L.Želigovskio vadovaujami pulkai, slapčia remiami Lenkijos, po Suvalkų sutarties pasirašymo 1920 m. lapkritį suvaidino maištą Vilniaus krašte, užėmė valdžią ir sukūrė marionetinę Vidurio Lietuvos valstybę, kuri netrukus buvo prijungta prie Lenkijos.
Kaip vyko Vilniaus „maištas“, kodėl dalis lietuvių palaikė tokius veiksmus, kurie iš dabartinės perspektyvos atrodo visiškai antilietuviški? Kaip to meto „lietuvybės“ samprata skyrėsi nuo dabartinės? Apie tai papasakos šis tekstas.
Kontekstas
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir besikuriant Lenkijai Jozefas Pilsudskis svajojo savo gimtąjį kraštą Lietuvą (J.Pilsudskis gimė Zalavo kaime Vilniaus rajone) sujungti su Lenkija.
Jo manymu, ilgalaikėje perspektyvoje į šią federaciją galėjo būti pakviestos prisijungti ir šiaurės bei rytų Europos valstybės, taip sukuriant bloką atgrasyti piktiems kaimynams iš rytų ir vakarų.
Dauguma lietuvių tam nepritarė. Ilgą laiką po ATR padalijimo intelektualiniame lygmenyje bajorijos tarpe gyvavo buvusios bendros valstybės idealai. Tačiau XIX a. pabaigoje įvyko sąmonės lūžis, lietuvių šviesuomenė pradėjo kalbėti apie atskiros valstybės nuo Lenkijos idėją.
Lietuvių tautinė programa buvo visiškai kita – sukurti valstybę tarp etnografinių sienų, laikantis idėjos, kad ten, kur gyvena lietuviai, ir yra Lietuva, tačiau su istorine sostine Vilniumi.
Tuo tarpu lenkai tokias mintis laikė buvusios bendros valstybės idėjų išdavyste. J.Pilsudskis buvo tvirtai įsitikinęs, kad Lietuvos valstybingumas nėra įmanomas, o Lietuva tėra etnografinė kategorija. Jis siekė atkurti Lenkiją su 1772 metų sienomis ir su „kokia nors“ Lietuva.
Lietuvoje J.Pilsudskio federacijos programą palaikė socialistai, taip pat didelių dvarų savininkai daugiausia tose teritorijose, kurios įgyvendinus federacijos projektą negalėtų atitekti Lenkijai.
Bet palankiai į federaciją žiūrėjo ne tik lenkai. Jos idėją palaikė ir vadinamieji senlietuviai (starolitvinai).
Kas buvo senlietuviai?
Tai buvo žmonės, kilę iš buvusių LDK žemių ir save laikę palikuonimis valstybės, kuri buvo įvairiakilmė, įvairiakalbė bei daugiakonfesinė.
Šie žmonės lietuvybę suvokė pagal aiškiai apibrėžtus, tačiau kitokius kriterijus nei mes šiandien suvokiame. Jie rėmėsi trečiuoju Lietuvos statutu (galiojusiu net iki 1840 metų!), pripažino Lietuvos ir Lenkijos uniją ir tikėjo bajoriška laisve.
Prie senlietuvių galima priskirti ir sukilimų dalyvius, ir J. Pilsudskį, kurio protėviai buvo žemaičių bajorai, ir nuo Ašmenos kilusį L.Želigovskį, kurio tėvai buvo 1863 m. sukilimo dalyviai. Ir daug jo karių.
Neilgai gyvavusios ir Želigovskio pagalba sukurtos Vidurio Lietuvos vyriausybės komisijos pirmininku buvęs Aleksandras Meištavičius šį politinį darinį suvokė kaip paskutinius LDK šipulius, liaupsino J.Pilsudskį ir lygino jį su S.Batoru, o J.Dombrovskio suburtą 13-ąjį Vilniaus ulonų pulką matė kaip paskutinę LDK kariuomenę.
Tikriausiai panašiai situaciją suvokė ir Želigovskio pulkuose tarnavę lietuviai.
Susikūrus atskiroms Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, abiejose pusėse būta inteligentų, puoselėjančių tam tikrą nostalgiją unijinei abiejų valstybių praeičiai bei tikinčių bendra abiejų valstybių ateitimi.
Buvo ir nemažai dvejojančių. Tarp jų buvo ir Mykolas Riomeris, Tadas Vrublevskis, Stanislovas Narutavičius. Jie kurį laiką dvejojo, kurią pusę šiame konflikte pasirinkti?
Beje, Mykolas Riomeris kurį laiką taip pat liaupsino J.Pilsudskį, jo ATR atkūrimo projektą bei asmenybę, kaip genijų.
„Jei Pilsudskis būtų gyvenęs 1863 m. laikais, jis dar būtų buvęs laikomas Lietuvos patriotu ir lenkų pravardžiuojamas lietuvišku separatistu. Juk jis reiškė panašias pažiūras, kaip mūsų „tikrais“ lietuviais pripažįstami sukilimo didvyriai Sierakauskas, Mackevičius ir Kalinauskas“ , – dienoraštyje rašė M. Romeris.
Tačiau neilgai trukus jis suvokė, kad J.Pilsudskis bet kokia kaina sieks pajungti Lietuvą nedarydamas ir neieškodamas kompromisų, todėl tapo griežtu jo kritiku.
Tapatumo krizė buvo neretas reiškinys daugiakalbėje ir daugiatautėje to meto visuomenėje. Kaip pavyzdį galima paminėti ir garsiojo gamtininko Tado Ivanausko šeimą: jis pats tapo lietuviu, vienas jo brolis lenku, o kitas - baltarusiu.
Taip pat verta paminėti ir nepriklausomybės akto signatarą Stanislovą Narutavičių, kuris, nors ir pasirašė už nepriklausomą Lietuvą, buvo draskomas vidinio lietuvybės-lenkybės konflikto.
Jo brolis G.Narutavičius pasirinko Lenkiją ir tapo pirmuoju jos Prezidentu. Tėvas buvo 1863 m. sukilimo dalyvis, kilęs iš žemaičių bajorų.
Buvusios bendros valstybės idėja buvo perduodama iš kartos į kartą, o ir lietuviams, kurie gyveno lenkiškoje aplinkoje, atėjus laikui pasirinkti kurią pusę palaikyti galima suprasti jiems tikrai buvo nelengva.
Kiek anuomet Vilniuje ir aplink jį būta lietuvių?
Remiantis 1916 metų statistika, Vilniaus krašte lenkai sudarė net 70,6% gyventojų, tuo tarpu lietuviai tik 12,84%, baltarusiai - 6,02%, žydai - 4,04% bei kitų tautų atstovai - 6,5%.
Pačiame Vilniaus mieste lenkų ir žydų procentas buvo apylygis - lenkai sudarė 50,2% proc. gyventojų, žydai 43,5%, lietuviai tik 2,6%.
Likę procentai buvo kitų tautų atstovai – rusai, vokiečiai ir k.t. Taigi lenkų čia neabejotinai buvo didesnė dalis nei lietuvių, o miestą jie turėjo dalintis ir su žydais. Vėliau, Želigovskio kariams užėmus Vilnių, prasidėjo pogromai prieš žydus.
Krokuvos laikraštyje „Czas“ buvo aptarta federacijos idėja, taip pat pateikta šiokia tokia statistika: „Visoje vidurio Lietuvoje ~ 38 000 km2 teritorijoje gyvena 1 240 000 gyventojų, iš kurių 810 000 yra lenkai, 115 000 - Lietuvių, 120 000 - baltarusių ir 190 000 - žydų (žydų). Lenkai sudaro daugiau kaip pusę gyventojų“.
Toliau svarstyta, kaip gali lietuviai pretenduoti prie Kauno Lietuvos prisijungti Gardiną, kuriame gyvena tik 23 lietuviai, arba Ašmenos pavietą, kuriame iš 180 000 žmonių tik 54 lietuviai, o Vilniuje iš 128 000 tik ~ 2 000 yra lietuviai.
Karas dėl Vilniaus
1919 metų pavasarį J.Pilsudskis nusprendė išvaduoti Vilnių nuo prieš keletą mėnesių jį užėmusios bolševikų kariuomenės. 1919 m. balandžio 19 d. per Velykas lenkų kavalerija įsiveržė į Vilnių ir per kelias dienas jį išvadavo.
Tačiau Raudonajai armijai vėl pradėjus pulti Lenkijos kariuomenė atsitraukė, net iki Varšuvos. 1920 m. liepos 12 d. lietuviai sudarė su SSRS taikos sutartį ir užėmė Vilnių.
Sutartis lietuviams leido įgyvendinti savo rytų sienų politiką, o sovietams žygiuoti per Lietuvą ir toliau pulti lenkus.
Lietuviai dar tikėjosi prisijungti buvusios LDK miestus – ne tik Vilnių, bet ir Gardiną, Lydą bei Slonimą. Suprantama, lenkai dėl to labai įsiuto.
Po 1920 m. mūšio prie Vyslos Lenkijos kariuomenė pradėjo puolimą Augustavo srityje. Jau tuomet J.Pilsudskio iniciatyva gimė planas užimti Vilnių ir taip priversti lietuvius sėsti prie derybų stalo.
Kad Vilniaus „išvadavimas“ atrodytų legitimus, buvo nuspręsta surengti fiktyvų dalies armijos maištą.
Karininkams „maišto“ įsakymas buvo perduotas pakankamai vėlai – gavę įsakymą, daug kas išties nesuprato, kad „maištaudami“ jie vykdys tikrą Pilsudskio valią, todėl abejojo, bijodami užsitraukti rūstybę.
Daugumai karininkų klausimų, kodėl reikia kautis su lietuviais, nekilo, tačiau keli nepasitenkinimo atvejai visgi yra užfiksuoti. Apie susirinkimą Eišiškėse majoras Bobiatinskis rašė: „Labai blogą įspūdį man sudarė dviejų karininkų, iš savanorių baterijos, atsisakymas nuo žygio į Vilnių. Pasigirdo balsai, kad reikia juos suimti ir sušaudyti, bet generolas Želigovskis pasakė, kad nieko neverčia ir leido jiems laisvai išvažiuoti.“
Tuo tarpu savo įsakyme 211 Ulonų Pulko vadas majoras. Kosčialkovskis minėjo: „Su paimtaisiais į nelaisvę reikia elgtis gerai, atsimenant, kad tik svetimųjų įtaka pastatė juos į mūsų priešų eiles.“
Čia cituojama 1931 metais išleista lenkų kapitono Boleslovo Valiguros knyga „Kaip Želigovskis užėmė Vilnių“. Knygoje pirmą kartą atvirai prabilta apie J. Pilsudskio vaidmenį Vilniaus operacijoje, iki tol tai buvo vieša paslaptis.
Pagal planą sukilti ir „išvaduoti“ miestą turėjo tie kariai, kurie buvo kilę iš Vilniaus ar Vilniaus apylinkių (Wileńszczyzny). Sukilėliai turėjo tiesiog iš fronto sugrįžti į namus, o tada perimti Vilniaus kontrolę. Jiems padėti turėjo „maištaujanti“ Želigovskio kariuomenė.
Į kariuomenės sudėtį įėjo 1-oji Lietuvių-Baltarusių divizija (gen. Želigovskis), 212 Ulonų Pulkas (mjr. Kosciolkovskis), 211 Ulonų Pulkas (mjr. Kosciolkovskis) taip pat ir Savanorių divizija (Dywizję Ochotniczą).
Lietuvių-Baltarusių divizija buvo suformuota 1919 m. ir buvo Želigovskio kariuomenės branduolys. Ją sudarė I-oji Brigada (Vilniaus Šaulių Pulkas; Minsko Šaulių Pulkas) bei II-oji Brigada (Naugardo Šaulių Pulkas; Gardino Šaulių Pulkas). Kiek vėliau divizijos buvo keliskart reorganizuotos.
Kurdami lietuvių-baltarusių diviziją lenkai siekė parodyti Europai, kad Vilniaus krašto klausimas - pačių gyventojų reikalas.
Į miestą pirmasis įžengė Vilniaus šaulių pulkas su plevėsuojančiomis vėliavomis, kurių viena buvo gauta 1919 m. iš Vilniaus visuomenės, o antra buvo 1863 m. sukilėlių vėliava, gauta už kautynes prie Radzymino.
Užėmus sostinę buvo įkurta nauja fiktyvi valstybė – Vidurio Lietuva (Litwa Środkowa), kuri, nesulaukus norimų derybų su Kauno Lietuva, buvo įjungta į Lenkijos sudėtį.
Tai kiek lietuvių buvo Lietuvių-baltarusių divizijoje?
Lietuvių-Baltarusių divizija formuota savanorių pagrindu iš išlaisvintų teritorijų arba „kresų“. Jos sudėtis buvo pakankamai marga. Šiandien archyvinėje medžiagoje karių sąrašus atsekti būtų pakankamai rimta užduotis, juo labiau žinant tai, kad pulkai po mūšių dažnai būdavo performuojami.
Lietuvoje dažnai teigiama, kad divizijoje nebuvo nieko lietuviško ir baltarusiško, išskyrus patį pavadinimą.
Bet divizijos multikultūriškumą rodo tai, kad ten tarnavo samdomi vertėjai, o savanoriai buvo iš Vilniaus, Kauno, Nemenčinės, Minsko, Gardino, Ašmenos, Vileikos, Lydos, Svierių (Baltarusija) ir net iš Panevėžio.
Taip pat yra žinoma, kad Lietuvių-Baltarusių divizijos sudėtyje buvo ir lietuvių karininkų, 1918-1920 m. apdovanotų ordinu Virtuti militari. Vilniaus Šaulių pulke – seržantas Aleksandras Kunca, leitenantas Vytautas Trubickis bei kapitonas Bronislovas Balcevičius. Tuo tarpu Kauno Šaulių pulke – leitenantas Kazimieras Polionis.
Kauno pulką taip pat sudarė savanoriai ir jau 1918 m. gruodį ten buvo per 600 karių. Pulko simbolikoje buvo meška – Žemaitijos simbolis, kurį kariai nešiojo su pasididžiavimu.
Tad žmonių, save tapatinusių su lietuvių tauta, divizijoje tikrai buvo.
Kodėl šių žmonių pasirinkimas buvo būtent toks?
Tikriausiai pasirinkimą lėmė noras atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Greičiausiai jie buvo lietuvių kilmės, neabejotinai kalbėjo lenkiškai ir lietuviškai, tačiau buvo senlietuviai ir save suvokė, kaip buvusios ATR patriotus, ištikimus unijai. Šią valstybę jie ir norėjo atkurti.
Lietuviškumas dabar mums padeda save suvokti kaip piliečius, tačiau reikia nepamiršti, kad anuomet žmonės save suvokė kiek kitaip – laikė save lietuviais patriotais lietuviškai nemokėdami, kaip, pavyzdžiui, Radvilos ar Oginskiai. Ir tai nebuvo blogai.
Tačiau Lietuvai modernėjant įvyko lūžis lietuvių sąmonėje – lietuvių ir senlietuvių keliai išsiskyrė ir galiausiai susipriešino, atsidūrė netgi mūšio lauke.
Anglija, Prancūzija ir Tautų sąjunga buvo įtikintos kad dvi divizijos, užėmusios Vilnių, yra vietos lietuvių, kilusių iš Vilniaus krašto. Ir kad jie, nepritardami Kauno valdžios sutarčiai su bolševikais, nuėjo pas lenkus ir drauge kovėsi prieš bolševikus.
Todėl tarptautinė bendruomenė konflikte dėl Vilniaus rėmė Lenkiją, o Lietuvos nepriklausomybę Prancūzija ir Didžioji Britanija de jure pripažino tik 1922 metais.
____________________________________________________________________
Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.
