„Apollo 11“ buvo „Apollo“ programos kulminacija – prie to, kad ši kelionė sėkmingai įvyktų, prisidėjo daugiau, nei 400 tūkst. žmonių. Pirmieji bandomieji komandiniai skrydžiai prasidėjo 1968-ųjų spalį, taigi Mėnulis buvo pasiektas nepraėjus nė metams. Po „Apollo 11“ dar 6 misijų metu Mėnulyje pabuvojo net 12 Jungtinių Amerikos Valstijų astronautų.
Kosminių lenktynių atomazga
Žmogaus išsilaipinimas Mėnulyje tapo reikšminga Šaltojo karo JAV pergale prieš Sovietų Sąjungą.
Tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų vyko kosminės lenktynės. Abi pusės varžėsi tarpusavyje ir kiekviena norėjo būti pirma, išlaipinusia žmogų Mėnulyje.
Iki 1969-ųjų pirmavo sovietinė kosmoso programa – Sovietų Sąjungai priklausė pagrindiniai pasiekimai kosmoso srityje: pirmasis į kosmosą paleistas palydovas „Sputnik“, pirmasis Mėnulį pasiekęs kosminis zondas „Luna 2“ bei, žinoma, Jurijaus Gagarino skrydis aplink Žemę.
Viso dešimtmečio metu į „Apollo“ programą Jungtinės Valstijos investavo 25 milijardus dolerių.
Vis dėlto pirmiems Mėnulyje išsilaipinti pavyko amerikiečiams – tai galima laikyti kosminių lenktynių pabaigos pradžia.
„Taikios varžybos. JAV prieš SSRS. Netvirtinsiu, kad ši misija galėjo padėti išvengti karo, atitraukdama nuo to dėmesį, tačiau tai buvo distrakcija. Buvo intensyvu ir abi pusės galėjo daryti gerus dalykus, mokslo, mokymosi ir tyrinėjimo vardan. Ilgainiui tai sukūrė mechanizmą, tapusį dviejų buvusių priešininkių bendradarbiavimo priežastimi. Daugeliu prasmių tai buvo geriausia tautinė investicija abiems pusėms“, – taip apie kosmines lenktynes yra atsiliepęs pirmasis Mėnulyje išsilaipinęs žmogus Neilas Armstrongas.
Ir iš tiesų oficialiai varžybos tarp Sovietų Sąjungos ir JAV baigėsi 1975-aisiais, įgyvendinus bendrą abiejų valstybių draugišką misiją „Apollo-Soyuz“.
Ne pirma JAV kosminė programa
Dar prieš „Apollo“ Jungtinėse Valstijose buvo įgyvendinamos 2 kosmoso programos: „Mercury“ (pradžia – 1958) ir „Gemini“ (1961 m.).
Vis dėlto 1961 metais Jungtinių Valstijų prezidentas Johnas F.Kennedy kongresui pasiūlė idėją bei tikslą iki dešimtmečio pabaigos išsiųsti žmogų į kelionę į Mėnulį ir atgal.
Apie skrydį į Mėnulį kalbėjo dar Dwighto D.Eisenhowerio administracija, tačiau būtent J.F.Kennedy yra siejamas su projektu. Ši užduotis ir tapo „Apollo“ programos tikslu, rašo space.com.
Tokiam ambicingam tikslui buvo paskirtas ir ambicingas biudžetas. Viso septintojo dešimtmečio metu į „Apollo“ programą Jungtinės Valstijos investavo 25 milijardus dolerių.
Nors programos pagrindinis tikslas buvo įgyvendintas 1969-aisiais, „Apollo“ buvo tęsiama iki 1972-ųjų metų.
Neapsieita be skausmingų klaidų
„Apollo 11“ misija buvo sėkminga vien dėl prieš tai vykusių kitų tos pačios programos misijų. Visi skrydžiai ir bandymai išpureno dirvą sėkmingam nusileidimui Mėnulyje ir padėjo tobulinti strategijas bei technologinius sprendimus, naudotus „Apollo 11“.
„Apollo 1“, arba „Apollo Saturn-204“ (AS-204) turėjo būti pirmoji programos misija. Trys joje dalyvavę astronautai turėjo apskristi Žemę.
Tačiau to padaryti nepavyko, nes 1967-ųjų sausio 27 d. įvyko tragedija. Komandai raketoje testuojant įrenginius prieš paleidimą užsidegė raketos vidus. Visi trys viduje buvę astronautai – Edas White'as, Rogeris Chafee ir Gusas Grissomas – žuvo ugnyje.
Tuo metu rodėsi, kad „Apollo“ programa gali baigtis skrydžiams net neprasidėjus. Trijų astronautų mirtis lėmė tai, kad NASA sustabdė visus skrydžius kol vyko įrenginių sistemų vertinimo darbai, norint išvengti panašių tragedijų ateityje ir užtikrinti kitų astronautų saugumą.
„Apollo 1“ astronautų gyvybės buvo vienintelės, kurių pareikalavo kelionės į Mėnulį programa.
Programos skrydžius pratęsė misija „Apollo 7“, kurioje dalyvavę astronautai nuo Žemės atsiplėšė 1968-ųjų spalio 11 dieną. Daugiau nei savaitę skrieję aplink Žemę, astronautai į Žemę grįžo spalio 22 d.
Gruodžio 21 dieną išskrido „Apollo 8“. Tai buvo pirmas skrydis, kuriame žmogus pasiekė Mėnulio orbitą ir grįžo į Žemę, taigi didelis pasistūmėjimas. Skrydis buvo reikšmingas bandant raketos technologijas. Būtent šio skrydžio metu astronautas Billas Andersas nufotografavo žymiąją nuotrauką „Kylanti Žemė“ („Earthrise“).
Po „Apollo 8“, 1969-ųjų sausį buvo paskelbta „Apollo 11“ dalyvausianti įgula – Neilas Armstrongas, Buzzas Aldrinas ir Michaelas Collinsas. Tačiau tuo metu dar nebuvo aišku, kad būtent šios misijos dalyviai išsilaipins Mėnulyje. Dar daug kas priklausė nuo dviejų ateinančių misijų sėkmės.
Tačiau jos buvo sėkmingos. „Apollo 9“ ir „Apollo 10“ metu toliau ruoštasi nusileidimui Mėnulyje. Astronautai atlikdavo operacijas, kurias po to turėjo kartoti „Apollo 11“ skrydžio metu.
Skrido trys, vienas Mėnulyje nevaikščiojo
Raketa „Saturn V“, kuria astronautai skrido į Mėnulį, susidarė iš trijų dalių: valdymo modulis, turėjęs astronautus nuskraidinti į Mėnulį ir atgal, įgulos modulis bei gelbėjimosi modulis. Raketa svėrė beveik 3 milijonus kilogramų bei buvo pati didžiausia ir galingiausia kada nors į kosmosą paleista raketa.
„Apollo 11“ dalyvavo trys astronautai: Neilas Armstrongas, Buzzas Aldrinas bei Michaelas Collinsas. Ant Mėnulio paviršiaus išsilaipino tik pirmieji du, pasiekę Žemės palydovą modulyje „Eagle“.
Tuo tarpu M.Collinsas liko aplink Mėnulį skriejančio „Columbia“ viduje ir laukė sugrįžtant kolegų. Skriedamas aplink Mėnulį M.Collinsas vienas praleido dieną.
Nors dažnai apie jį sakoma, kad „Nuo Adomo laikų žmogus nežinojo tokios vienatvės“, astronautas teigia nesijautęs vienišas, o veikiau labai svarbia misijos dalimi.
2009-aisiais metais interviu „The Guardian“ M.Collinsas prisipažino misijos metu labai jaudinęsis dėl N.Armstrongo ir B.Aldrino gyvybių – jų mirties atveju jis būtų priverstas grįžti į Žemę vienas, kaip vienintelis išgyvenęs misiją, ir visą gyvenimą nešiotųsi šio nelaimingo įvykio žymę. Tačiau viskas susiklostė sėkmingai.
Įdomu yra tai, kad būtent M.Collinsas yra „Apollo 11“ misijos emblemos kūrėjas.
Šv. Komunija Mėnulyje
Mažai žinomas faktas, kad vienas iš dviejų pirmųjų Mėnulio paviršiuje išsilaipinusių astronautų ten pat priėmė Šv. Komuniją. Tai – pirmas ne ant Žemės paviršiaus priimtas sakramentas, rašo faktų tikrinimo portalas snopes.com.
B.Aldrinas ir N.Armstrongas ant Mėnulio paviršiaus buvo išlipę vos kelias minutes, kai B.Aldrinas viešai pasakė: „Kalba LM pilotas. Norėčiau pasinaudoti galimybe ir paprašyti kiekvieno besiklausančio žmogaus, kad ir kas jis bebūtų, kad ir kur jis bebūtų, minutėlei stabtelėti ir apmąstyti pastarųjų kelių valandų įvykius ir savaip padėkoti.“
Nutraukęs radijo ryšį tyliame Mėnulio paviršiuje astronautas perskaitė Evangelijos pagal Joną eilutę ir priėmė Komuniją.
Po „Apollo“ programos pabaigos Mėnulyje žmogus nebevaikščiojo
Misijos metu B.Aldrinas ir N.Armstrongas surinko ir į Žemę pargabeno 22 kilogramus mėginių – net 50 Mėnulio akmenų, smėlio, dulkių, žemės ir akmenukų.
Prie ekranų visame pasaulyje žmogaus išsilaipinimą Mėnulyje žiūrėjo daugmaž 600 milijonų žmonių. N.Armstrongo ir B.Aldrino išsilaipinimas Mėnulyje pradėjo astronautų kultą visoje Amerikoje – visų amžių amerikiečiai pradėjo idealizuoti šią profesiją.
„Apollo 11“ misija Jungtinėse Valstijose buvo idealizuojama ir dėl konteksto. Tuo metu itin įsisiūbavo pilietinių teisių judėjimas dėl nelygybės, o Vietnamo karas vis dar vyko. „Apollo 11“ astronautai buvo romantizuojami it didvyriai, į kuriuos žmonės gręžiasi itin sunkiais laikais.
Nors šiandien apie keliones į Mėnulį kalbama išties daug ir vykdomos net kelios kosminės programos, nuo 1972-aisiais vykusios paskutinės „Apollo“ programos misijos, „Apollo 17“, žmonės į Mėnulį kol kas kojų nebekėlė.
-
Į JAV kosmoso pionieriaus Neilo Armstrongo laidotuves susirinko draugai ir artimieji
-
Kolonija Mėnulyje iki 2022 m. kainuotų pigiau, nei JAV lėktuvnešis
-
D.Trumpo komanda žada, kad amerikiečiai nuskris į Mėnulį, Marsą ir dar toliau
-
Sulaukęs 86-erių mirė Mėnulyje pabuvojęs astronautas ir menininkas Alanas Beanas
