2005 metų sausio 8 d. Los Angeles klasės JAV povandeniniam laivui „USS San Francisco“ buvo eilinis šeštadienis. Vos prieš kelias dienas laivas iš svarbios amerikiečiams Guamo karinės bazės Ramiajame vandenyne buvo pajudėjęs link Brisbeno, Australijoje. Jo laukė kone 5000 kilometrų kelionė kurią reikėjo įveikti būnant po vandeniu.
Los Angeles klasės laivai nebuvo tokie prestižiniai kaip tie, kurie galėjo gabenti balistines raketas su branduolinėmis galvutėmis, tačiau JAV saugumo planuose tai buvo ir vis dar yra labai svarbūs laivai.
Dar 1972 metais pradėti statyti šios klasės povandeniniai laivai turėjo užtikrinti efektyvią paramą įprastuose konfliktuose panaudojant „Tomahawk“ sparnuotąsias raketas.
Jie galėjo nepastebėti priplaukti daug arčiau konflikto nei tai darytų galingieji, laukiantys „paskutiniosios dienos“ sprendimo.
„USS San Francisco“ povandenininkų įgulai giliavandenės užduotys nebuvo naujiena. Dar 1977 m. statytam laivui – taip pat. Tokių kaip jis buvo pagaminta net 62 ir jie daugybę kartų vykdė tokias išvykas.
Nerimas buvo jaučiamas tik vadovavimo tiltelyje: navigatoriai iš septintojo laivyno vyriausiosios vadavietės, įsikūrusios Japonijoje, maršruto planą buvo gavę kone išplaukimo išvakarėse.
Pasirengti geriau nebuvo progos. Teko plaukti dar pagal 1989 metais sudaryto maršruto gaires.
Kita vertus, jūreiviai prie to pratę. Kad ir kaip keistai beskambėtų, Mėnulio ar Marso paviršių žinome geriau nei tai, kas esti Žemėje po vandeniu.
Kaip ir kodėl nutiko nelaimė
Sausio 8-os dienos pietūs buvo pateikti vienuoliktą valandą vietos laiku. Praktiškai prieš pat vidurdienį. Laivas tuo metu buvo 400 pėdų po vandeniu (121 metro gylyje).
Už povandeninio laivo navigaciją atsakingi pareigūnai maždaug tuomet buvo trumpam įjungę povandeninį sonarą. Jo rodmenys patvirtino, kad laivas yra saugioje zonoje.
Pagal jūrinius žemėlapius jie buvo tokiame taške, kuriame gylis vietomis siekė net 6000 pėdų (1,8 kilometro).
Kapitono įsakymu buvo liepta leistis dar giliau, į beveik 160 metrų gylį.
Pagal laivyno patvirtintą įvykių ataskaitą jaunesnysis pareigūnas prašė įjungti sonarą, tačiau laivo navigacijai vadovaujantis vyresnysis pareigūnas leitenantas Bruce'as L. Carltonas to padaryti neleido.
Povandeniniai laivai visiškai akli. Įtaisyti apžvalgos liukai stipriai susilpnintų konstrukcijas, be to, iš jų būtų maža naudos, nes šviesą blokuotų gilus vanduo.
Teoriškai šviesa vis dar jaučiama gylyje iki 200 metrų po vandeniu, tačiau toks matomumas nieko neleistų įžiūrėti, net jei būtų įtaisytos papildomos šviesos, kaip batiskafuose.
Kur kas pravartesni sonarai. Jų pasiųsti signalai atsimuša į artimiausius paviršius, leisdami „pamatyti“, kas dedasi. Toks signalas nuaidi kelias dešimtis kilometrų per vandenyną. Tad kodėl sonaras nebuvo įjungtas?
Kariniai laivai klausosi bet kokio po vandeniu pasirodančio garso. Net elementaraus lėto propelerio sukimasis girdimas iš labai toli.
Bet koks netolygumas, besisukančių menčių keliamas ūžesys leidžia identifikuoti, kas per nežinomasis slepiasi tamsiose gelmėse.
Sonaro paskleistas garsas iškart leidžia sužinoti, kad ten – povandeninis laivas. Todėl kariniai povandeniniai laivai juos naudoja labai retai. Itin sudėtingomis navigacijos sąlygomis arba kai norima pasitikslinti, kur esama.
Kai negali apsižvalgyti, kur esi, tokio signalo suteikta informacija, sugretinta su jūrlapių informacija, leidžia numanyti apytikslį savo buvimo tašką.
Taigi, didelis karinis povandeninis laivas tiesiog skriejo bemaž 160 metrų po vandeniu gylyje visiškai aklai.
Oficialiai deklaruojamos šios klasės galimybės plaukti 20 mazgų greičiu, bet tądien „USS San Francisco“ plaukė kone perpus greičiau, išvystydamas 33 mazgų (beveik 60km/h) greitį. Iki kol staiga viskas sustojo.
Jūreivius pasitiko smūgis, kauksmas, metalo džergžesys ir kiti sunkiai nusakomi garsai bei jutimai. Tai priminė skerdyklą, vėliau pasakos išgyvenusieji.
Povandeniniai laivai statomi funkcijų efektyvumui, o ne avarijoms, todėl dauguma žmonių įvykio momentu buvo nublokšti kas kur. Dauguma smarkiai susižeidė kliudydami aštrius įvairių objektų kampus.
Net laivo operatoriai, kurie buvo prisisegę prie krėslų, sugebėjo galvomis trenktis į prieš juos buvusius monitorius.
Susidūrimas buvo visiškai netikėtas, be to, jis įvyko pietų metu, kuomet dalis įgulos laisvai vaikščiojo po laivą. Retas įsitvėrė į ką nors. Juk jie ką tik 60km/h greičiu rėžėsi į akmeninę sieną, sustabdžiusią laivą tą pačią sekundę.
Nukritę ant žemės popieriai gėrė paplūdusį kraują. Kone visi 140 įgulos narių patyrė traumas. Nuo sumušimų ir nubrozdinimų iki rimtų išnarinimų. Vieno žmogaus traumos buvo labai rimtos.
Avarijos metu antros klasės mechanikas Josephas Ashley buvo rūkomajame su dar keliais jūreiviais. Juos susidūrimas nubloškė bemaž šešis metrus, tiesiai į išsikišusias metalines dalis. Ant jo užvirto dar du žmonės. 24-erių vaikinui skilo kaukolė.
Povandeniniame laive yra medikų, apmokytų tvarkyti traumas, bet nėra daktarų. Šįkart viduryje vandenyno gelmių reikėjo daugiau nei tik tvarsčių. J.Ashley neišgyveno.
Kas nutiko po nelaimės?
Pagrindiniame tiltelyje iškart užvirė darbas siekiant išsiaiškinti, kas dedasi ir ko reikia. Iš visų kampelių skriejo radijo pranešimai apie sužeidimus ir kitas nelaimes.
Povandeninis laivas kone iškart ėmė kilti į paviršių. Po dviejų minučių jis išniro į dienos šviesą. Būdamas vienui vienas, už daugiau nei 1000 kilometrų nuo kranto, reikalaujantis pagalbos.
Per stebuklą atominis reaktorius liko sveikas. Laivo įgula sugebėjo savomis jėgomis parplukdyti pažeistą povandeninį laivą atgal į Guamo karinę bazę sausio 10-ą dieną. Per dvi dienas po nelaimės.
Jį atlydėjo trys karinių pajėgų laivai, suskubę į pagalbą. Prie jo nuolat budėjo keli kariniai sraigtasparniai bei „P-3“ jūrinės žvalgybos lėktuvas.
Tik iškėlus į sausąjį doką paaiškėjo tikrasis patirto susidūrimo mastas. Nors laivo priekis išliko integralus, tačiau dengiantis apvalkalas buvo tiesiog suplėšytas, daugybė svarbių mazgų nepataisomai sumaitoti.
Telieka stebėtis, kaip šio povandeninio laivo neištiko didesnė nelaimė. Viskas pasibaigė vos vieno nario mirtimi ir daugybinėmis likusiųjų traumomis. O juk galėjo taip ir likti vandenyno gelmėse.
Dešimtys įgulos narių, pamatę, kiek nedaug trūko iki mirties, pasiprašė būti perkelti į kitą tarnybą ne povandeniniuose laivuose. Keli įgulai vadovavusių aukštų pareigūnų buvo pripažinti kaltais dėl įvykusio incidento. Jie buvo pažeminti pareigose, atimtos galimybės kopti karjeros laiptais.
Oficialus tyrimas atskleidė, kad laivas plaukė ženkliai per greitai. Taip pat privalėjo naudotis sonaru, ypač kilus įtarimams dėl saugumo.
Povandeniniai laivai žino tik apytikslį savo buvimo tašką, tad net dešimtys prieš tai praplaukusių laivų galėjo būti dešimtimis metrų nuo to taško kuriame įvyko susidūrimas.
Naudotuose jūrlapiuose kalno tikrai nebuvo, bet buvo spalvų žymėjimo žymė, leidusi daryti prielaidą apie pokyčius dugne.
Būtent dėl to navigatoriai prašė leidimo tikrinti vietą sonaru. Geresnio plano, kaip aplenkti šį tašką, jie negalėjo sugalvoti dėl pavėluotai gauto maršruto. Jie tiesiog fiziškai nespėjo peržvelgti viso 4700 km atstumo ir sudaryti geriausią plaukimo kelią.
Dar viename tyrime, atliktame 2008 metais, buvo nustatyta, kad 1999 metais darytose vietos palydovinėse nuotraukose povandeninis kalnas buvo užfiksuotas, tačiau niekas nepasirūpino naujausiais duomenimis atnaujinti anksčiau sukurtus maršrutus.
Šios vietos svarba buvo aktuali „Šaltojo karo“ metu. 2005 m. situacija pasaulyje buvo visai kita. JAV buvo įsitraukusios į pasaulinę kovą su terorizmu. Karštosios zonos buvo visai kitur. Visos lėšos bei topografika užsiimantys laivai aktyviai skenavo kitus dugnus. Rengė tos dienos aktualijas atitinkančius maršrutus.
Jei jūriniai žemėlapiai bus ir toliau sudarinėjami tokiu pat greičiu, prireiks dar 125 metų, kol turėsime vaizdą, kas dedasi vandenynuose iki 200 m gylio. Dar didesnis gylis ir toliau liks mažai tyrinėta paslaptimi.
Kas nutiko laivui?
„USS San Francisco“ kiek netikėtai nebuvo nurašytas, nepaisant solidaus laivo amžiaus ir įspūdingos žalos.
Remontas truko trejus metus. Visą sugadintą priekinę dalį reikėjo pakeisti. Tam buvo panaudotas tos pačios klasės, ką tik nurašytas povandeninis laivas dvynys „USS Honolulu“.
Nuo donoro buvo nupjauta visa priekinė dalis, kurią po to reikėjo ypač kruopščiai prijungti prie apgadintojo laivo.
Netikėta, bet bemaž 80 milijonų dolerių (86 mln. eurų šių dienų verte) atsiėjęs remontas pasirodė pigesnis problemos sprendimas nei pakeisti kurą keliais metais jaunesniame „USS Honolulu“ atominiame reaktoriuje.
Toks darbas, anot amerikiečių, būtų kainavęs net 170 milijonų dolerių. Avariją patyrusiam laivui pasisekė, nes 2000-2002 metais laivynas buvo investavęs į jo atominio reaktoriaus kuro pakeitimą.
Toks faktas lėmė, kad teoriškai dar trisdešimt metų povandeninis laivas turės pilnai veikiantį atominį reaktorių.
2016 metais „USS San Francisco“ galiausiai baigė oficialią karinę tarnybą. Dabar juo naudojasi jaunieji kadetai, besimokantys prižiūrėti atominius laivų reaktorius.
