Pirmą kartą šis tekstas publikuotas 2019 m.
Apie tai, kaip atrodė, apie ką rašė ir su kokiais iššūkiais susidūrė pirmieji Lietuvos LGBT bendruomenei skirti žurnalai, 15min papasakoti sutiko Lietuvos gėjų lygos (LGL) vadovas Vladimiras Simonko ir LGL programų vadovas, buvęs žurnalo „Amsterdamas“ redaktorius Eduardas Platovas.
Šis straipsnis – pirmasis iš dviejų, kuriuose pasakosime apie Lietuvos LGBT bendruomenės gyvenimą XX a. pabaigoje. Antrajame tekste, kuris pasirodys kitą savaitę, papasakosime, kaip XX a. kūrėsi ir atrodė pirmieji Lietuvos gėjų klubai.
Vienintelis žinių šaltinis
XX a. paskutiniajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo leidžiami du LGBT bendruomenei skirti žurnalai – „Naglis“ ir „Amsterdamas“. „Naglis“ buvo pradėtas leisti 1993 m., „Amsterdamas“ – 1994 m.
Abu žurnalai buvo keliolikos puslapių storio, nespalvoti. Jų tiražas svyravo nuo kelių šimtų iki tūkstančio vienetų. Pamatyti, kaip jie atrodė, galite žemiau esančioje galerijoje.
Prie vieno žurnalo parengimo prisidėdavo keli žmonės – tekstų autoriai, dailininkai, maketuotojas.
Žurnalų tekstai apėmė platų temų spektrą. Jie skelbė apie bendruomenei aktualias naujienas iš Lietuvos ir kitų valstybių, informavo apie ŽIV prevenciją ir saugų seksą, atsakinėjo į su homoseksualumu susijusius klausimus, pranešdavo apie renginius, skaitytojams dalino patarimus ir apskritai siekė padėti suvokti save. Buvo publikuojami trumpi grožiniai tekstai, „Naglyje“ – ir erotinės nuotraukos.
Visuomenėje, kurioje homoseksualumo tema buvo tabu, o informacijos apie seksualines mažumas rasti buvo ypač sunku, žurnalai tapo iš esmės vieninteliu Lietuvos gėjų bendruomenės informacijos šaltiniu.
Tiesa, ne vienas jų prenumeratorius žurnalą skaityti galėdavo tik slapta. Daugelis jų, ypač gyvenusių mažesniuose miestuose, netgi namie pasidarydavo savotiškas slėptuves, kur slėpdavo žurnalus. Kiti saugojosi dar labiau.
„Aš žinau, kad kai kas perskaitę nesinešdavo to žurnalo namo, nes bijodavo, kad motina pamatys. Būdavo taip, kad perskaitydavo ir iškart grąžindavo“, – prisiminimais dalinosi V.Simonko.
Daug tekstų buvo verčiama iš angliškų ar rusiškų gėjų bendruomenei skirtų žurnalų. Iš ten dažnai buvo perspausdinamos ir fotografijos.
„Tik žurnalų dėka iš Vakarų mus pasiekdavo informacija apie mūsų bendruomenę. Pavyzdžiui, „Gay Times“ mums suteikė prenumeratą. Bėgant laikui sukaupėme pakankamai gerą biblioteką“, – prisiminė V.Simonko.
Prie kiek anksčiau pasirodžiusio „Naglio“ žurnalo pirmųjų numerių išleidimo prisidėjo Lietuvos AIDS centras. O „Amsterdamo“ leidėjai žurnalą leido patys.
Būdas susipažinti
Laikais, kai pažinčių programėlės dar neegzistavo, abu žurnalai padėjo homoseksualiems asmenims rasti vieniems kitus. Žurnaluose egzistavo skelbimų rubrika, kur norintys galėjo ieškoti širdies draugų.
„Likimas apdovanojo 178 cm ūgiu, 76 kg svoriu ir 35 metais, tačiau pašykštėjo ištikimo draugo pastoviam bendravimui. Atsiliepk švelniam išore ir vidumi vyriškiui.“
Likimas apdovanojo 178 cm ūgiu, 76 kg svoriu ir 35 metais, tačiau pašykštėjo ištikimo draugo pastoviam bendravimui. Atsiliepk švelniam išore ir vidumi vyriškiui.
„23/178 simpatiškas, lieknas vaikinas norėtų sutikti nuoširdų, nemanieringą seksualų, inteligentišką draugą Vilniuje, vertinantį pastovumą.“ „Vidutinio amžiaus elegantiškas vyriškis norėtų rasti pastoviai draugystei nuoširdų draugą, su kuriuo galėtų džiaugtis, laukti, dalintis viskuo. Lauksiu laiškų.“ Tai tik keli skelbimai iš vieno „Amsterdamo“ numerio.
Kiekvienas skelbimas turėjo savo kodą. Susidomėjęs skelbimu žmogus, parašęs gavėjui laišką, turėjo jį užklijuoti voke, ant to voko užrašyti kodą, tada tą voką įdėti į kitą voką ir jį atsiųsti į žurnalo leidėjų pašto dėžutę.
Pastarieji, iš dėžutės pasiėmę laišką, atplėšdavo išorinį voką ir pagal ant vidinio voko esantį kodą jį persiųsdavo reikiamam gavėjui.
„Centriniame pašte, kur buvo mūsų pašto dėžutė, pasėdėjus buvo galima susitikti labai daug mūsų orientacijos žmonių. Pašto dėžutės buvo populiarios, nes laiškus buvo labai sunku gauti“, – pažymėjo E.Platovas.
Erotika ir politika
Abu žurnalai – „Naglis“ ir „Amsterdamas“ – buvo priskirti prie erotinio pobūdžio leidinių. 15min pašnekovai netgi parodė kadaise gautą tokį statusą suteikiantį raštą.
Statusą suteikė tuometinė Spaudos kontrolės tarnyba. Tam, kad „Naglis“ ir „Amsterdamas“ galėtų būti leidžiami, abiejų žurnalų leidėjai tarnyboje turėjo gauti steigimo liudijimą, patvirtinantį, kad žurnalas apskritai yra legalus.
Gautas statusas, pasak V.Simonko, reiškė, kad žurnalus buvo galima platinti tik tam tikruose iš anksto įvardintuose taškuose. Žurnalų platinimo vietos negalėjo būti pernelyg arti mokyklų ar bažnyčių.
„Tiesa, buvo nepriklausomų platintojų. Kartais atiduodavome dalį tiražo į Kauno autobusų stotį ir ten vyko prekyba. Buvo normalus stalas, žurnalus pardavėjai prispausdavo akmenukais, kad vėjas nenupūstų“, – prisiminė E.Platovas.
Vis dėlto „Naglio“ ir „Amsterdamo“ turinys, nors jie buvo skirti tai pačiai bendruomenei, iš dalies skyrėsi. „Naglio“ žurnale buvo atviros erotikos, aktų nuotraukų, tuo tarpu „Amsterdamas“ to vengė.
Pasak E.Platovo, „Amsterdamo“ leidėjai į žurnalą žiūrėjo politiškai ir atviros erotikos nepublikuodavo. Pagrindinė žurnalo misija buvo šviesti bendruomenę, padėti suvokti save.
„Mes nenorėjome būti siejami su „seksšopais“. „Naglis“ buvo leidžiamas AIDS centro saugaus sekso propagavimo kontekste, o mes leidome gyvenimo būdo žurnalą. Kalbėjome apie gėjus ir lesbietes ne tik seksualinio gyvenimo, bet ir žmogaus teisių kontekste.
Kalbėjome apie gėjus ir lesbietes ne tik seksualinio gyvenimo, bet ir žmogaus teisių kontekste.
Bandėme pramušti ledus, kad į mus žiūrėtų ne tik kaip į ŽIV rizikos grupę, ŽIV aukas. Mes AIDS centrui netgi savo laiku nepatikome, nes pasirinkome žmogaus teisių kryptį. Bet mums tai akcentuoti, žiūrėti plačiau atrodė svarbu“, – aiškino E.Platovas.
Sunkus kelias į homoseksualumo legalizavimą
Tai, kad žurnalai pradėti leisti 1993–94 m. – ne atsitiktinumas. Savanoriškus lytinius santykius tarp vyrų Lietuva laikyti nusikaltimu apskritai liovėsi tik 1993 m. liepos 2 d. Tuomet Lietuvos LGBT bendruomenei atsirado realios galimybės veikti ir apie savo veiklą informuoti legaliai.
Sovietmečiu Lietuvoje veikusiame Baudžiamajame kodekse egzistavo 122-asis straipsnis, pagal kurį bet kokie lytiniai santykiai tarp vyrų – tiek savanoriški, tiek smurtiniai – buvo laikomi nusikaltimu. Tik tarp vyrų – apie moterų homoseksualius santykius nekalbėta.
Atkūrus Nepriklausomybę, šio straipsnio koreguoti Lietuvos politikai irgi neskubėjo. Tai, kad 1993 m. vyrų homoseksualumas Lietuvoje pagaliau tapo legalus, irgi lėmė ne vidinės, o išorinės priežastys.
Lietuva norėjo įstoti į Europos Tarybą – seniausią Europos valstybes vienijančią tarptautinę organizaciją, kurios vienas pagrindinių tikslų yra ginti žmogaus teises.
„Europos Taryba turėjo reikalavimų sąrašą, kuriuos Lietuva privalėjo atitikti prieš įstodama. Vienas tų reikalavimų buvo homoseksualumo dekriminalizavimas“, – pasakojo V.Simonko.
Pasak E.Platovo, pirmąkart Lietuvoje registruoti homoseksualus vienijančią organizaciją bandyta iškart atkūrus Nepriklausomybę. Tačiau tuomet Teisingumo ministerija tokią organizaciją registruoti atsisakė, argumentuodama būtent tuo, kad Baudžiamajame kodekse egzistuoja homoseksualius santykius kriminalizuojantis straipsnis.
V.Simonko teigimu, homoseksualumo „įteisinimas“ Lietuvoje įvyko tyliai. Seimas balsavo už visą didelį įstatymų paketą. Nors pataisos įsigaliojo beveik iš karto, gėjų bendruomenė apie tai sužinojo ne iš karto.
„Tuo metu interneto nebuvo, laikraščiuose informacijos apie tai taip pat nebuvo. Dauguma bendruomenės narių dar kurį laiką net nežinojo, kad jie tapo legaliais. Jokia diskusija nevyko“, – sakė V.Simonko.
Beje, kuriam laikui straipsnis pavadinimu „Vyro lytiniai santykiai su vyru“ Baudžiamajame kodekse išliko – nebeliko tik bausmės už savanoriškus lytinius santykius. Galutinai šį savoka iš Baudžiamojo kodekso dingo tik 2000 m., priėmus naują šio teisės akto redakciją.
Tik pradėjus eiti „Nagliui“, žurnalo leidybą buvo bandoma uždrausti, kritikos strėles nukreipiant į jį leidusį AIDS centrą. Teigta, kad centro veikla „griauna tautos moralines vertybes ir kultūrines tradicijas“.
Veikla persikėlė į internetą
„Naglio“ leidyba tęsėsi iki 1997 m., „Amsterdamo“ – iki 1999 m. Pasak 15min pašnekovų, žurnalų leidybą iš esmės sustabdė pernelyg maža rinka – populiarėjant internetui, leisti popierinio žurnalo tiesiog neapsimokėjo, rėmėjų, kurie norėtų mokėti už reklamą tokio pobūdžio žurnale, irgi nebuvo.
„Komercinio pagrindo pas mus nebuvo jokio. Viskas iš idėjos. Tarkime, lenkai, kadangi turi didelę rinką, iki šiol leidžia spalvotus žurnalus. Arba čekai. O Lietuvos istorijoje spalvoto žurnalo dėl mažos rinkos niekada nebuvo“, – pasakojo E.Platovas.
Visgi „Amsterdamo“ leidėjai veiklos nenutraukė. Pakeitęs pavadinimą į „LGL žinias“, „Amsterdamas“ netrukus persikėlė į internetą.
V.Simonko prisiminė, kad netgi registruojant Lietuvos gėjų lygą kaip organizaciją dėl pavadinimo kilo problemų.
„Registruodami šią organizaciją turėjome praeiti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos filtrą, jie turėjo patvirtinti pavadinimą. Iš pradžių komisija uždraudė vartoti žodį „gėjus“ pavadinime kaip nelietuvišką. Sakė mums, kad rašytume „homoseksualistų“.
Iš pradžių komisija uždraudė vartoti žodį „gėjų“ pavadinime kaip nelietuvišką. Sakė mums, kad rašytume „homoseksualistų“.
Arba naudotume kitą pavadinimą, pavyzdžiui, „Amsterdamas“. Tačiau surinkę daug žurnalų ir kitos informacijos įrodėme, kad žodis „gėjus“ yra tarptautinis ir vartotinas“, – pasakojo V.Simonko.
Straipsniai apie Lietuvos homoseksualus ir jų problemas XX a. paskutiniais metais pasirodė ir nacionalinėje žiniasklaidoje. Apie tai rašė „Veidas“, Lietuvos rytas“.
