Žinoma, „-anti“ sufleruoja, kad tai yra šis tas priešingo. Kitaip tariant, antihumoras turėtų būti humoro priešingybė arba šis tas nukreipto prieš humorą. Galbūt kas nors labai rimto ar net graudaus? Ko nors labai nejuokingo vaizdavimas? Na, ne visai.
Antihumoras iš tikrųjų yra savotiška humoro forma. Panašiai kaip meta-homoras, antihumoras prajuokina tikrai ne visus. Tai yra labiau jau sąmojingas, nei nuoširdžiai juokingas turinys. Jis kelia nuostabą, nes sugriaunami klausytojo lūkesčiai. Kita vertus, geriausias humoras visada yra netikėtas ir stebinantis.
Antihumoras ir meta-humoras gali būti susiję. Tiesą sakant, pokštas gali būti priskirtas ir abiem kategorijoms, nes jos tikrai nėra priešingos viena kitai.
Pavyzdžiui, „Trys airiai įeina į barą, tačiau tuoj pat išeina, nes nenori būti nuvalkioto juokelio dalimi.“
Antihumoras, kaip ir meta-humoras, dažnai pašiepia seniai nuvalkiotus anekdotus. Jie tokiems pokštams tinka geriausiai, nes dauguma klausytojų įsivaizduoja, kaip turėtų baigtis vienas ar kitas juokelis. Antihumoras neatitinka tų lūkesčių ir sukuriamas netikėtumo faktorius tikrai gali bent jau išspausti šypseną.
Pavyzdžiui, įprastas vienos linijos juokelis skamba taip – „Arklys įeina į barą ir barmenas jo klausia – „Na, ko toks ištįsęs veidas?“. Antihumoras skambėtų taip – „Arklys įeina į barą, atsisėda ir užsisako alaus. Tačiau visi greitai išsibėgioja, išsigandę kalbančio arklio“.
Antihumorą mėgsta daug komikų, jis kartais demonstruojamas ir TV serialuose. Tačiau, nors tokio tipo juokelius visada geriau išgirsti nei perskaityti, galime keletą pavyzdžių pateikti ir čia:
- Ką ūkininkas sako, kai pamiršta, kur pasistatė traktorių? „Kur mano traktorius?“
- Kas visada išspaudžia žmonėms šypseną? Veido raumenys.
- Ką Bazas Šviesmetis pasakė Vudžiui? Daug ką – sukurti net keli filmai.
- Kokį desertą labiausiai mėgsta vampyrai? Jokį – vampyrų nebūna.
- Kaip kreiptumėtės į policininką su medine koja? Jei tokių būtų, vadintumėte juos pareigūnais.
- Ką Napoleonas pasakė savo kariams Lietuvoje? Nežinau, nebuvau ten ir nekalbu prancūziškai.
- Jonukas buvo toks vienišas, kai jo įsivaizduojami draugai jį paliko, tačiau gydytojai privalėjo skirti jam gydymą nuo šizofrenijos.
Kartais antihumoras naudojamas išvengti kontroversiškų juokelių pabaigoms. Taip tas nuostabos efektas yra dar stipresnis, nes klausytojai žino tą stipresnę anekdoto pabaigą, tačiau jos neišgirsta. Pavyzdžiui:
- Kaip su juodaodžiu sveikintis naktį? Labas vakaras.
- Kodėl atvykus taborui iš kaimo dingsta „Ferrari“ automobiliai? Kaime jų ir nebuvo.
- Kaip blondinė pasiekė aukščiausių rezultatų matematikoje? Daug mokėsi.
Antihumoras yra tarsi būdas pasakyti pokštą be žodžių. Mintis perduodama į klausytojų smegenis nepanaudojant komiko balso. Visi supranta, koks tai pokštas, todėl tai, kad jis nebuvo pasakytas, yra siurprizas. Na, gal ne visi – visada atsiras vienas žmogus, kuris pagalvos, kad yra protingesnis už visus kitus, ir pasakys tikrąją pokšto pabaigą, manydamas, kad tai yra jo originali mintis. Gal tą žmogų reikėtų vadinti antihumoru?
