Amalas, Lietuvoje vadinamas laumės šluota, nėra koks nors retas ar paslaptingas augalas. Tiesą sakant, tikėtina, kad bent vieną pamatytumėte pažvelgę pro langą. Tik ne ant žemės, o kokiame nors medyje.
Amalas yra parazitinis augalas, kurių krūmeliai itin gerai matomi dabar, kai medžiai atsikratė lapų. Nors tai yra parazitinis augalas, kuris minta medžio teikiamomis maistinėmis medžiagomis, įprastai amalas medžiui žalos nedaro.
Amalo uogos mums yra nuodingos, tačiau paukščiai jas lesa ir taip platina sėklas. Vienas krūmelis turi apie 10–15 uogų. Tradiciškai amalas turėtų būti kabinamas su uogomis, kurios Kalėdų metu yra nuskinamos.
Dar XVIII amžiuje neturtingi Anglijos žmonės sugalvojo, kad po amalu būtina pasibučiuoti. Amalai namuose buvo kabinami jau kurį laiką, nes tai yra visžalis augalas. Žiemą žaliuojantys augalai tradiciškai yra laikomi vaisingumo ir net turtų simboliu.
Šį paprotį greitai perėmė anglų aukštuomenė ir jis išplito po visą Europą ir Šiaurės Ameriką.
Tiesa, manoma, kad tai gali būti ir dar senesnis paprotys – po amalais greičiausiai bučiavosi ir druidai, kurie tai laikė taikos simboliu.
Tradicija yra tokia – vyras gali pabučiuoti bet kurią moterį, kuri stovi po namuose pakabintu amalu. Ji negali atsisakyti, nes kitaip ją lydės nesėkmės, bet vyras negali jos versti.
Tradiciškai su kiekvienu bučiniu nuskinama ir suvalgoma amalo uoga – nuo nuodingų uogų valgymo per Kalėdas mirė ne vienas žmogus.
Priklausomai nuo šio papročio versijos, bučinys po amalu gali atnešti turtus, sėkmę ar nesibaigiančią meilę. Štai Vokietijoje po amalu bučiuojasi tik mylimieji, JAV – bet kas, kas susitinka po amalu.
Tai nebūtinai yra kažkoks romantinės meilės ritualas – po amalu gali pasibučiuoti ir šeimos nariai.
Bučiavimasis po amalu tapo tokia rimta Kalėdų tradicija, kad jis jau seniai matomas kone kiekviename filme. Šis motyvas taip pat kartojamas ir kalėdinėje muzikoje.
Amalas naudojamas ir liaudies medicinoje – manoma, kad jis padeda mažinti kraujo spaudimą, padeda gydyti epilepsiją, artritą ir kitas ligas. Mokslininkai nesuranda įrodymų, kad amalas turėtų tokių savybių ir primena, kad kai kurios amalų rūšys yra nuodingos.
