Dalį gyvenimo Barbora Radvilaitė praleido Vilniuje. Istoriniai dokumentai rodo, kad jos kasdienybė, nors gerokai prašmatnesnė už eilinio žmogelio buitį, ne visuomet buvo tokia, kokios negalėtų sau leisti dabartinis viduriniosios klasės atstovas.
Iškilūs meistrai ir virėjas Iržikas
Tapusi Žygimanto Augusto sužadėtine (po 1545 m. birželio, kai mirė pirmoji valdovo žmona), Barbora gyveno Vilniuje supama karališkos prabangos.
Čia buvo suformuotas jos dvaras, geriausi Lietuvos auksakaliai gamino jai papuošalus, o iškiliausi adatos meistrai siuvo prabangias suknias – tikrų tikriausius meno kūrinius.
Žygimantas Augustas lepino Barborą ir kitaip: kasdien tarnai rožėmis, levandomis ir našlaitėmis išpuošdavo stalus, prie kurių sėsdavosi būsimoji karalienė su savo svita, o išlikusios sąskaitų knygos byloja, kad Barbora ir jos dvariškiai mėgavosi įvairiausiais valgiais ir gėrimais – viskuo, ką tais laikais Lietuvoje buvo įmanoma gauti.
Laikantis taisyklių, maistas valdovei ir jos dvariškiams buvo tiekiamas du kartus per dieną. Tarp devintos ryto ir vidudienio visi sėsdavosi prie pusryčių stalo, o pietus valgydavo tarp trečios ir šeštos valandos.
Žvelgiant šiandienos akimis stebina tai, kad pusryčių ir pietų valgiaraščiai labai panašūs – vienodai gausūs. O vakarienė būdavo valgoma anaiptol ne kasdien ir dažniausiai tik simbolinė.
Barboros Radvilaitės ir jos dvariškių skrandžiais Vilniuje rūpinosi vyriausiasis virėjas Iržikas. Jis, reikia manyti, buvo puikus savo amato specialistas, nes Barbora vėliau išsivežė jį į Lenkiją. Be kita ko, jis naudojo gausybę įvairiausių prieskonių.
Nuo sriubos iki kastruoto gaidžio kepsnio
Tačiau vienas beveik kasdien ant Barboros stalo garavęs patiekalas šiandienos žmogui atrodys, sakytum, gal net kiek per prastas – tai lankinių barščių sriuba iš specialiai užraugtų augalo stiebų, jaunų lapų ir ūglių.
Lankiniai barščiai buvo populiarūs ir Vakarų Europos dvaruose: panašias sriubas valgė, pavyzdžiui, Tiudorai Anglijoje.
Be to, Barboros stalas visuomet lūždavo nuo mėsos. Kasdien tarnai prekeiviams už įvairią mėsą sumokėdavo net po 50 auksinų – vidurinio rango pareigūno (pavyzdžiui, karaliaus vaistininko) visų metų atlyginimą.
Dominavo jautiena ir veršiena, kiek rečiau – aviena, o kiaulienos karalienė beveik nevalgė, jei neskaičiuosime lašinių, kepenų ir spirgučių.
Virėjams tekdavo kasdien išdoroti dešimtis paukščių: vištų, ančių, žąsų, kastruotų gaidžių, kartais – povų, o taip pat įvairiausio medžioklės laimikio – nuo smuklių paukštelių iki laukinių karvelių ir kurapkų. Pasninko dienomis mėsą keitė žuvys: lydekos, lynai ir lašišos.
Varškėčių ir meduolių paradai
Be to, į Valdovų rūmų virtuvę tarnai kasdien atgabendavo po kelias pintines pieno produktų: sviesto, sūrio, varškės, pieno ir grietinės. Iš saldžios grietinėlės buvo gaminami maži apvalūs sūreliai, o varškėtukai tapo vienu mėgiamiausių Barboros Radvilaitės valgių.
Be to, žinoma, kad ji buvo bigoso gerbėja – tai tradicinis lenkiškas kopūstų troškinys su kapota mėsa.
Daržovių asortimentas jos virtuvėje beveik nesiskyrė nuo šiuolaikinio lietuvio preferencijų: žirneliai, krienai, špinatai, svogūnai, ropės, grikiai, petražolės, pastarnokai ir kopūstai.
O kiaušinių, sprendžiant pagal išlikusius dokumentus, Barboros Radvilaitės virėjai kasdien užsakydavo neįtikėtinus kiekius. Dalį jų neabejotinai įmaišydavo į tešlą meduoliams.
Barbora juos taip mėgo (ypač su uogiene), kad šviežutėliais kepinukais jos stalas būdavo nukraunamas du kartus per dieną. Be to, virėjai prikepdavo riestainių, pagamindavo saldainių su rožių vandeniu.
Neretai ant stalo atsirasdavo ir tikrų stebuklų – citrinų, apelsinų ir abrikosų. Jų anais laikais pajėgdavo įpirkti tik patys turtingiausi žmonės. Tiesa, valdovė mėgo ir ne tokius egzotiškus vaisius, pavyzdžiui, kriaušes.
Kaip dera valdovo sužadėtinei, valgydama Barbora dažniausiai ragaudavo vyno, nors tarnai taip pat pasirūpindavo nupirkti midaus ir alaus.
Įdomu tai, kad sutemus vyną Barbora gurkšnodavo tik iš perregimų taurių – taip elgtis nurodė Žygimantas Augustas, nes bijojo, kad jo mylimoji gali būti nunuodyta.
Susitikimų vieta – Vilnius
Barbora Radvilaitė – Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos (apie 1480–1541) dukra. Jos tėvas buvo antrasis pagal svarbą asmuo LDK.
Su Žygimantu Augustu (1520–1572) ji buvo gerai pažįstama nuo vaikystės, nes jis tris ilgokus gyvenimo tarpsnius (1528–1529, 1533–1536 ir 1540–1542) praleido Vilniuje, Žemutinėje pilyje.
1540-ųjų rugpjūčio pradžioje švęstas Augusto dvidešimtasis gimtadienis. Pilies kieme organizuota puota, į dangų kilo fejerverkai.
Iškilmėse neabejotinai dalyvavo ir Barbora su tuometiniu savo vyru – didiku Stanislovu Goštautu.
Tačiau lemtingi Barboros ir Žygimanto susitikimai įvyko vėliau – 1543 m. spalį ir 1544 m. pavasarį ir vasarą, kai Barboros pirmasis vyras jau buvo miręs, o Žygimantas į Lietuvą atvyko be žmonos Elžbietos Habsburgaitės – ji sirguliavo ir liko Krokuvoje.
Kalbama, kad jaunasis valdovas siekė pailsėti nuo vedybinio gyvenimo ir ėmė lankytis pas Barborą Radvilaitę, anot amžininkų, „garbingiems pokalbiams“.
Neaišku, ar tada įsiplieskė romanas. Šiaip ar taip, aistrą abu stengėsi slėpti, o 1544 m. spalį Žygimantas į Vilnių atsikvietė žmoną. Įvykių liudininkai rašė apie karaliaus rodomą meilę Elžbietai ir bendras medžiokles.
Tai galėjusi būti vaidyba, siekiant nuslėpti santykius su Barbora. Kita vertus, galbūt Žygimanto elgesys buvęs nuoširdus, nes jis norėjęs susilaukti įpėdinio.
Viskas pasikeitė po kiek daugiau nei pusmečio, nes 1545 m. birželio 15 d. Elžbieta Vilniuje mirė, o Žygimantas, anot metraštininko, „negalėdamas sulaikyti įgimtos aistros moterims, pradėjo mylėti ponią Barborą Radvilaitę“.
Viskas baigėsi slaptomis vedybomis 1547 m. liepos viduryje Vilniuje, o Lietuvos didžiąja kunigaikštiene Barbora Radvilaitė paskelbta 1548-ųjų balandį.
Dar ilgiau – dvejus su puse metų – truko Žygimanto Augusto žygiai siekiant savo žmonai Lenkijos karūnos.
Karūnavimo ceremonija įvyko 1550 m. gruodį, tačiau karalienės statusu žymiausia LDK moteris gyveno vos pusmetį – 1551-ųjų gegužės 8-ąją ji mirė Vavelyje, ant mylinčio vyro rankų.
Jis išpildė paskutinį žmonos norą – palaidojo ją Vilniuje. Į Barboros karstą kažkas įdėjo sidabrinę lentelę su įrašu: „Mirė be laiko, bet jeigu ji ir būtų senyvo amžiaus, Augustas kalbėtų, kad mirė be laiko.“
Daugiau istorinių tekstų ieškokite puslapyje ldkistorija.lt