Ar žirgai gali gerti jūros vandenį?
Norėdami išsiaiškinti, ar legenda gali būti paremta tikrove, turime atsakyti į du klausimus – ar žirgai gali gerti jūros vandenį ir ar gali būti, kad Vytautas Didysis pats fiziškai buvo nujojęs iki Juodosios jūros kranto.
Pirmąjį klausimą uždavėme Pakruojo dvaro ir jame esančio žirgyno valdytojui Giedriui Klimkevičiui, antrąjį – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanui, profesoriui Rimvydui Petrauskui.
G.Klimkevičiui šį klausimą uždavėme neatsitiktinai – 2010 m. jis buvo žygio žirgais „2000 km istorijos“ iš Lietuvos iki Juodosios jūros iniciatorius ir dalyvis.
Žygio dalyviai – dešimt raitelių – žemaitukais, kuriais jodinėjo ir Vytautas, išjoję iš Trakų, pasiekė Juodosios jūros krantą. Ir patys galėjo išvysti, kaip žirgai vertina Juodosios jūros vandenį.
Ar žirgai vandenį tuomet gėrė? G.Klimkevičiaus atsakymas – tikrai taip. Tačiau, kaip jis sakė 15min, tai lėmė tinkamai pasirinkta vieta.
„Mes prie Juodosios jūros prijojome vietoje, kur į jūrą įteka upė ir jos vanduo nėra sūrus. Ir žirgai gėrė, nes vanduo buvo gėlas“, – 15min teigė G.Klimkevičius.
Išties iš pirmo žvilgsnio idėja, kad žirgas galėtų gerti jūros vandenį, atrodo nesąmonė, nes jūros vandenį įsivaizduojame sūrų. Tačiau ties sraunios upės žiotimis jūros vanduo gali būti ir gėlas. Tokį vandenį žirgai geria. Jei apie tai pagalvojo žygio dalyviai – galėjo pagalvoti ir Vytautas.
Tad žirgai jūros vandenį, tinkamai parinkus vietą, gerti gali. Bet ar Vytautas buvo prie Juodosios jūros?
Ar galėjo Vytautas lankytis prie Juodosios jūros?
Kaip 15min teigė R.Petrauskas, Vytautas Didysis išties buvo surengęs kelias dideles ekspedicijas Juodosios jūros link ir pats jose dalyvavo. Tačiau jos vyko gerokai anksčiau negu Žalgirio mūšis – dar XIV a. pabaigoje.
Pasak R.Petrausko, tokių žygių tikslas buvo vykdyti ekspansinę politiką, o kartu gerinti santykius su Vokiečių ordinu.
Istorikas sakė, kad 1398 m. vieno tokių žygių metu jis netoli Dniepro žiočių pastatė Šv. Jono pilį. Ji tapo LDK atramos tašku šiame regione. Dabar toje Ukrainos vietoje yra Beryslavo miestelis.
Tačiau žygiai tęsėsi neilgai. 1399 m. pralaimėjęs Vorsklos mūšį totoriams, Vytautas savo energiją nukreipė kitur ir, kiek žinoma, daugiau pats arti Juodosios jūros nesilankė.
Ar kurio nors iš šių žygių metu Vytautas galėjo pats prijoti prie Juodosios jūros? Pasak R.Petrausko, tai yra įmanoma.
„Tikslaus jo paties liudijimo, kad jis buvo prie Juodosios jūros, neturime. Bet tikrai gali būti, kad Vytautas buvo pasiekęs tą jūrą.
Tikslaus jo paties liudijimo, kad jis buvo prie Juodosios jūros, neturime. Bet tikrai gali būti, kad Vytautas buvo pasiekęs tą jūrą.
Tai būtų buvęs savotiškas žygio įtvirtinimas, galutinis taškas. Tokią simboliką galima įsivaizduoti. Aišku, ar žirgus jis ten girdė, nieko tiksliai nežinome ir žinoti negalime“, – sakė R.Petrauskas.
Ar Lietuva buvo valstybė „nuo jūros iki jūros“?
Pasak R.Petrausko, nors Vytautas išties galėjo girdyti žirgus Juodojoje jūroje, apie Lietuvą kaip apie valstybę „nuo jūros iki jūros“ galima kalbėti tik su išlygomis.
Jis pabrėžia, kad tai sakant Vytauto laikų LDK dažnai įsivaizduojama kaip šiuolaikinė valstybė su aiškiai nužymėtomis sienomis ir aiškia valdžia tam tikroje teritorijoje.
Bet nors LDK regione prie Juodosios jūros turėjo atramos taškų, įsivaizduoti, kad šis regionas buvo visiškai pavaldus Lietuvai, sako istorikas, būtų klaidinga.
„Vytauto laikų Lietuva nebuvo teritorinė valstybė nuo jūros iki jūros šiuolaikine prasme.
Vytauto laikų Lietuva nebuvo teritorinė valstybė nuo jūros iki jūros šiuolaikine prasme.
Valdovas daugiau kontroliavo branduolio teritoriją, Vilniaus, Trakų vaivadijas, o kitur buvo atramos taškai. Kažkokia valdovo skirta administracija sėdėdavo pilyse ar miestuose ir bandė kontroliuoti, kiek galėjo, įvairias vietas. Bet žemėlapio prieš savo akis tikrai neturėjo. Ir turbūt iki galo patys negalėjo suprasti, kokio dydžio teritoriją valdo, kur jos sienos“, – sakė R.Petrauskas.
Pasak R.Petrausko, LDK administracija atramos taškuose, kiek galėjo, susirinkdavo mokesčius ir muitus, tačiau tuo jos valdymas ir baigėsi. Jokių valstybių sienų dabartine prasme nebuvo. Regiono gyventojų daugumą sudarė klajokliai, gyvenviečių buvo nedaug.
Be to, Lietuva nebuvo vienintelė galia regione ir vienintelė, turėjusi atramos taškus. Į įtaką regione pretendavo ne vien tik Lietuva, bet ir tuomet nepriklausomos Genujos valstybės įkurta kolonija, taip pat totoriai.
„Dabar braižant to meto žemėlapį, dideles stepių zonas prie Juodosios jūros derėtų žymėti kitokia spalva, rodant, kai tai buvo pasidalintos teritorijos, kurias savaip mėgino kontroliuoti kelios jėgos. Totoriai kontroliavo vienaip, Genujos kolonija, kuri irgi buvo aktyvi – kitaip, LDK irgi savaip“, – pasakojo R.Petrauskas.
Istoriko teigimu, nustatyti, kokią iš tikrųjų įtaką Vytauto valdymo laikais Lietuva turėjo kraštams netoli Juodosios jūros ir kiek naudos iš jų gavo, kliudo šaltinių stoka.
„Nežinome, nei kokia apimtimi Vytautas valdė, nei su kuo dalijosi kontrole. Jokių detalių nežinome.
Nežinome, nei kokia apimtimi Vytautas valdė, nei su kuo dalijosi kontrole. Jokių detalių nežinome.
Nežinome jokio LDK pareigūno, kuris būtų atsakingas už tą Vytauto pilį, vardo ir panašiai. (…) Galime numanyti, kad kažkokius savo vietininkus, atstovus Vytautas ten siuntė, kažkokias muitines turėjo. Ir pajamos iš ten turėjo būti svarbios. Tokiam valdovui kaip Vytautas, kuris nuolat kariavo ir kuriam reikėjo pinigų karui, muitai buvo svarbu. Tad ir Juodosios jūros regionas turėjo būti svarbus. Bet kiek pinigų jis iš ten susirinkdavo, nežinome“, – sakė R.Petrauskas.
Kiek laiko LDK išlaikė įtaką regione?
R.Petrausko teigimu, „pilkąja zona“ kelių skirtingų valstybių įtakoje pietinė Ukraina išliko iki pat XVI a. pirmosios pusės.
„Ir totoriai buvo aktyvūs, ir Genuja ilgai išliko, ir LDK toliau bandė reikštis, negalima sakyti, kad visiškai pasitraukė. Dar prasidėjo Osmanų imperijos aktyvumas tame regione. Tad dar ilgą laiką negalime sakyti, kad tą regioną kontroliavo viena šalis“, – sakė R.Petrauskas.
O kada Lietuva iš šio regiono pasitraukė galutinai? Istoriko teigimu, to pasakyti taip pat neįmanoma. Nematydami didelių perspektyvų, po Vytauto sekę valdovai didelių ekspedicijų į šią teritoriją neberengė niekada ir progos pagirdyti žirgų Juodojoje jūroje niekada neturėjo. O kiek laiko išlaikė realią kontrolę – nežinia.
„Klausimas išties mažai ištirtas, nes nėra šaltinių. Konkrečių metų, kada LDK iš regiono galutinai pasitraukė ir bet kokia jos įtaka Juodosios jūros regione baigėsi, įvardinti tikrai negalima“, – sakė R.Petrauskas.
Tad apibendrinimas būtų toks: žirgus Vytautas Juodojoje jūroje girdyti galėjo. Šis lietuvių mėgstamas teiginys gali būti tiesa.
Bet kalbant apie to meto LDK svarbu suprasti ir tai, kad „valstybės nuo jūros iki jūros“ dabartine prasme Lietuva visgi neturėjo.
Pirmą kartą šis tekstas publikuotas 2019 m.
