti nepaprastų dalykų, kokių jau niekada man nepasisekė išvysti. Visų pirma mano atmintin įstrigo ilgšis, ryjantis įvairius daiktus, – ir lig šiandien aš tikiu, kad čia nebuvo jokios apgaulės. Jis buvo iki pusės nusirengęs, siurbdavo į save didokus daiktus, kurių neįmanoma niekur nukišti nei paslėpti, o publikai pageidaujant vėl išspjaudavo: juodus ir baltus akmenis (žiūrovų balsai lemdavo, kokius pirmiausiai)...“

Nacių okupacijos metu kurį laiką veikė „Pabaltijo” cirkas, cirko artistai pasirodydavo J.Ramanausko ir P.Biržinio įkurtame Kauno „Varjetė“ teatre. Ši įstaiga gyvavo tuometės P.Lukšio (dab. Šv. Gertrūdos) gatvės dvidešimt pirmuoju numeriu pažymėtame pastate.

1942 metais Kauno senamiestyje, Jonavos 1 (prie buvusio žuvų turgaus), šalia pilies, atsirado iš lentų suręstas penkių šimtų vietų balaganas skambiu pavadinimu „Pupų Dėdės pastogė“. Ji pradėjo veikti per Sekmines ir jau pirmąsias tris dienas po tris kartus rodyta programa sulaukė neįtikėtino anšlago. Šiokiadieniais vaidinimai vykdavo du o sekmadieniais – tris kartus. Manieže buvo dainuojama, šokama, rodomi farsai, komedijos, kupletus dainuodavo arba pats Pupų Dėdė Petras Biržys), arba kupletininkas Komskis. Dirbo visas būrys artistų, daugumai kurių „Pupų Dėdės pastogė“ leido sunkiu ir painiu sunkmečiu bent kiek užsidirbti pragyvenimui.

Tačiau pastogė gyvavo vos vieną sezoną, nes programą dažnai keisti buvo neįmanoma, trūko artistų, be to, 1944 metų vasarą sparčiai pasikeitusi situacija fronte vertė galvoti ne apie cirko gastroles, bet apie paprasčiausią išlikimą. Tiesa, vėliau Pupų Dėdė gavo kitą patalpą Kalvių gatvėje ir įsteigė ten „Varjetė“. Čia jam talkindavo kupletistas P. iržinis, gražiosios Marceliutė ir Rozaliutė.

***

Prieš šešiasdešimt metų Lietuva matė ir vieną istorinį reginį. 1958 metais „Sojuzgoscirke“ sukurta nuolatinė direkcija rengti didelius masinius cirko vaidinimus stadionuose. Pirmoji programa pavadinta „Žydėk, mūsų jaunyste“ (scenarijaus autoriai P.Vernadskis ir N.Kovalis, režisierius E.Riabčiukovas), o jos premjera gegužės trisdešimt pirmąją įvyko šviesios atminties Vilniaus „Žalgirio“ (tada „Spartako“) stadione. Vėliau grandiozinis spektaklis parodytas Kauno žiūrovams ir keliavo tolyn nuo Lietuvos. Per tris gastrolių mėnesius kolektyvas sukorė apie devynis tūkstančius kilometrų, dirbo dvidešimt šešiuose stadionuose.

Programoje dalyvavo šešiasdešimt artistų – J.Riabinino vadovautas „Oro skrydis“, I.Kudriavcevas su dresuotais lokiais, skersinio gimnastai Siominai, akrobatai Mitrochinai, Jevgenjevai ir Ostašenko, lyno ekvilibristai Grigorianas ir Minasianas, komiški žonglieriai Lichačiovai, dviračių figūrininkai Poldi, muzikiniai ekscentrikai Ivanovas ir Gavrilovas, oro gimnastai Bykovai, Jefremovas ir Majorova, dresuotų arklių grupė, legendinio Nikolajaus Žerebcovo jėgos atrakcionas. Klounų grupei vadovavo P.Kukuškinas, dalyvavo taip pat skaitovai R.Brombergas ir V.Gurskis. Spektaklis vyko ne vien aikštės viduryje įrengtame manieže, bet ir bėgimo take, vejoje, keliose įvairiose vietose įrengtų scenų. Surengtos taip pat humoristinės futbolo rungtynės, kuriose varžėsi sirgalių ir cirko rinktinės. Artistus, paskelbus jų numerį, į pasirodymo vietą stadiono taku vežė atviri lengvieji automobiliai bei motociklai.

Į pagalbą pasitelkta ir nemažai Lietuvos gimnastų, akrobatų, dviratininkų, raitelių, šokėjų bei dainininkų.

***

Na bet grįžkime į artimesnius laikus. Jeigu Sporto rūmai ir Kauno halė stovėjo stabiliai, tai kilnojamasis cirkas sostinėje neturėjo savo nuolatinės vietos ir apsistodavo priklausomai nuo valdžios malonių. Tai buvo aikštelė prie Vilnelės upės, Kalnų parko papėdėje, taip pat Rūdninkų gatvėje, priešais Halės turgų. Penktajame 20 amžiaus dešimtmetyje palapinė stovėdavo dabartinės Antakalnio poliklinikos vietoje, vėliau – netoli „Skalvijos“ kino teatro, kur dabar Nacionalinis operos ir baleto teatras. Čia ir šiandien tebesantis kalnelis turėjo populiarų pavadinimą „bugi vugi“, nes vaikai žiemą rogutėmis leisdavosi iki pat buvusio Revoliucijos muziejaus (dabar Vytauto Kasiulio dailės muziejaus). Vėliau skirta aikštelė Konstitucijos prospekte priešais šiandieninį „Radisson Blu Hotel Lietuva“ viešbutį, kur dabar „Europos“ prekybos centras, o pačioje sovietinio laikotarpio pabaigoje – netoli „Siemens“ arenos, prie tuometės Kuro aparatūros gamyklos.

Lietuvą tradiciškai lankė du kilnojamieji „Sojuzgoscirko“ cirkai, pirmiausia, „Jantar“ (Gintaras). Dėl savo gremėzdiškumo ilgai apsiribota vien pasirodymais Vilniuje ar Kaune, vėliau pervažiuojant į Kaliningradą. Arba atvirkščiai. Beje, pavasarį ir rudenį cirkas atveždavo skirtingas programas. Be „Jantar“, paskutiniuoju sovietinio laikotarpio dešimtmečiu sostinėje atsirado didžiausias to meto Sovietų Sąjungos šapito „Družba“ (Draugystė), kurio maršrutas buvo dar įdomesnis (Vilnius – Maskva). 1985 metų vasarą Maskvos Izmailovo parke, dėl darbuotojų aplaidumo kilus gaisrui, „Družbos“ palapinė sudegė.

Asmeninės A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr./Mykolo Vilenčiko cirkas 1939 m.
Asmeninės A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr./Mykolo Vilenčiko cirkas 1939 m.

Tiesa, galima priminti, jog, greta šapito, Lietuvą aptarnavo ir įvairios „Scenos cirko“ trupės, daugiausia, tuomečio Leningrado, kartais Maskvos, Kijevo, Rostovo prie Dono, užklysdavusios į nuošaliausius miestelius. Skirtingi scenų gabaritai, žinoma, ribojo artistų galimybes, tačiau ir čia galėjai išvysti ne vieną aukščiausio meistriškumo artistą, pavyzdžiui, legendinį iliuzionistą – manipuliatorių S.Van Ten Tau. Šie kolektyvai dirbdavo visur, kur tik buvo galima pakabinti oro aparatūrą ar buvo nors kokia tinkamesnė, kaip dabar sakoma, aikštelė.

Stebint šiandieninių cirko palapinių keliones po Lietuvą, mobilų jų ūkį ir nesudėtingas konstrukcijas, kaip anekdotas prisimena anie pastatai brezento kupolu bei skardos plokštėmis įrėmintais šonais. Jų statyba, pasitelkus būrį kareivių, trukdavo ilgiau nei savaitę, išardymas kiek trumpiau. Pagrindiniai instrumentai buvo kirviai ir vinys. Tai labai įtikinamai liudija buvusių Panevėžio karinio aerodromo veteranų pokalbių forumo internete fragmentas: „Buvau 1988 metais kariniuose mokymuose Panevėžyje (k/d 06965). Jie apsiribojo cirko šapito statymu mieste. Ak ir geras tai buvo laikas...“ Apie kokius nors gyvenamuosius namelius negalima buvo nė svajoti, artistai cirke tik persirengdavo, grimuodavosi, o gyveno cirko nuomojamuose butuose arba, ryškiausios žvaigždės, viešbučiuose.

Tokia praktika nieko nestebino, gal nebent užsienio mačiusius artistus. Tačiau taip buvo priimta ir visi prie šios tvarkos taikėsi. Teisybės dėlei, reikia pripažinti, jog „Jantar“ ir „Družba“ programose dalyvavo vien aukščiausiojo lygio artistai, kurių pavardės šiandien puikuojasi įvairiose cirko enciklopedijose. Vardinti juos beprasmiška, nes tektų išrašyti du trečdalius vardų. Lietuvos žiūrovai turėjo galimybių pamatyti ne vien garsiausiuosius sovietinio cirko artistus (o tai buvo iš tiesų tikros žvaigždės, blizgėjusios toliausiųjų šalių maniežuose), bet ir kai kurių užsienio šalių meistrus: Lenkijos dramblių dresuotoją Stanislavą Bastą (1984), Bulgarijos legendinį oro gimnastą Aleksandrą Balkanskį su žmona Marija, akrobatus su išmetamąja lenta Boičanovus (1977), jau iki tol dirbusius JAV didžiausiame pasaulio „Ringling brothers, Barnum&Bailey“ cirke, vėlgi bulgarus ekvilibristus Nanovus, ekscentrikus Stavlevus, Mongolijos artistą Suche – Batorą, kubiečių akrobatų su lentomis grupę „Los Martines“. Standartinis trylikos (ne kaip dabar – vienuolikos ar dar mažiau) metrų skersmens maniežas, darbinis vienuolikos metrų aukštis leido rodyti sudėtingiausius numerius be jokių korekcijų, demonstruotas netgi „Oro skrydis“, apie kurį šiandienos palapinėse lieka vien pasvajoti. Galima dar pridurti, jog žiūrovų salėje buvo gerokai per tūkstantį vietų ir retai kada likdavo neišpirktų bilietų.

***

Tokio cirko direktoriumi 1989 metais tapo tada jau dvidešimt aštuonerius metus šiam menui atidavęs, ekonomikos mokslus baigęs akrobatas Arvydas Gaičiūnas, šiandien labiau žinomas kaip magijos teatro „DiArchy“ vadovas. Jam stojus prie vairo, „Jantar“ iš karto tapo mobilesnis, su įspūdingomis programomis lankėsi ir Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, kituose miestuose. Gimtinėje vėl galėjo padirbėti likusieji atskiri lietuviškojo cirko meistrai.

Tačiau svarbiausia šioje istorijoje tai, kad, yrant Sovietų Sąjungai, turtas turėjo priklausyti tai respublikai, kurios teritorijoje buvo. Tuo pačiu, ir „Jantar“ palapinė. Deja, palankus laikas pigiai išpirkti šapito praleistas, Lietuvos valdininkų toks turtas nesudomino, ir po kurio laiko už seną suirusią įrangą Maskvai jau būtų tekę mokėti septynis su puse milijono rublių (nauja kainavo apie dvidešimt milijonų rublių). A.Gaičiūnas nuo pat pradžių mynė kultūros ministerijos slenksčius, siūlydamas daug Lietuvos kultūrai nusipelniusiam ministrui D.Trinkūnui steigti šalyje cirką. Tačiau keitėsi situacija, pasikeitė ir pats ministras, idėjos įgyvendinimas buvo atidedamas geresniems laikams, kol, galiausiai, liko visai užmirštas. Energingas ir kartu santūrus žmogus A.Gaičiūnas kūrė realius planus atkurti lietuviškąjį „Vilniaus“ kolektyvą, turėjusį ne tapti valstybės išlaikytiniu, bet atnešantį biudžetui nemenkus pinigus.

Ilgus dešimtmečius Rygoje puoselėtas klasikinis cirko menas dabar gyvuoja vien šapito vagonėliuose ir lietuviškojo cirko trupių jau antrą sezoną rodomose programose.

Tiesa, 1993 metų pradžioje lyg ir nušvito vilties ugnelė, spaudoje pasirodžius informacijai, jog būsimasis cirkas tapo Klaipėdos dramos teatro padaliniu ir, esą, įsikursiąs tam pačiam teatrui priskirto video komplekso paviljonuose. Pinigų vis dar A.Gaičiūno vadovaujamas nedidelis kolektyvas rengėsi užsidirbti pats, kviestis Rusijos, užsienio artistus, išmokėti skolas ir, pagaliau, suburti likusius lietuvius. Deja, valdžios koridoriuose įstrigę „krumpliaračiai“ taip ir nepajudėjo, A.Gaičiūnas, per ilgus darbo cirko manieže metus nepatyręs baimės ar nusivylimo, pasidavė...

***

Apie 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios Vilniaus Lukiškių cirką, jo turtingą istoriją tekstą 15min galima rasti čia. Cirkas nunyko, nepalikdamas jokio pėdsako. Sovietiniais metais būta visai realių minčių statyti stacionarų cirką Vilniuje arba Kaune. Tačiau mintys taip ir liko popieriuje, pasirinkti kiti, valdžios nuomone, svarbesni kultūros objektai.

O šiandien Lietuvoje, kaip žinia, jau dvidešimt šeštus metus veikia Europos cirko asociacijos (ECU) tikrasis narys „Baltijos“ cirkas ir šešerius metus gyvuojantis „Amber“. Sąlyginai lietuvišku galima laikyti Lietuvos – Čekijos šapito „Marcel ir Odeta“, kurio bazė toli nuo mūsų šalies ir Lietuvon jis atvyksta tik užsidirbti. Tiesa, dar prisimenamas ir liūdno likimo 2018 metais dirbtinai užgesintas „VIP cirkas“, keletą sezonų atveždavęs aukščiausiojo lygio Belgijos, Čekijos, Vengrijos, Vokietijos artistus, stebinęs įspūdinga profesionalia garso bei šviesų technika.

***

Prieš keliasdešimt metų stacionarus cirkas buvo ir Estijoje, Taline. Pirmajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje medinis pastatas neilgai stovėjo šiandieninio Tamssare parko vietoje. Šeštajame dešimtmetyje vieno aukšto šviesių spalvų cirkas iškilo Lenino (dabar Rävala) bulvaro ir Kaubamaja gatvės kampe greta troleibuso stotelės.

Cirkas veikė tik vasarą, Talino gyventojai labai jį mėgo. Tačiau 1966 metais pastatą nugriovė, nes prireikė Estonijos bulvare plėsti architektų gyvenamojo namo teritoriją. Kaip ir šiandien, nugriovė labai greitai, o statė labai ilgai – iki 1981 metų. Negana to, 1977 metais čia iškilo universalinės parduotuvės korpusas, o Kaubamaja gatvėje atsirado troleibusų linija. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, jog, prieš griaunant cirką, žadėta netrukus netoli Talino senamiesčio pastatyti naują 1600 vietų stacionarą. Deja, gretimame sklype sparčiai iškilo „Kalevo“ baseinas, o cirkas iki dabar taip ir neatsirado… Šiandien po nedidelę Estiją, praktiškai be konkurencijos, solidžias tarptautines programas vežioja ukrainiečio Viktoro Nikulino „Estijos cirko“ šapito.

***

Dėkingiausia situacija ilgai buvo Latvijoje, kuri vienintelė Baltijos šalyse nuo 1888 metų gruodžio 29-osios turėjo stacionarų cirko pastatą. Jau apie 1864 metus priešais Vermano parką pastatytas laikinas medinis cirkas klajojantiems artistams pasirodyti. 1878 metais į Rygą atvyko surusėjusios italų žydų šeimos atstovas, drąsus raitelis ir verslininkas Albertas Salamonskis, iki tol jau atidaręs cirko pastatą Berlyne. Tą patį jis rengėsi padaryti ir Rygoje. Tačiau dėl biurokratinių kliūčių reikalas užsitęsė, ir, kol Ryga dvejojo, A.Salamonskis sugebėjo pastatyti cirkus Maskvoje bei Odesoje. Pagal tuos pačius projektus rengtasi statyti ir Rygos cirką, tačiau vietos architektas J.Baumanis parengė didesnio ir šiuolaikiškesnio pastato projektą, o investuotoju ir direktoriumi tapo jau minėtasis A.Salamonskis. Rygos cirkas tapo pirmuoju masiniams reginiams skirtu statiniu. Tada jame vaidinimus galėjo žiūrėti 1700 žmonių. Unikali buvo pastato konstrukcija. Kupolą architektas surentė iš geležinkelio bėgių. Aukštis iki kupolo – vienuolika metrų.

ru.wikipedia.org nuotr./Rygos cirkas 1911 metais
ru.wikipedia.org nuotr./Rygos cirkas 1911 metais

Tačiau laikai keitėsi ir pastaraisiais metais Rygos cirke liko tik tūkstantis žiūrovų vietų, nors užkulisiuose galėjo įsikurti šeši drambliai, trisdešimt arklių, buvo daug pagalbinių patalpų. O 2016 metų vasario vienuoliktąją seniausiasis Europos cirkas, suskaičiavęs beveik 130 metų, uždarytas, rodyti jame programas uždrausta. Kaip nebūtų keista, prisidengus tradicine priežastimi – esą, pastato būklė avarinė… Rašau žodelį „esą”, kadangi, atsikračius ilgametės direktorės Lolitos Lipinskos ir išsisklaidžius po pasaulį Latvijos cirko profesionalams, staiga paaiškėjo, jog ne viskas tame cirke taip jau blogai. Tiriama buvo sudėtinga specialia aparatūra, prie kupolo kabinti didžiuliai svoriai ir Rygos technikos universiteto dėstytojas A.Udris savo išvadoje kategoriškai konstatavo: „Galiu tvirtinti, kad kupolas žmonėms salėje nekelia jokio pavojaus“. Tačiau ši nuomonė liko neišgirsta. Priešingai, plačiai nuskambėjo kito eksperto, P.Drukio, žodžiai: „Paskutinysis cirko pastato tyrimas parodė, jog padėtis dar labiau pablogėjo ir dabar jau pavojų kelia ne vien išorinė siena, bet ir stogo konstrukcijos bei žiūrovų salė. Todėl nutarta cirką nedelsiant uždaryti“.

Viskas būtų šaunu, jeigu ne realybė. Rygos cirkas staiga keistokai tapo nebepavojingas, atgijo, nors pirmasis rekonstrukcijos etapas prasidės kitų metų pabaigoje. Tik šiandien jame šeimininkauja jau ne klasikinis, o dabar madingas naujasis, modernusis, šiuolaikinis cirkas, kuris pats savaime tikrai nėra blogai. Tačiau ši cirko rūšis, netgi savotiški performansai, tikrai dar nėra visiems priimtina, ypatingai vaikams, kuriems pasakiško cirko pasaulio visada trūks.

Ilgus dešimtmečius Rygoje puoselėtas klasikinis cirko menas dabar gyvuoja vien šapito vagonėliuose ir lietuviškojo cirko trupių jau antrą sezoną rodomose programose. Beveik 130 metų gyvavęs Alberto Salamonskio kūdikis tampa multikultūriniu centru, kur anam, klasikiniam, cirkui kažin ar atsiras vietos…

***

Perskaitęs šią istorinę apžvalgą, ne vienas skaitytojas gali paklausti – vardan ko visa ši informacija, ką autorius norėjo savo tekstu pasakyti?

Prieš porą dešimtmečių Berlyne, palapinėje, teko stebėti amerikiečių cirko – kabareto programą. Tokios švaros, tokios tvarkos net ir šiandien nedaug kur pamatysi, nežiūrint, jog didoka palapinė stovėjo plynoje vėjų perpučiamoje aikštėje. Palmių giraitė, tvarkinga atitverta aikštelė prabangiems automobiliams, kultūringas baras, smokingus dėvintys padavėjai, kurių dauguma vėliau dalyvavo spektaklyje – skraidė ore virš svečių galvų, buvo klounai, žongliravo lėkštėmis… Aplink maniežą stovėjo staleliai, o tarpuose tarp numerių publika galėjo pašokti… Ir nors šiaip jau originaliai sumanyta programa man pasirodė kiek keistoka, nuvylė padavėjų mėtymasis tortais, prabangi aplinka be jokios cukraus vatos ar spragėsių, be primygtinai peršamų kinietiškų suvenyrų atpirko viską. Varčiau direktoriaus padovanotą keliasdešimties puslapių vaidinimo programą su cirke apsilankiusių pasaulinių garsenybių – kanclerių, prezidentų, aktorių, sportininkų – nuotraukomis, palinkėjimais ir prisiminiau tolimą kažkada Vilniuje matytą vaizdą. Prie dabartiniame Konstitucijos prospekte įsikūrusio „Jantar” cirko sustojo automobilis, iš jo išlipo vakarine suknele pasidabinusi dama ir už parankės vyrui nuėjo prie nesuteptų, garsiai cypiančių cirko vartelių. O aplink švilpavo vėjas ir nešiojo palaidą smėlį… Tokių vaizdų pilna ir šiandien, išskyrus tai, jog vakarinė suknelė cirke tapo atgyvena. Ir ne vien cirke – į operos teatrą irgi jau neretai einama su gerokai aptrintais džinsais… Reikia matyti, kaip atrodo palapinės teritorija prie Vilniaus „Akropolio” palijus gausesniam lietui. Bet ką ten lietus, jeigu po vaidinimo grįžęs neretai turi nešti drabužius į valyklą. Žinoma, būtų keista reikalauti, kad porai dienų į miestelį atvykęs cirkas užsiimtų pavyzdiniu teritorijos tvarkymu. Tačiau kaip čia neprisiminsi tos garsiosios, iki sudūlėjimo nutrintos K.Stanislavskio frazės, jog teatras prasideda nuo rūbinės. Dar ilgai teks laukti dienos, kai atėjusį į šapito palapinę žiūrovą pasitiks ne vandens balos, o tvarkingi takeliai, nuvalytais batais ir išlygintomis uniformomis apsirengę pagalbiniai darbuotojai, spalvingos, tegu kuklios, programėlės ir, pafantazuokime, gal netgi palmės… Palapinėje tai labai sunkiai įgyvendinama.

Užsidarius Rygos stacionarui, Baltijos šalių publika neteko galimybės pamatyti tikrą klasikinį cirką visu jo gražumu Beje, į Rygą žiūrėti puikių cirko spektaklių dažnai vykdavo ir nemažai Estijos, Lietuvos bei kitų valstybių žiūrovų. Artimiausias šiandien stacionarus cirkas su savo puikiomis programomis, solidžiu tarptautiniu festivaliu yra Minske. Na galima dar nušokti į Sankt Peterburgo G.Činizelio cirką, nes vizos kliūčių nebedaro. Žinoma, yra ir Lietuvoje didžiulės arenos, dabar jau tik retkarčiais pakviečiančios reginių išlepintą publiką į cirko gastroles. Tačiau arenose cirkas visada už didelę nuomą bus tik svečias. Nors, žinoma, tai vis geriau negu nieko.

ufamama.ru nuotr./Tipiškas sovietinis šapito
ufamama.ru nuotr./Tipiškas sovietinis šapito

Prieš gerą dešimtmetį Mykolas ir Agnė Zobovai Kaune, Žemuosiuose Šančiuose – buvusiose caro laikų kareivinėse – buvo atidarę pirmąjį Baltijos šalyse žvėrelių teatrą.

„Žiemos sode“ įrengtas upelis su plaukiojančiomis žuvimis, krioklys, akvariumai, keli terariumai su įvairiais gyvūnais. Ketinta įkurti dar vieną, 400 vietų, žiūrovų salę. Deja, po konfliktų su Kauno miesto savivaldybe unikalus teatras, galėjęs tapti ryškiu laikinosios sostinės kultūros židiniu, pažintinės pramogos vaikams ir suaugusiems vieta, užsidarė.

2013 metų balandžio dvidešimtąją, vėlgi Kaune, “Baltijos cirko” bazėje, atidarytas pirmasis Lietuvoje kamerinis stacionarus cirkas, kuriame rengiamos vaikų šventės, edukacinės ekskursijos, rodomos kuklios, labai kompaktiškos programos.

Tačiau, kaip gražiame vaikiškame sapne, staiga įsivaizduoji, kad vieną dieną Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje ima ir iškyla gražus, viduryje dykumos nusileidusią skraidančią lėkštę primenantis, pastatas aukštu kupolu. Ir jame, tegu, kaip šiandien daugelyje stacionarių cirkų, tik dvi ar tris dienas per savaitę atgis stebuklinga pasaka su geriausiais artistais, be siaubo ir kičo elementų, be purvino maniežo, be vulgarių klounų, be abejotino lygio svečių iš Europos. Ir važiuos čia iš visos Lietuvos svajonių išsipildymo išsiilgę gražūs žmonės vakariniais drabužiais ir spektaklio pabaigoje atsistoję ilgai dėkos tikrosioms žvaigždėms… Ir niekas po to nekalbės – ko norėti iš cirko… Bet pasaka, kaip ir sapnas, baigiasi ir supranti, jog ir kitais metais, ir dar kitais, ir dar ilgai, o gal visada, miestelio aikštėje ar mokyklos stadione, rikiuosis šapito vagonėliai, keliasdešimties metrų spinduliu skleisis gyvūnų mėšlo ir kukurūzų spragėsių kvapas ir beprotiškai garsiai iš fonogramos skambės muzika. O tarp žiūrovų niekada nepamatysi damų vakarinėmis suknelėmis…

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų