Tačiau, kaip ir kiekvienas svarbus istorijos įvykis, armėnų genocidas turi savo priežastis ir aplinkybes. Kviečiame susipažinti su įvykiais ir procesais, kurie galiausiai privedė prie kraupių 1915 m. prasidėjusių žudynių.
Armėnų diasporos padėtis Osmanų imperijoje
XX amžiaus pradžioje Osmanų imperijoje gyveno apie 2,5 milijono armėnų, daugiausia susitelkusių šešiose Rytų Anatolijos provincijose. Armėnai nesudarė daugumos nė viename iš regionų, o šios diasporos padėtis imperijoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo labai panaši į žydų Europoje.
Nepaisant fakto, kad dabartinę Rytų Turkijos teritoriją daugelį amžių krikščionys armėnai dalijosi su musulmonais kurdais, armėnų tautos gyvenimas Osmanų imperijoje buvo sunkus ir tam tikrais atvejais nepakeliamas.
Teisingumo ši diaspora sulaukdavo retai, nes vietiniai teismai daugeliu atvejų buvo linkę teikti pirmenybę musulmonams. Klajojančių kurdų nusikaltimai armėnams, tokie, kaip žemių ar kitokio turto nusavinimas, kur kas didesnių mokesčių skyrimas, smurtas, žmonių grobimai, vertimas ,,atsiversti“ į islamą ir pan., nesulaukdavo atitinkamų institucijų dėmesio.
Armėnai Osmanų imperijoje buvo nuolat engiami, nepaisant suteikto dhimmi statuso, turėjusio garantuoti tam tikras laisves krikščionims, kuris buvo praktiškai bevertis.
Turkai armėnus laikė antros klasės piliečiais, nelygiaverčiais musulmonams, tad jų parodymai prieš musulmonus teismuose nebuvo priimami, jiems buvo draudžiama nešiotis ginklus, jodinėti arkliais, kupranugariais, net religinė praktika buvo apribota – bažnyčių varpų skambėjimas buvo griežtai draudžiamas.
Didžioji dauguma armėnų buvo neturtingi valstiečiai, tačiau nedaugeliui jų sekėsi kaip pirkliams ir amatininkams. Armėnų įsitraukimas į tarptautinę prekybą XVII – XVIII a. paskatino šios diasporos gyvenviečių įkūrimą Stambule ir kituose Osmanų uostamiesčiuose.
Nedaugelis armėnų šeimų XVIII – XIX a. sugebėjo užimti svarbias pozicijas bankininkystės ir prekybos srityse, būta atvejų net valdžioje. Ši tauta skyrė ypatingą dėmesį mokslo svarbai, tad armėniškasis elitas tapo musulmonų nepasitenkinimo, o laikui bėgant ir nepasitikėjimo objektu.
Osmanų valdžios žingsniai link genocido
Jauni armėnų aktyvistai, daugelis jų iš Kaukazo dalies Rusijoje, stengėsi apsaugoti savo tautiečius, kenčiančius Osmanų imperijoje, agituodami už nepriklausomą valstybę.
1887 m. ir 1890 m. jie suformavo dvi revoliucines partijas („Varpas“ ir „Federacija“). Tiesa, nei viena iš jų nesulaukė plataus palaikymo dab. rytų Turkijos armėnų tarpe, tačiau tokia revoliucionierių veikla musulmonams kėlė baimę ir nerimą.
Pirmąjį didesnio masto smurto išpuolį armėnai patyrė dar 1894 m., kai atsisakė mokėti juos slegiančius mokesčius.
Tuomet valdžia pasitelkė imperijos kariuomenės ir kurdų genčių pajėgas, išžudžiusias tūkstančius armėnų. Kitais metais ginklu buvo sustabdyta armėnų demonstracija Stambule, o prasidėjusių baisių išpuolių, gavusių Hamidiano žudynių pavadinimą, kulminacija tapo 3000 armėnų, pasislėpusių Urfo katedroje, sudeginimas.
1894-1896 m. žudynės nusinešė iki 200 tūkst. armėnų gyvybių, bet tai toli gražu nebuvo pabaiga, greičiau pradžios pabaiga.
Protu nesuvokiami nusikaltimai žmonijai, kitaip tariant, vykdomas tam tikros tautos genocidas buvo valdančiojo elito pastangos išlaikyti šalyje politinę bei ekonominę kontrolę.
Turkų vykdytas armėnų genocidas yra visiškai nepateisinamas, tačiau paaiškinamas reiškinys.
Suirutė imperijos viduje ir dūžtančios armėnų viltys
XX a. pradžioje Osmanų imperija išgyveno sunkius laikus, tiksliau, prasidėjusį imperijos žlugimą.
Šalies teritorija tiesiog nyko akyse, augo Austrijos bei Rusijos grėsmė ir jų noras plėsti įtaką regione, milžinišku greičiu augo pabėgėlių iš prarastų teritorijų skaičius – situacija tapo veik nevaldoma.
Tokiais atvejais ,,klibančiai valdžiai“ reikalingas atpirkimo ožys, kuriuo Osmanų imperijos atveju tapo armėnų diaspora.
Politiniame imperijos gyvenime taip pat vyravo suirutė. 1908 m. sultono valdžia buvo nuversta Osmanų revoliucionierių grupės – Sąjungos ir progreso komiteto (CUP), kurį armėnai vertino palankiai dėl tolerancijos ne musulmonams, konstitucinės monarchijos atkūrimo, užmojų modernizuoti šalį pagal Europos standartus.
Tačiau laikui bėgant CUP‘o nacionalistų ekstremistų įtaka didėjo ir liberalių pažiūrų turkai iš komiteto buvo išstumti.
Po pralaimėto Pirmojo Balkanų karo (1912-1913 m.) perversmo aplinkybėmis iškilo radikaliausi nariai – Cemal Paşa, Enver Paşa ir Talat Paşa, kurie armėnų ir kitų šalies mažumų toli gražu nelaikė lygiavertėmis tautomis. Armėnus netgi laikė potencialia penktąja kolona – kaltino dėl minėto karo pralaimėjimo.
Raudonasis sekmadienis arba armėnų tautos genocidas
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui situacija ėmė aštrėti. Valdžios skleidžiama antiarmėniška ideologija ir, apskritai, antikrikščioniška propaganda žengė pirmuosius žingsnius armėnų genocido link. Armėnai buvo vaizduojami kaip didžiausia grėsmė Osmanų imperijos saugumui.
1915 m. balandžio 23-24 dienos naktį, žinomą kaip Raudonasis sekmadienis, Osmanų vyriausybė įkalino apie 250 armėnų intelektualų ir palaipsniui išžudė. Tai buvo armėnų genocido, nusinešusio daugiau nei 1,5 milijono gyvybių, pradžia.
Masinės armėnų deportacijos iš Rytų į Sirijos dykumą, mirtys iš bado, sisteminės žudynės, moterų ir jaunų mergaičių seksualinė prievarta, prekyba jomis ir dar daugiau kraupių nusikaltimų armėnų tauta turėjo iškęsti Pirmojo pasaulinio karo metu Osmanų imperijoje.
Karui pasibaigus šalyje nebeliko daugiau nei 90% armėnų populiacijos – didžioji dalis buvo išžudyta, ,,laimingesniems“ pavyko pabėgti ir įsikurti svetur.
Dingusių armėnų turtą, namus perėmė musulmonai pabėgėliai, išgyvenusias moteris privertė ,,atsiversti“ į Islamą, tūkstančiai našlaičių rado prieglobstį užsienyje.
Šiandien įvairios armėnų bendruomenės ir toliau siekia šios tautos genocidui pasaulinio pripažinimo, nes kol kas genocidą yra pripažinusios tik 29 šalys ir 49 JAV valstijos.
Deja, Turkija to pripažinti neketina. Bent jau kol kas.
Teksto autorė yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė, atliekanti praktiką 15min.
Rengiant straipsnį buvo naudojamasi šiais šaltiniais:
-
Alfred de Zayas, ,,The Genocide Against the Armenians 1915-1923 and the Relevance of the 1948 Genocide Convention“, 2010, in: https://www.mfa.am/filemanager/Statics/ARMENIANGENOCIDE.pdf
-
,,Dhimmi“, in: https://www.newworldencyclopedia.org/entry/Dhimmi
-
Ellen Kennedy, ,,Beware elites who fear losing their power and control“, in: https://www.zocalopublicsquare.org/2015/05/01/heres-why-genocide-keeps-happening/ideas/up-for-discussion/
-
,,Genocide“, in: https://www.mfa.am/en/genocide/
-
Peter Galbraith, ,,One of war‘s unintended consequences“, in: https://www.zocalopublicsquare.org/2015/05/01/heres-why-genocide-keeps-happening/ideas/up-for-discussion/
