Be darbo rančoje, kai kurie kaubojai dirba rodeo ar dalyvauja juose. Kaubojės moterys, pirmą kartą apibrėžtos kaip tokios XIX amžiaus pabaigoje, turėjo prasčiau dokumentuotą istorinį vaidmenį, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje atlieka tas pačias užduotis ir susilaukė nemažos pagarbos už savo pasiekimus.
Daugelyje kitų pasaulio šalių, ypač Pietų Amerikoje ir Australijoje, galvijų prižiūrėtojai dirba panašiai kaip kaubojai.
Šaknys ir sąvokos reikšmė
Kaubojus turi gilias istorines šaknis, kilusias iš Ispanijos ir pirmųjų Amerikos naujakurių europiečių. Per šimtmečius reljefo ir klimato skirtumai bei įvairių kultūrų įtaka sukūrė keletą skirtingų įrangos, drabužių ir gyvūnų ganymo stilių. Praktiškam kaubojui prisitaikant prie šiuolaikinio pasaulio, prisitaikė ir jo įranga bei technika, nors išliko daug klasikinių tradicijų.
Terminą „kaubojus“ pirmą kartą spaudoje pavartojo Jonathanas Swiftas 1725 m., o Britų salose buvo naudojamas 1820-1850 m. apibūdinti jaunus berniukus, kurie globojo šeimos ar bendruomenės karves. Tačiau iš pradžių angliškas žodis „cowherd“ buvo vartojamas apibūdinti galvijų ganytoją (panašų į „piemenį“, „avių ganytoją“), ir dažnai buvo vadinamas iki paauglystės. Jis dažniausiai dirbo eidamas pėsčiomis. Šis žodis yra labai senas anglų kalboje, kilęs prieš 1000 metų.
Iki 1849 m. „kaubojus“ tapo suprantamas kaip suaugęs galvijų prižiūrėtojas Amerikos vakaruose. Vėliau pasirodė žodžio variantai. „Cowhand“ pasirodė 1852 m., o „Cowpoke“ – 1881 m., iš pradžių buvo skirtas asmenims apibūdinti, kurie galvijus stumdavo ilgomis lazdomis, kad pakrautų juos į traukinio vagonus gabenimui. Amerikiečių anglų kalba kaubojai vadinami buckaroo, cowpoke, cowhand ir cowpuncher.
Šiandien terminas „kaubojus“ yra paplitęs vakaruose, ypač Didžiosiose lygumose ir Uoliniuose kalnuose, „buckaroo“ daugiausia vartojamas Didžiajame baseine ir Kalifornijoje, o „kaubojus“ – daugiausia Teksase ir aplinkinėse valstijose.
Kaip Meksikos vaqueros įkvėpė Amerikos kaubojus?
Klasikiniai vesternai įtvirtino kaubojų, kaip baltųjų amerikiečių, įvaizdį, tačiau pirmieji jodinėjantys galvijų ganytojai Šiaurės Amerikoje buvo vietiniai meksikiečiai vyrai (indėnai).
Šimtus metų anksčiau, prieš atsirandant amerikiečių kaubojams, egzistavo vaquero – patyręs raitelis, gebantis puikiai varyti galvijus ir kurio įgūdžiai su lasu buvo legendiniai.
Pirmą kartą šį amatą pademonstravo ispanai, kurie atvyko 1519 m. į žemę, vėliau žinomą kaip Meksika. Pirmieji vaqueros buvo daugiausia Amerikos indėnai vyrai, kurie buvo išmokyti varyti galvijus jojant ant arklio.
Kilus iš žodžio vaca (ispaniškai karvė), vaqueros išgarsėjo savo įgūdžiais ir gebėjimu prisitaikyti, kai Ispanija išplėtė savo Šiaurės Amerikos imperiją į vakarus nuo dabartinės Teksaso, Arizonos ir Naujosios Meksikos iki pranciškonų misijų Kalifornijoje iki 1700-ųjų pabaigos.
Terminą „kaubojus“ pirmą kartą spaudoje pavartojo Jonathanas Swiftas 1725 m.
Nepriklausomas istorikas Pablo A.Rangelas, plačiai tyrinėjęs vaqueros istoriją sako, kad tais metais, kol galvijų prekės ženklas ir modernūs auginimo stiliai tapo paplitę, vaqueros darbas buvo labai svarbus visuomenėje, kurioje dažnai trūko maisto atsargų, o iš Ispanijos importuoti galvijai dažnai nugaišdavo.
Nors ispanai visada turėjo senas jojimo tradicijas, gyvenimui nelygioje, akmenuotoje Šiaurės Amerikos vietovėje reikėjo kažko daugiau. „Vaquero nuo tiesiog raitelio skiria tai, kad jie pynė virvę. Jie patys pasigamino balnelius“, – sako P.A.Rangelas. Svarbiausia, kad „jie sugebėjo prisijaukinti laukinius arklius ir mėtė lasą“.
Vietinės Vaqueros šaknys ir kaubojai
Nors klasikiniai vesternai įtvirtino kaubojų kaip baltųjų amerikiečių įvaizdį, pirmieji vaqueros buvo Meksikos indėnai.
„Misionieriai buvo kilę iš šios Europos jojikų tradicijos. Jie galėjo gerai joti, galėjo varyti galvijus“, – sako P.A.Rangelas.
Taigi, jie pradėjo mokyti vietinius žmones šioje vietovėje. Meksikos indėnai taip pat pasinaudojo savo patirtimi, susijusia su arkliais ir galvijų ganymu, kad dar labiau patobulintų vaquero techniką, sako istorikas.
Naujajai Ispanijai plečiantis į vakarus, vaqueros ne tik ganė galvijus Ispanijos ūkininkams, bet ir tarnavo kaip pagalbinės pajėgos vietinių bendruomenių ir kitų susirėmimų metu.
Vaqueros kultūros atsiradimas
Kaip ir Amerikos populiariosios kultūros kaubojai, dauguma vaquero buvo jauni vieniši vyrai, kurie galėjo atlikti alinantį ir kvalifikuotą darbą, ir galėjo keliauti ten, kur jų rančos darbdaviai reikalavo. Naujojoje Ispanijoje vystantis vaquero vaidmeniui, susiformavo unikali kultūra, kurios keli aspektai tęsiasi iki šiol.
„Žmonės, kurie nieko nenutuokia apie kaubojus, vis tiek atpažintų lasus ir kaubojiškas kelnes“, – sako P.A.Rangelas apie vaquero palikimą.
Terminas lasas, kilęs iš ispanų kalbos žodžio lazo („virvė“), buvo sukurtas XIX amžiaus pradžioje. Iš pradžių pagamintas iš susuktos odos ir ašutų, lasas „iš tikrųjų atskyrė vaqueros nuo likusių raitelių“, – sako P.A.Rangelas.
Sumaniai elgiantis su lasu, vaqueros galėjo ir varyti, ir suvaldyti nepaklusnius galvijus. Darbuotojai, galintys sėkmingai ganyti galvijus, buvo ypač svarbūs Ispanijos misijose dabartinėje Kalifornijos teritorijoje. Galvijai buvo svarbus maisto šaltinis atokiems misijos forpostams, aplink kuriuos vėliau augo Kalifornijos miestai.
Nelygus Vakarų reljefas taip pat lėmė, kad vaqueros nešiojo kojų apdangalus (odines kaubojiškas kelnes). Ispaniškai kaubojiškos kelnės žinomos kaip chaparreras. Šis žodis kilęs iš žodžio chaparral, kuris reiškia storus dygliuotus krūmus ir mažus medžius, kurie yra pagrindinė pietvakarių kraštovaizdžio dalis. Būtent nuo dygliuotų krūmų apsisaugoti ir buvo skirtos šios kaubojiškos kelnės.
Legendinis vaqueros laso darbas taip pat padėjo pertvarkyti Amerikos pramogas. Vaqueros yra pripažinti už įmantrių laso triukų ir varžybų sukūrimą, kas vėliau taps pirmojo rodeo pagrindu.
Nors ispanai visada turėjo senas jojimo tradicijas, gyvenimui nelygioje, akmenuotoje Šiaurės Amerikos vietovėje reikėjo kažko daugiau.
Amerikos kaubojaus iškilimas ir vaqueros palikimas
Įgūdžiai, kuriais didžiavosi meksikiečių vaqueros, pradėjo daryti įtaką ne ispanų kilmės ūkininkams XIX a. viduryje. Prieš Meksikos-Amerikos karą Teksasas įgijo nepriklausomybę nuo Meksikos ir 1845 m. buvo aneksuotas JAV. Anglų naujakuriams migruojant iš šiaurės į Teksasą, kai kurie perėmė meksikiečių rančas. Naujiems savininkams valdant, vaqueros liko dirbti, o naujokus mokė ūkininkavimo įgūdžių ir pinti bei rišti lasą.
Meksikos vaqueros, padėję kurti Amerikos Vakarus, buvo laikomi tokia svarbia regiono istorijos dalimi, kad renginių organizatorius Buffalo Billas Cody padėjo juos išgarsinti su savo gastroliuojančiais Laukinių Vakarų pasirodymais, kuriuose buvo vaizduojama labai romantizuota plėtimosi į Vakarus versija.
Tačiau populiarus kaubojų suvokimas atsirado tik prasidėjus kino pramonei. Kine kaubojumi tapo vienas iš baltųjų vienišų vyrų, kuris nuolat buvo istorijos herojus.
„Tuomet vaquero virsta kažkuo kitu“, – sako P.A.Rangelas. - „Jis tampa rasistišku, niekinančiu personažu“. Kai filmuose buvo vaizduojami Lotynų amerikiečiai ir indėnai, jie dažniausiai būdavo apibūdinami kaip piktadariai arba nustumiami į antrą planą. O kaubojus tapo idealiu Amerikos vyru, kuris tarnavo kaip gynėjas ir lyderis.“
Nors popkultūroje ir daugelyje istorinių Vakarų pasakojimų vaqueros buvo nustumti į nuošalį, jų ištobulinti ūkininkavimo metodai išlieka, o dauguma rančų vis dar naudoja šiuos metodus.
„Vaquero palikimas ir tradicijos šiandien egzistuoja šiuolaikiniame rodeo ir rančose“, – sako P.A.Rangelas.
„Jei pažvelgsite į tai, kaip šiandien veikia rančos tokiose vietose kaip Teksasas ir net Vakarų Nebraska, pamatysite, kad vaquero kultūra vis dar egzistuoja. Ir vaqueros, arba Meksikos kaubojai, vis dar dirba šį darbą.“
Kaubojaus karjera – nuo vaikystės
Jojimas reikalavo įgūdžių ir investicijų į arklius bei įrangą, kuri retai prieinama vaikui. Kai kuriose kultūrose berniukai jodinėjo ant asilo keliaudami į ganyklą ir iš jos. Senovėje avių, galvijų ir ožkų ganymas dažnai buvo nepilnamečių darbas ir iki šiol yra įvairių besivystančio pasaulio kultūrų jaunuolių užduotis.
Dėl laiko ir fizinių gebėjimų, reikalingų reikiamiems įgūdžiams lavinti, tiek istoriniai, tiek šiuolaikiniai kaubojai dažnai pradėdavo savo darbą paauglystėje. Istoriškai kaubojai uždirbdavo atlyginimą, kai tik įgydavo pakankamai įgūdžių, kad galėtų būti įdarbinti (dažnai vos nuo 12 ar 13 metų). Jei kaubojai nepatiria sužalojimų, jie gali visą gyvenimą dirbti su galvijais ar arkliais.
Šiandien vakarinėse rančose dirbantis kaubojus dažniausiai yra suaugęs žmogus. Atsakomybė už galvijų ar kitų gyvulių ganymą nebelaikoma tinkama vaikams ar paaugliams.
Berniukai ir mergaitės, augantys rančoje, dažnai išmoksta jodinėti ir atlikti pagrindinius rančos darbus, kai tik yra fiziškai pajėgūs, dažniausiai prižiūrimi suaugusiųjų. Tokie jaunuoliai iki vėlyvos paauglystės dažnai būna atsakingi už „kaubojišką“ darbą rančoje.
Kaubojų poreikis ir populiarumas tarp rasių
Anglakalbių naujakurių atvykimas į Teksasą prasidėjo 1821 m. Kita vertus, Kalifornijoje didelis atvykėlių iš Jungtinių Valstijų antplūdis buvo tik po Meksikos ir Amerikos karo. Šiek tiek skirtingais būdais abi sritys prisidėjo prie ikoninio Amerikos kaubojaus evoliucijos. Ypač atėjus geležinkeliams ir išaugus jautienos paklausai po Amerikos pilietinio karo, senesnės tradicijos susijungė su poreikiu varyti galvijus iš fermų, kuriose jie buvo auginami, į artimiausius geležinkelius, dažnai už šimtų mylių.
Juodaodžiai kaubojai Amerikos vakaruose sudarė iki 25 procentų galvijų pramonės darbuotojų nuo 1860-ųjų iki 1880-ųjų, apskaičiuota, kad jų buvo nuo 6 000 iki 9 000 darbuotojų. Paprastai tai buvę vergai arba buvusių vergų vaikai. Daugelis juodaodžių vyrų turėjo galvijų priežiūros įgūdžių ir pilietinio karo pabaigoje patraukė į Vakarus.
Iki 1880 m., plečiantis galvijų pramonei, prireikė papildomo atviro diapazono. Taip daugelis ūkininkų išsiplėtė į Šiaurės Vakarus, kur vis dar buvo dideli neapgyvendintų pievų plotai. Teksaso galvijai buvo ganomi į šiaurę, į Uolinių kalnų vakarus ir Dakotą. Kaubojus daugumą savo įrangos pritaikė šaltesnėms sąlygoms, o pramonės judėjimas į vakarus taip pat lėmė regioninių tradicijų susimaišymą nuo Kalifornijos iki Teksaso, dažnai kaubojams pasiimant naudingiausius kiekvieno iš jų elementus.
1860-ųjų pabaigoje, po Amerikos pilietinio karo ir išsiplėtus galvijų pramonei, buvę kariai iš Sąjungos ir konfederacijos atvyko į vakarus, ieškodami darbo, kaip ir daugelis baltųjų vyrų apskritai. Nemažai laisvų afroamerikiečių taip pat patraukė kaubojiškas gyvenimas, iš dalies dėl to, kad Vakaruose nebuvo tiek diskriminacijos, kiek kitose Amerikos visuomenės srityse tuo metu. Nemažai meksikiečių ir Amerikos indėnų, jau gyvenančių regione, taip pat dirbo kaubojais.
Kadangi to laikotarpio socialinėje struktūroje kaubojai buvo žemai, nėra tvirtų duomenų apie tikrąją įvairių rasių proporciją. Vienas rašytojas teigia, kad kaubojai buvo „dviejų klasių – užverbuoti iš Teksaso ir kitų valstijų rytiniame šlaite; ir meksikiečiai iš pietvakarių regiono“.
Surašymo duomenys rodo, kad apie 15 proc. visų kaubojų buvo afroamerikiečių protėviai – nuo maždaug 25 proc. važiuojant iš Teksaso iki labai nedaugelio Šiaurės Vakaruose. Panašiai meksikiečių kilmės kaubojų taip pat vidutiniškai sudarė apie 15 proc. visų, tačiau jie buvo labiau paplitę Teksase ir pietvakariuose. Kai kurie skaičiavimai rodo, kad XIX amžiaus pabaigoje vienas iš trijų kaubojų buvo meksikietis vaquero, o 20 proc. galėjo būti afroamerikiečiai. Kiti skaičiavimai rodo, kad afroamerikiečių kaubojų skaičius siekia net 25 proc..
Nepriklausomai nuo etninės kilmės, dauguma kaubojų buvo iš žemesnių socialinių sluoksnių, o atlyginimas buvo menkas. Vidutinis kaubojus uždirbdavo maždaug dolerį per dieną, pridėjus maistą, o esant šalia namų rančos – gultą dviaukštėje lovoje, dažniausiai į kareivinę panašiame pastate.
Laikui bėgant Amerikos vakarų kaubojai sukūrė savo asmeninę kultūrą, išlaikančią net riteriškumo likučius. Toks pavojingas darbas izoliuotomis sąlygomis taip pat išugdė priklausomybės nuo savęs ir individualizmo tradiciją, labai vertinančią asmeninį sąžiningumą, atvaizduojamą dainose ir poezijoje.
