Ąžuolinis skaptukas į raudonąją knygą yra įrašytas dėl mažo šios rūšies individų gausumo Lietuvoje.
Tai yra nedidelis, 5-7 mm dydžio rusvai rudas vabalas, kurio viršutinė kūno pusė – priešnugarėlė ir antsparniai – yra apaugę prigludusiais geltonais plaukeliais, sudarančiais dėmeles.
Šį vabzdį galima sutikti lapuočių ir mišriuose miškuose, taip pat pavieniuose, senuose, džiūstančiuose medžiuose (dažniausiai ąžuoluose, tačiau galima sutikti ir kituose lapuočiuose: bukuose, skrobluose, juodalskniuose, liepose).
Lervos ypatingai mėgsta sausą, negyvą medieną, apkrėstą mediena ardančiais grybais, tokiais kaip kietoji kempinė ar įvairiaspalvė kempinė.
Gegužės – birželio mėnesiais ant medžių kamienų ir šakų jau galima pamatyti suaugusius vabalus, besiruošiančius poruotis.
Poravimosi metu vabalas skleidžia barbenimą primenantį garsą siekdamas pritraukti dėmesį: vabalų bendravimas vyksta kuomet patinėliai tranko savo galvą į medieną, tokiu būdu sukeldami taip vadinamą „barbenimą“, į kurį patelės tokiu pačiu būdu atsako.
Po sėkmingo poravimosi patelės į medienos ar žievės plyšius deda kiaušinius.
Šių vabzdžių vystymosi trukmė yra dveji metai: pirmaisiais metais medienoje žiemoja lervos, o antrųjų metų rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais jau išsirita suaugę vabalai, kurie lieka žiemoti medienoje (specialiose kamerose).
Šis vabzdys – labai sėsli rūšis, kuri tame pačiame medyje gali gyventi net kelis dešimtmečius.
Dėl džiūstančių, nudžiuvusių ir senų lapuočių medžių šalinimo bei plynų miškų kirtimo šiems vabalams kyla didžiulė grėsmė išnykti.
Dėl poravimosi metu skleidžiamo garso atsirado daug įvairių prietarų ir legendų.
Nuo seno šis „barbenimas“ buvo siejamas su mirtimi, kadangi labiausiai jis buvo girdimas ramiomis naktimis senų namų gegnėse ir tyliai budint prie mirštančių žmonių lovos.
1838 m. amerikiečių rašytojas Henry Davidas Thoreau paskelbė esė, kurioje paminėjo mirtį stebintį vabalą. Gali būti, kad ši esė turėjo įtakos 1843 m. žinomo amerikiečių poeto Edgaro Allano Poe apysakai „Pasakojimų širdis“ (angl. The Tell-Tale Heart) ir kad garsas, kurį pagrindinis veikėjas girdėjo tos istorijos pabaigoje, buvo vabalo „barbenimo“ į sieną garsas, o ne mirštančios aukos širdies plakimas.
Lankašyrejis reiškė mirtį, jei vabalas „barbeno“ tik tris kartus. Kai kurie žmonės manė, kad „barbenimas“ skaičiavo laiką, kiek mirštančiam žmogui lieka gyventi. Kiti manė, kad tai pati giltinė, kuri laukdama barbena pirštais.
XVII a. Anglijoje užfiksuoti įrašai liudija apie siaubą, kurį šis vabalas kėlė žmonėms. Apie vabalą taip pat buvo paminėta 1876 m. Marko Twaino knygoje „Tomo Sojerio nuotykiai“ (angl. The Adventures of Tom Sawyer): „Tada baisus mirties laikrodžio tiksėjimas sienoje ties lovos galva privertė Tomą suvirpėti – tai reiškė, kad kažkieno dienos buvo suskaičiuotos“.
Nors šio „barbenimo“ sąsaja su mirtimi yra mitas, tačiau šis garsas turėtų reikšti pavojaus signalą kiekvienam nekilnojamojo turto, kuriame yra senų ąžuolinių sijų, savininkams. Šie vabalai gali juos ištuštinti ir sukelti pastatų griūtį – kaip vos neatsitiko Vestminsterio salėje 1913 m.
Vestminsterio rūmų architektai dešimtmečius žinojo, kad salės stogą užpuolė ąžuolinis skaptukas, ir buvo bandoma įvairiais būdais sustabdyti nuolatinį senovinės medienos silpimą, tačiau tomis dienomis, kai nebuvo naudojami cheminiai pesticidai, viskas buvo nesėkminga.
Xestobium rufovillosum medienoje išgręžia skylutes savo lervoms, kur jos ir gyvena, kartais metų metus, nuolat kenkdamos medienai iš vidaus.
Per įprastinę medienos apžiūrą 1913 m. buvo aptikta daug didesnė žala, nei tikėtasi. Keturioms iš 13 santvarų iškilo pavojus sugriūti, o 600 metų senumo stogui sutvirtinti buvo pastatytas "pastolių miškas“.
Apskritai kadangi daugelis Anglijos pastatų, ypač šalies pietuose, yra pastatyti iš senos ąžuolo medienos, kuri šiuos vabalus labai traukia, didžiausią ekonominę žalą šie vabalai padarė Anglijoje.
Labiausiai šiems vabzdžiams patinka daugiau nei 100 metų senumo ąžuolas, šiek tiek suminkštintas drėgmės ir grybelio. Jei nesigirdi vabalams būdingo skleidžiamo barbenimo, tuomet skylės medienoje yra signalinis ženklas, tačiau jos gali būti ir šimtmečių senumo.
Šie vabalai puola tik pastatus, kurių pagrindinė mediena yra kietmedis. Spygliuočių medieną pastatuose jie puola tik tada, jei ji liečiasi su lapuočių mediena.
Nors ąžuolinis skaptukas gali būti labai žalingu senų pastatų medienos kenkėju, svarbu nepamiršti, kad mūsų krašte jis yra laikomas pažeidžiama ir saugoma rūšimi, dėl ko yra labai svarbu elgtis atsakingai ir saugoti bei gerbti mus supančią gamtą ir vabzdžių įvairovę.
Vabzdžiai – rūšių įvairove pirmaujanti gyvų organizmų grupė, kuri šiuo metu sudaro daugiau nei trečdalį mokslininkams žinomų rūšių.
Šie organizmai be galo reikalingi mums ir mūsų planetai. Jie atlieka augalų apdulkinimo funkciją, prisideda prie skaidymo proceso, kai kurios vabzdžių rūšys naikina kenkėjus, o kai kurie žmonių akimis patys tampa kenkėjais.
Taip pat kai kurie vabzdžiai pernešdami įvairias ligas yra kitų rūšių populiacijos reguliavimo dalis. Be to, vabzdžiai dažnai tampa gyvūnų ar net augalų maistu bei atlieka kitas svarbias funkcijas gamtinių procesų grandinėje.
Didžiosios Britanijos Karališkoji Entomologų Draugija kasmet organizuoja vabzdžių savaitę, kurios šūkis – „Maži dalykai, kurie valdo pasaulį“. Šiemet vabzdžių savaitė organizuojama birželio 19-25 dienomis.
Šios savaitės metu yra siekiama atkreipti žmonių dėmesį į vabzdžius, skatinti domėjimąsi jais, o taip pat kartu su kitų šalių entomologais įsitraukti į šios savaitės veiklas.
Vabzdžių savaitės proga Gamtos tyrimų centro entomologai parengė septynių straipsnių ciklą apie Lietuvos vabzdžius, kuriais pasidalinsime per šią vasarą.
