H.Nicholsonas gimė 1950 metų lapkričio 17 d. Woodburn mieste, Oregone. Jis įstojo į JAV armiją, kur pakilo iki kapitono laipsnio ir dirbo žvalgybos padalinyje. 1980-ųjų spalį H.Nicholsonas pradėjo dirbti CŽV. Keliaudamas tarp skirtingų valstybių su skirtingomis pareigomis ir atsakomybėmis jis galėjo susikurti įspūdingą karjerą, rašo portalas historyofspies.com.
CŽV jis dirbo operacijų pareigūnu, kuris buvo atsakingas už kontržvalgybą prieš užsienio žvalgybos tarnybas. Jam buvo pavesta nagrinėti Sovietų Sąjungos, o vėliau ir Rusijos federacijos žvalgybos veiksmus. Jis 1982-1985 metais dirbo Maniloje, Filipinuose, po to – Bankoke, Tailande, o 1987-1989 m. Tokijuje, Japonijoje. Dirbdamas jis kontaktavo su atrinktais sovietų pareigūnais.
1990 metais H.Nicholsonas tapo CŽV viršininku Bukarešte, Rumunijoje, kur šias pareigas ėjo iki 1992 metų. Po to buvo perkeltas į Kvala Lumpūrą, Malaizijoje, kur jis ėjo viršininko pavaduotojo – operacijų viršininko pareigas. Čia jis dirbo dvejus metus.
1994 metais H.Nicholsonas sugrąžintas į Jungtines Valstijas, kur dirbo instruktoriumi Camp Peary mieste, Virdžinijoje. Čia įsikūręs CŽV specialusis mokymų centras, dažnai vadinamas „Ferma“. Šioje pozicijoje jis mokė praktikantus šnipinėjimo meno. Galiausiai, 1996 metais H.Nicholsonas persikėlė į CŽV būstinę Langley mieste, Virdžinijoje, kur jis buvo paskirtas Kovos su terorizmu centro padalinio vadovu. Jis galėjo dirbti su slapta ir neskelbtina informacija.
Nors karjera ėjosi lyg iš pypkės, to paties nebuvo galima pasakyti apie H.Nicholsono šeiminį gyvenimą. Kol keliavo po įvairiausias valstybes, jo santuoka iro. Galiausiai žmona Laurie kreipėsi dėl skyrybų. H.Nicholsonas iškovojo teisę išlaikyti ryšį su vaikais, tačiau kilo problemų norint juos išlaikyti ir mokėti alimentus iš algos, siekiančios 73 tūkstančius dolerių per metus.
Dar būdamas Kvala Lumpūre H.Nicholsonas kūrė planus, kaip uždirbti daugiau pinigų šnipinėjant Rusijoje. Ten, Rusijos ambasadoje, jis susitiko su Rusijos žvalgybos pareigūnu – turėjo CŽV leidimą, o susitikimo tikslas buvo pabandyti rusą palenkti šnipinėti JAV naudai.
Ketvirtasis H.Nicholsono susitikimas įvyko be leidimo. Būtent šiame susitikime, jau ne ambasadoje, įtariama, kad įvyko viskas priešingai – H.Nicholsonas buvo užverbuotas rusų. Į H.Nicholsono sąskaitą kredito unijoje 1994 metų birželio 30 dieną buvo pervesta 12 tūkst. JAV dolerių.
Tuo momentu šnipas JAV Centrinėje žvalgybos valdyboje buvo laikomas labai vertingu tarnautoju ir niekam nekilo jokių įtarimų. Tačiau 1995 metų spalį ir gruodį jis tris kartus turėjo tikrintis poligrafu – tai įprastinė agentūros saugumo priemonė, skiriama kas penkerius metus. H.Nicholsonas neišlaikė visų trijų testų. Tarp jam užduotų klausimų buvo ir tokie: „Ar tu slepi bendradarbiavimą su užsienio žvalgyba?“, „Ar tu turėjai neteisėtų kontaktų su užsienio žvalgybos tarnyba?“ ir pan.
Poligrafijos ekspertas netgi turėjo įspėti H.Nicholsoną nustoti giliai kvėpuoti per kontrolinius klausimus – tai žinoma taktika, siekiant manipuliuoti testu.
Po šių nepavykusių testų, tyrimo ėmėsi Federalinis tyrimų biuras (FTB) ir jiems užkliuvo H.Nicholsono gauta 12 tūkst. dolerių pinigų suma – nebuvo galima atsekti legalių pajamų šaltinių. FTB ėmė jį sekti, pastebėjo susitikimus su Rusijos žvalgybininkais užsienyje. Susitikimai buvo nesankcionuoti ir tai tik stiprino įtarimus. Būtent dėl to jis buvo atšauktas į CŽV būstinę, kur jam skirta vadovaujanti pozicija kovos su terorizmu padalinyje. CŽV apribojo jo galimus kontaktus su Rusijos žvalgyba, ypač, susijusius su Čečėnijos regionu.
FTB atkreipė dėmesį, kad H.Nicholsonas naudojosi pašto dėžute – tarnyba sulaikė kai kuriuos iš jos siųstus laiškus. Paaiškėjo, kad šnipas ant atvirukų naudojosi slapyvardžiu „Nevil R.Strachey“, ir siuntė juos rusams. Vienas toks atvirukas buvo pertekęs koduotų užuominų, prašant susitikimo su Rusijos žvalgybos atstovu Šveicarijoje, 1996-ųjų lapkritį.
Taip sutapo, kad H.Nicholsonas turėjo sankcionuotą kelionę į Europą, kur turėjo susitikti su Europos žvalgybininkais. Tačiau jis informavo savo vadovus, kad taip pat planuoja asmenines atostogas Šveicarijoje.
Tuo momentu FTB sunerimo, kad H.Nicholsonas gali planuoti savo pabėgimą ir sulaikė jį lapkričio 16-ąją, 1996 metais, prieš įlipant į lėktuvą Dulles oro uoste Virdžinijoje. Apieškoję šnipą jie atrado bilietus į Ciurichą Šveicarijoje, kompiuterinę laikmeną, kurioje buvo įslaptinti CŽV dokumentai, dešimt ritinių fotografijos juostų, kuriose buvo nufotografuoti slapti dokumentai. Tolesnis tyrimas parodė, kad jis tikriausiai išdavė Rusijoje dirbusių JAV žvalgybos pareigūnų tapatybes, taip pat ir stažuotojų vardus pavardes, kuriuos jis pats mokė.
„Ir dabar yra CŽV pareigūnų, kurių negalima siųsti dirbti į užsienį dėl to, kad H.Nicholsonas išdavė jų tapatybę“, – sako buvęs FTB kontržvalgybos sekcijos vadovas Michaelis Rochfordas.
H.Nicholsonas prisipažino, kad siuntė įslaptintą informaciją Rusijos žvalgybai nuo 1994 m. birželio iki 1996 m. lapkričio. 1997 metų birželį jis buvo nuteistas už šnipinėjimą, jam skirti 23 metai ir 7 mėnesiai kalėjimo. Jei nebūtų bendradarbiavęs, jam būtų grėsusi ir kalėjimo iki gyvos galvos ar mirties bausmė. Šnipas tvirtino, kad taip elgėsi dėl pinigų, maždaug 300 tūkst. JAV dolerių, kuriuos jis norėjo uždirbti vaikams.
Vos po vienerių metų buvo sulaikytas H.Nicholsono sūnus Nathanielis. Jis paėmė 47 tūkstančius JAV dolerių iš Rusijos pareigūnų Peru, Kipre ir Meksikoje. Vertinama, kad šiuos pinigus jis paėmė kaip uždarbį už tėvo darbelius – tai savotiška pensija. Nustatyta, kad Nathanielis dirbo kaip informacijos kurjeris tarp savo tėvo ir rusų, perdavė informaciją apie jo sulaikymą ir apklausą. Tikėtina, kad rusai po šio atsitikimo ėmėsi dirbti apdairiau, kad kiti jų agentai nebūtų atskleisti. Nathanielis su rusais susitiko 6 kartus per dvejus metus.
Tėvas Haroldas Nicholsonas vėl buvo patrauktas į teismą 2011-aisiais ir šį kartą prisipažino kaltas dėl sąmokslo veikti kaip agentas užsienio vyriausybei, pinigų plovimo. Jo sūnui buvo paskirta penkerių metų probacija.
H.Nicholsonas buvo išsiųstas į JAV pataisos įstaigą Florencijoje, Kolorado valstijoje, į vadinamąjį „SuperMax“ kalėjimą. Jis yra aukščiausias pareigas užėmęs CŽV pareigūnas, kada nors nuteistas už šnipinėjimą.
