Aldernio sala yra netoli Prancūzijos krantų, bet priklauso Jungtinei Karalystei. Jos plotas yra apie 8 kvadratinius kilometrus, saloje gyvena apie 2 tūkstančius gyventojų.
II pasaulinio karo metais naciai buvo salą okupavę ir čia įkūrė koncentracijos stovyklą. Besitraukdami iš salos vokiečiai sunaikino beveik visus stovyklos pėdsakus, ir ilgai apie ją žinota mažai, bet dabar nauji mokslininkų tyrimai atskleidžia čia kalėjusių kalinių patirtus siaubus, rašo „Smithsonian Magazine“.
Nuoseklūs archeologiniai tyrimai šioje saloje vykdyti pirmąkart per daugiau negu 70 metų. Jie atskleidžia, kaip stovykla keitėsi bėgant laikui ir kaip su joje kalėjusiais kaliniais elgėsi naciai.
Gyventojai buvo evakuoti
1940 m. birželį, Prancūzijai kapituliavus prieš Vokietiją, vokiečiai okupavo ne tik didžiąją dalį Prancūzijos, bet ir Aldernį bei kitas Jungtinei Karalystei priklausiusias Lamanšo sąsiaurio salas, kurios buvo arčiau Prancūzijos negu Anglijos krantų.
Prieš salą okupuojant vokiečiams, Jungtinės Karalystės vyriausybė visus salos gyventojus (tuomet jų buvo apie 1500) evakavo į Britaniją. Tad vokiečiai salas rado tuščias.
1942 m. vokiečiai Aldernio saloje įrengė kelias darbo stovyklas karo kaliniams. Daugelis saloje kalėjusių kalinių buvo rytų europiečiai iš Ukrainos, Lenkijos, Rusijos ir kitų Vokietijos okupuotų Rytų Europos teritorijų.
Apie tai, ar saloje kalinta lietuvių, informacijos rasti nepavyko, bet tai irgi įmanoma. Taip pat saloje kalinta ir nemažai Prancūzijos žydų.
Daugiausia kaliniai dirbo įrengdami bombų slėptuves, įvairius įtvirtinimus ir pan. Tokie įtvirtinimai buvo įrengiami salose palei visą Prancūzijos pakrantę, siekiant pasiruošti galimai anglų atakai.
Darbo stovykla tampa koncentracijos stovykla
1943 m. kovą Sylto darbo stovykla, kurioje gyvenimo ir darbo sąlygos buvo griežčiausios tarp visų saloje įkurtų stovyklų, buvo paversta į koncentracijos stovyklą. Už jos priežiūrą tiesiogiai atsakinga tapo SS.
Tai reiškė, kad stovykloje imti kalinti nebe bet kokie kaliniai, o būtent politiniai kaliniai ir kiti, nacių supratimu, „valstybės priešai“. Iki tol stovykloje kalėjo apie kelis šimtus kalinių, tačiau dabar jų čia jau buvo daugiau negu tūkstantis.
Koncentracijos stovykla čia veikė daugiau negu metus. 1944 m. viduryje Sylto koncentracijos stovykla ir kitos saloje veikusios darbo stovyklos buvo uždarytos, o kaliniai perkelti į stovyklas Prancūzijos teritorijoje. O 1945 m. gegužę, tapus aišku, kad vokiečiai karą pralaimės, Aldernį valdžiusi vokiečių valdžia pasidavė Sąjungininkams.
Bet dar prieš britams fiziškai išlaisvinant salą, salos komendanto nurodymu Sylto koncentracijos stovykla buvo sugriauta iki pamatų, o visi dokumentai buvo tiesiog sudeginti.
Sugrįžusi vietinė valdžia ir gyventojai, šios salos istoriją tyrinėjančių mokslininkų teigimu, irgi nenorėjo akcentuoti skaudžios salos istorijos bei nesirūpino atminimo išsaugojimu. Kadangi jų saloje, kuomet vyko žiaurumai, nebuvo, jie norėjo koncentracijos stovyklos egzistavimą tiesiog ištrinti iš istorijos.
„Daiktiniai įrodymai, liudijantys žiaurumus, kurie vyko Sylte, buvo palaidoti. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme“, - archeologė Caroline Sturdy Colls iš Stafordšyro universiteto sakė „National Geographic“ žurnalui.
Kita vertus, daug vietinių gyventojų skaudžios istorijos detalių tiesiog nežinojo. Civiliams gyventojams į Aldernį buvo leista grįžti tik 1945 m. gruodį. Tuomet iš darbo stovyklų buvo likę tik griuvėsiai, o nei kalinių, nei prižiūrėtojų čia seniai nebebuvo.
Tiesa, buvo likę ir neginčijamų čia įvykusių žiaurumų įrodymų – tokių kaip kalinių kapinės su keliais šimtais kapų. Tačiau iki pastarųjų metų tyrimų apie tai, kas vyko Aldernyje, buvo žinoma labai mažai.
Nauji tyrimai, šią savaitę paskelbti britų archeologijos žurnale „Antiquity“, derina turimas istorines žinias, tokias kaip buvusių kalinių liudijimai, su šiuolaikiniais archeologiniais metodais, tokiais kaip į žemę įsiskverbiantys radarai, leidžiantys nekasinėjant vietos pasakyti, kas slepiasi po žeme.
Visa tai padėjo mokslininkams atkurti trimatį buvusios koncentracijos stovyklos modelį.
Už duonos vogimą kardavo
Tai, ką aptiko mokslininkai, patvirtina liudininkų pasakojimus apie tai, kaip kaliniai buvo pjudomi šunimis, mušami ar tiesiog sušaudomi.
Istorikai aptiko ne vieną kraupų Aldernio saloje kalėjusio žmogaus liudijimą. Pavyzdžiui, ispanas Francisco Fontas, kalintas vienoje iš kitų Aldernyje įkurtų darbo stovyklų, pasakojo, kad vieną dieną, dirbdamas netoli Sylto koncentracijos stovyklos, prie stovyklos vartų išvydo pakartą vyrą.
Ant jo krūtinės buvo užkabintas ženklas, ant kurio buvo parašyta „už duonos vogimą“. Pasak F.Fonto, taip kaboti vyras buvo paliktas keturioms dienoms.
Sylto koncentracijos stovyklos gyvenamųjų patalpų liekanų tyrimai parodė, kad vienam kaliniui tekdavo vos apie 1,5 kvadratinio metro vietos.
Be to, buvo aptiktas požeminis tunelis, kuris vedė iš stovyklos komendanto gyvenamojo namo į barakus, kur gyveno kaliniai. Tyrėjai nesugebėjo tiksliai nustatyti, kokiu tikslu šis tunelis buvo naudojamas, tačiau jie nustatė, kad jis buvo naudotas intensyviai.
Mokslininkai iškėlė teoriją, kad galbūt šiuo tuneliu stovykloje kalėjusios moterys buvo vedamos į komendanto name įrengtą viešnamį, kur jos buvo lytiškai išnaudojamos.
Oficialūs nacių dokumentai teigia, kad Sylto stovykloje mirė 103 kaliniai. Vis dėlto mokslininkų tyrimai rodo, kad visose Aldernyje veikusiose stovyklose mirusiųjų turėjo būti daugiau negu 700.
Šiandien buvusios vokiečių okupacijos ženklų saloje nedaug. Tik 2008 m. buvusių kalinių prašymu netoli Sylto koncentracijos stovyklos pagrindinių vartų buvo įrengta atminimo lenta.
2017 m. salos valdžia uždraudė buvusios stovyklos vietą vystyti privačiais tikslais, tačiau klausimas, ar ir kaip šioje vietoje buvusi koncentracijos stovykla bus papildomai įamžinta, dar nėra atsakytas.
