Dievo pasiuntinys, vykdąs griežtą, bet teisingą Dievo valią – toks buvo budelio įvaizdis ATR laikų Vilniuje.
Mirties bausmės vykdymas ne tik buvo vykdomas viešai, bet ir tapdavo savotiška miesto švente.
Budelis buvo esminė miesto savivaldos dalis – jis ne tik žudė ir kankino, bet ir išveždavo už miesto ribų kritusius gyvulius, gydė lūžusius kaulus ir net prekiavo nuteistųjų myriop drabužiais.
Už visa tai budeliui finansiškai buvo dosniai atsilyginama – jo atlyginimas buvo dvigubai didesnis už miesto burmistro. Todėl budeliai statėsi prabangius namus ir krovėsi turtus.
Bet egzistavo ir tamsioji darbo pusė. Dievo pasiuntinių visi bijojo.
Sklandė gandai, neva budelis turi aiškiaregystės dovaną, žino giliausias žmogaus mintis. Todėl visi saugojosi bendrauti su budeliu, jis buvo atstumtasis.
Apie tai, kaip gyveno budeliai ir kaip atrodė mirties bausmės LDK ir ATR laikų Vilniuje, 15min pasakojo Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros vadovas, restauratorius ir menotyrininkas dr. Juozapas Blažiūnas.
Ketvirčiavimas, rykštės ir ratas
Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, budeliai atsirado kaip miesto savivaldos dalis. Viduramžiais ilgą laiką buvo priimta, kad bausmes, įskaitant ir mirties bausmes, nusikaltusiems įvykdo patys nukentėjusieji ar jų šeimos nariai.
Bet ilgainiui susiklostė požiūris, kad už nusikaltimą bausti turi nešališkas tarpininkas, kurį paskiria valdovas ir kuriam bausti įsako valdovo teismas. O šio teismo galia savo ruožtu kyla iš Dievo.
„Krikščioniškoje visuomenėje budeliai buvo vadinami Dievo instrumentu. Kadangi bausmę paskiria teisėtas ir teisingas teismas, kurio galia kyla iš Dievo, budelis ne žudo, o tik įgyvendina teisingumą. Jis yra Dievo įrankis. Ant budelių kalavijų netgi būdavo įrašų, dažniausiai vokiečių kalba, kad „ne aš baudžiu, Dievas baudžia“, „kai kardą pakeliu, amžinojo gyvenimo linkiu“ ir panašiai“, – pasakojo J.Blažiūnas.
Budeliai ne tik vykdydavo mirties bausmes, bet ir užsiimdavo kankinimais. Tai jie darydavo ne tik bausdami, bet ir siekdami išgauti prisipažinimus.
Tiesa, jiems buvo griežtai draudžiama kankinti nėščias moteris, vaikus iki 14 metų bei pareigūnus ir valdininkus.
Be to, budeliai užsiimdavo ir kitomis fizinėmis bausmėmis – pavyzdžiui, plakdavo rykštėmis ar nukirsdavo kūno dalis.
Ta pati teisinė sistema ir bausmės galiojo visiems Vilniaus miesto gyventojams, kuriems galiojo Vilniaus magistrato (tuometinis savivaldybės atitikmuo) įsakymai, nepriklausomai nuo jų tautybės, religijos ar kalbos.
Miestai tarpusavyje kartais savotiškai konkuruodavo, kas griežčiau baus nusikaltėlius. Buvo tikima, kad tik griežtos bausmės įves mieste tvarką – pavyzdžiui, žmonės bijos vogti, jei žinos, kad už vagystę neteks rankos.
„Už kokią vagystę ar muštynes esant girtam, panašius smulkius nusižengimus buvo plakama. Bet, jei kažkas apsivogdavo antrą kartą, bausmė jau galėjo būti ne tik vagystė, bet ir piršto ar plaštakos nukirtimas. Arba spaudo išdeginimas kaip vagiui ir išmetimas iš miesto, kas taip pat buvo pakankamai žiauri bausmė“, – sakė istorikas.
Iš karto mirties bausmės buvo skiriamos tik už labai sunkius nusikaltimus. Tokius kaip vagystės iš bažnyčios, katalikybės atsisakymas, valstybės išdavimas.
„Už vagystę iš bažnyčios ar atsimetimą nuo katalikybės ne tik iš karto buvo skiriama mirties bausmė, bet nuteistasis dar dažniausiai ir būdavo sudeginamas ant laužo. Tai buvo laikoma sunkesne bausme negu galvos nukirtimas. Galvos nukirtimas dar buvo laikomas švelnia ir garbinga mirties bausme, nes nuteistasis mirdavo iškart, nesikankindamas. Todėl tokia bausmė įprastai buvo taikoma aukštesnio luomo nariams“, – pasakojo J.Blažiūnas.
Pati baisiausia galima bausmė buvo įpynimas į ratą.
„Būdavo didelis ratas, į kurį įpindavo žmogų. Bet tai padaryti buvo galima tik prieš tai jam sulaužius kaulus. Sulaužydavo žmogui kelis kaulus, įpindavo į ratą ir jį iškeldavo. Ir taip žmogus ant saulės galėdavo kankintis dar kokią savaitę, kol mirdavo“, – kraupias detales atskleidė istorikas.
Tiesa, informacijos, kad ši bausmė būtų vykdyta ir Lietuvoje, istorikui rasti nepavyko.
„Yra tik teisynuose paminėta, kad tokia bausmė yra galima, bet nenurodyta, už kokį nusikaltimą ji būtų taikoma. Žiauriausia bausmė, kuri tikrai buvo taikyta Lietuvoje, buvo sudeginimas ant laužo. Tokia bausmė buvo skiriama už valstybės išdavimą ir panašiai“, – teigė J.Blažiūnas.
Dar viena baisi bausmė buvo ketvirčiavimas. Vykdant šią bausmę, prieš nukertant galvą žmogui pirmiausia būdavo nukertamos abi rankos, po to – abi kojos. Visu tuo taip pat rūpinosi budelis.
Galimybė palengvinti mirtį
Vis dėlto, pasakojo J.Blažiūnas, siekti būtinai žmogų kankinti kuo ilgiau ir kuo stipriau nebūtinai buvo budelio tikslas.
Kartais budelis galėdavo netgi palengvinti nuteistojo myriop kančias. Ypač jei nuteistojo artimieji jam prieš tai sumokėdavo.
