„Černobylis“ ir Černobylis: kas garsiajame seriale buvo tikra, o kas – išgalvota?

HBO serialas „Černobylis“ prie ekranų prikaustė milijonus gerbėjų visame pasaulyje. Serialo siužetas išties įtemptas, tačiau kiek šis serialas yra paremtas tikrove? Ar tikri yra jame vaizduojami žmonės, ar išties iki dar didesnės katastrofos trūko tiek nedaug, ar teisingai atspindėtos reaktoriaus sprogimo priežastys?
Serialas „Černobylis“
Serialas „Černobylis“ / „Sister Pictures ir Sky Television“ nuotr.

Portalas 15min atskleidžia, kas seriale yra tikra, o kas – išgalvota. Nors, žinoma, realybėje veikėjai kalbėjo ne angliškai, o rusiškai, daugelis seriale vaizduojamų asmenų yra tikri, o situacijos – kiek dramatizuotos, tačiau paremtos realybe.

Žinoma, jei dar nebaigėte žiūrėti visų serialo serijų, toliau skaitykite atsargiai – straipsnyje atskleidžiamos siužeto detalės.

Tekstas yra suskirstytas į penkias dalis, po vieną kiekvienai serijai, tad rekomenduojame skaityti tik apie tų serijų, kurias jau žiūrėjote, detales. Pirmą kartą tekstas buvo publikuotas po ketvirtos serijos, po penktosios serijos atnaujintas.

VIDEO: Černobylio katastrofa: kaip viskas vyko?

1 serija

V.Legasovo mirtis

Serialo „Černobylis“ pradžioje Kurčiatovo atominės energetikos instituto direktorius Valerijus Legasovas į juostą įrašo savo prisiminimus, o tuomet atima sau gyvybę.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Valerijų Legasovą vaidinęs aktorius
Luko Balandžio / 15min nuotr./Valerijų Legasovą vaidinęs aktorius

Tai paremta tikrais įvykiais. V.Legasovas ne tik egzistavo tikrovėje bei po Černobylio nelaimės priėmė svarbius sprendimus, bet ir nusižudė praėjus dvejiems metams po avarijos tą dieną, kuri nurodoma ir seriale.

Prieš savo mirtį jis išties į garso juostą įrašė prisiminimus su iki tol mažai žinotais faktais apie avariją.

Manoma, kad tikrąjį V.Legasovą labai slėgė tai, kad jis, Tarptautinei atominės energetikos komisijai 1986 m. rugpjūtį pateikdamas ataskaitą apie Černobylio įvykius, dėl sovietinės valdžios spaudimo buvo priverstas nutylėti kai kuriuos avariją lėmusius veiksnius. Dėl to V.Legasovas abejojo, ar ateityje bus išvengta panašių nelaimių.

1996 m. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas V.Legasovą po mirties apdovanojo Rusijos didvyrio ordinu.

Avarijos laikas

Pirmosios serijos pavadinimas „1:23:45“ iš tikrųjų yra tiksli valanda, minutė ir sekundė, kuomet sprogo ketvirtojo Černobylio elektrinės reaktoriaus branduolys.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Černobylis šiandien
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Černobylis šiandien

Tiesa, čia svarbu paminėti tai, kad priešgaisrinė signalizacija suveikė tik po poros minučių, kai laikrodis jau rodė 1:26:03.

Pradinė reakcija

Seriale „Černobylis“ vyriausiasis inžinierius Anatolijus Diatlovas iškart po nelaimės pareiškia, kad reaktorius sprogti negalėjo, nes tai neįmanoma, todėl tikriausiai sprogo vienas iš rezervuarų.

„Sputnik“/„Scanpix“ nuotr./Černobylio atominė elektrinė po avarijos
„Sputnik“/„Scanpix“ nuotr./Černobylio atominė elektrinė po avarijos

Jis nurodo kitiems elektrinės darbuotojams suvaldyti situaciją, dalis jų, pasiųsti į savižudišką misiją, netrukus miršta.

Visa tai irgi yra paremta tikrais įvykiais. Iki Černobylio katastrofos išties buvo manoma, kad sprogti reaktorius negali.

Netgi pats inžinierių dialogas po nelaimės yra paremtas tikru pokalbiu, įvykusiu elektrinėje po katastrofos. Jį savo knygoje „Černobylio balsai“ užfiksavo baltarusių rašytoja ir žurnalistė Svetlana Aleksijevič.

Beveik visi pirmos serijos dialogai elektrinėje yra paremti tikrais atsiminimais.

Pavyzdžiui, seriale yra scena, kurioje du darbuotojai iškart po nelaimės atskuba į pagrindinį elektrinės valdymo kambarį ir praneša, kas nutiko, bet beveik niekas jais nenori patikėti; viskas taip vyko ir realybėje.

Tikras yra ir vyriausiųjų inžinierių nurodymas tiesiog pumpuoti vandenį į reaktorių, vis dar teigiant, kad įvyko tik paprastas gaisras.

Tikra yra ir tai, kad vienas iš inžinierių buvo pasiųstas ant stogo įvertinti, kas įvyko. Ten jis gavo radiacijos dozę, kuri jį nužudė po kelių dienų, o kai grįžęs pranešė, kad reaktorius sprogo, vyresnieji vis tiek atsisakė juo patikėti.

Nikolajus Fominas ir Viktoras Briuchanovas – du vyresnieji inžinieriai, kurie buvo atsakingi už saugumą tą naktį – vėliau buvo nuteisti 10 metų kalėjimo bausmėmis už netinkamą pareigų vykdymą.

Gaisrininkas, atvykęs gesinti gaisro

Vasilijus Ignatenko – 25 metų ugniagesys, kuris seriale naktį atsisveikino su žmona ir išvažiavo gesinti, kaip jam tuomet atrodė, eilinio gaisro, irgi egzistavo realybėje.

HBO nuotr./Kadras iš serialo „Černobylis“
HBO nuotr./Kadras iš serialo „Černobylis“

Jam bei jo kolegoms ir tikrovėje niekas nepranešė apie radiacijos keliamą pavojų, jie neturėjo jokios apsauginės aprangos. Nors išorinį gaisrą jie užgesino, tai jiems kainavo gyvybes.

Tikrasis V.Ignatenko mirė ligoninėje 14 dienų po sprogimo. V.Ignatenko personažas seriale yra paremtas jo žmonos Liudmilos Ignatenko vėlesniu pasakojimu.

Tokių kaip V.Ignatenko buvo ne vienas – visi 27 ugniagesiai, pirmieji atskubėję gesinti Černobylio gaisro, neišgyveno ilgiau negu kelių savaičių ir mirė nuo radiacinės ligos.

2 serija

Pripetės evakuacija

Tikrovėje, kaip ir seriale, Pripetė – miestas, buvęs netoli Černobylio elektrinės, nebuvo evakuotas 36 valandas po avarijos. Naktį žmonės grožėjosi liepsna, o kitą rytą po nelaimės vaikai dar ėjo į mokyklą.

„Sister Pictures ir Sky Television“ nuotr./Serialas „Černobylis“
„Sister Pictures ir Sky Television“ nuotr./Serialas „Černobylis“

Net ir tuomet, kai evakuacija prasidėjo, miesto gyventojai tikėjo, kad bus evakuoti tik kelioms dienoms, o po to galės grįžti į namus, todėl pasiėmė tik svarbiausius daiktus.

Pripetėje gyveno apie 50 tūkst. žmonių. Į Pripetę gyventi jie nebegrįžo niekada.

M.Gorbačiovas ir aukščiausių SSRS vadų posėdis

Seriale į posėdį aptarti situaciją susirinkę SSRS Ministrų Tarybos nariai iš pradžių išgirdę ataskaitą nusiramina, tačiau vėliau išgirsta ir kitą nuomonę – kad situacija tikriausiai yra rimtesnė, negu manyta, ir kad būtina imtis veiksmų. Nors ne visi tuo tiki, M.Gorbačiovas nutaria reaguoti į situaciją.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Michailas Gorbačiovas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Michailas Gorbačiovas

Tiesa tai, kad posėdis, po kurio V.Legasovas ir Ministrų tarybos vicepirmininkas Borisas Ščerbina buvo išsiųsti į Černobylį įvertinti situacijos, įvyko ir realybėje. Kas tiksliai jo metu kalbėta – nežino niekas, tad visi dialogai posėdžio metu yra serialo kūrėjų kūrinys.

Tačiau neabejotina, kad vėlesnei M.Gorbačiovo propaguotai „viešumo“ politikai didelę įtaką padarė būtent Černobylio katastrofa – jis tai pripažino pats.

Kaip vėliau viešai kalbėjo M.Gorbačiovas, Černobylio katastrofa didele dalimi simbolizavo tai, kas buvo blogai sovietų visuomenėje – nuo baimės sakyti tiesą iki neatsakingo požiūrio į darbą.

Tad M.Gorbačiovas, kokį jį vaizduoja serialas, gali ir nebūti toli nuo tiesos ne tik dėl vyno dėmės ant kaktos.

Ulana Chomiuk

Branduolinės fizikos specialistė Ulana Chomiuk, vaizduojama antroje „Černobylio“ serijoje, yra vienintelė iš pagrindinių serialo personažų, kuri nėra pagrįsta tikru, realybėje egzistavusiu asmeniu. Išgalvota yra ir jos pavojinga kelionė į Černobylį.

Tačiau tai, ką seriale sakė ir darė U.Chomiuk, ir realybėje vykusių dialogų bei veiksmų atkartojimai.

Į jos personažą serialo kūrėjai tiesiog „sutraukė“ įvairius mokslininkus, kurie drauge dirbo, siekdami kuo greičiau išsiaiškinti, kaip apsisaugoti nuo pavojingų Černobylio avarijos pasekmių.

Tiesa, U.Chomiuk perspėjimai, kad nesiėmus veiksmų netrukus įvyks antras sprogimas, nuo kurio žus visi Kijevo gyventojai, o didelėje Rytų Europos dalyje nebus galima gyventi, tikriausiai buvo perdėti.

Anot atominės energetikos specialistų, taip galėjo nutikti nebent pačiu blogiausiu ir beveik neįmanomu atveju. Kita vertus, pirmosiomis dienomis po nelaimės, kai trūko informacijos, baimė buvo suprantama.

Borisas Ščerbina

Seriale B.Ščerbina yra aukšto lygio biurokratas, išsiųstas į Černobylį įvertinti situacijos. Iš pradžių jis nenori tikėti, kad nutiko nelaimė, ir netgi grasina V.Legasovą išmesti pro duris, bet galiausiai yra priverstas pripažinti realybę ir imtis veiksmų.

„Sister Pictures ir Sky Television“ nuotr./Serialas „Černobylis“
„Sister Pictures ir Sky Television“ nuotr./Serialas „Černobylis“

B.Ščerbina egzistavo ir realybėje, be to, ir realybėje jis buvo asmuo, kuris Ministrų tarybos buvo paskirtas atsakingu už situacijos sukontroliavimą bei sraigtasparniu skrido į Černobylį.

Tiesa, jo charakterio bruožai ir visi jo dialogai seriale, tiek šioje, tiek kitose serijose, yra „Černobylio“ scenaristų interpretacija: apie tikrąjį B.Ščerbiną informacijos, be sausų biografijos faktų, yra mažai.

Be to, be B.Ščerbinos ir V.Legasovo, sprendimų priėmime dalyvavo ir daugiau mokslininkų, kurie seriale nebuvo rodomi.

Viename serijos epizode V.Legasovas informuoja B.Ščerbiną, kad jie abu mirs per penkerius metus. Tai tapo tiesa: tikrasis B.Ščerbina išties mirė praėjus vos ketveriems metams po katastrofos. O V.Legasovas, kaip pasakojo jo dukra, prieš mirtį jau irgi jautė radiacijos poveikio padarinius, tad, tikėtina, bet kokiu atveju nebūtų išgyvenęs ilgiau.

Trys savanoriai

Antrojoje serialo serijoje pabrėžiama, kad jei „lava“ prasiverš pro reaktoriaus grindis ir pasieks po reaktoriumi susikaupusį vandenį, įvyks sprogimas, po kurio laukia milijonai aukų.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Fabijoniškėse filmuojamas „Černobylis“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Fabijoniškėse filmuojamas „Černobylis“

Tad seriale teko rasti tris savanorius, kurie įlįstų į elektrinės rūsius ir atvertų šliuzus, leidžiančius išpumpuoti vandenį. Šie trys savanoriai imasi savižudiško žygio ir patraukia į rūsius manydami, kad grįžę mirs po kelių dienų.

Ši serialo vieta didele dalimi teisinga. Nors, kaip jau minėta, tikrovėje gal milijonų aukų ir nebūtų buvę, tokio sprogimo pasekmių prognozuoti išties nebuvo galima ir jo reikėjo išvengti.

Trys asmenys ir tikrovėje leidosi į požemines patalpas nežinodami, ar išgyvens. Tiesa, jie nebuvo savanoriai: tai buvo jų pamainos darbo laikas ir jie pasirinkimo, eiti ar ne, neturėjo.

Tačiau realybėje paaiškėjo, kad radiacijos lygis ten visgi nebuvo toks didelis, kaip galvota. Du iš trijų savanorių gyvi iki šiol, trečiasis mirė 2005 m., praėjus beveik 20 metų nuo sprogimo.

Nukritęs sraigtasparnis

Seriale vienas sraigtasparnis nukrenta tiesiog į reaktoriaus likučius, ant kurių sraigtasparniai mėtė smėlį. Ši scena realybę atkartoja iš dalies: vienas sraigtasparnis išties nukrito, o pilotas žuvo.

Tačiau realybėje, skirtingai negu seriale, sraigtasparnis nukrito gerokai vėliau – kelios savaitės po nelaimės, o ne kitą dieną. Be to, jo sudužimą lėmė ne radiacija – sraigtasparnis tiesiog netyčia kliudė prie reaktoriaus stovėjusį kraną. Šios situacijos vaizdo klipą galite matyti žemiau.

VIDEO: crash soviet helicopter

3 serija

Išgyvenusiųjų mirtis

Serijos metu keli skirtingi asmenys, kurie iškart po sprogimo buvo paveikti mirtinų radiacijos dozių, kuriam laikui atsigauna, tačiau tuoj jų situacija ima blogėti ir jie miršta. Prieš mirtį jie atrodo siaubingai ir nežmogiškai.

Taip elektrinės personalui bei pirmiesiems atvykusiems gaisrininkams nutiko ir realybėje.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Radiacijos fono matuoklis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Radiacijos fono matuoklis

Kaip serijoje V.Legasovas visiškai teisingai paaiškina B.Ščerbinai, kenčiantys nuo radiacinės ligos gali trumpai atsigauti, bet tada jų kaulų čiulpai miršta, imuninė sistema nustoja funkcionuoti, o organai suyra. Netrukus ateina momentas, kai nuskausminamieji nebepadeda.

Galiausiai tokie ligoniai miršta – tai gali nutikti bet kada tarp 3 dienų ir 3 savaičių po radiacijos poveikio.

L.Ignatenko vizitas ligoninėje

L.Ignatenko tikrovėje, kaip ir seriale, ligoninėje Maskvoje aplankė savo vyrą prieš pat mirtį. Ir matė, kaip siaubingai jis atrodė.

„Jis tuštinosi 20–30 kartų per dieną, o išmatos buvo kupinos kraujo ir gleivių. Jam oda luposi nuo rankų ir kojų. Visą jo kūną dengė votys. Kai jis versdavosi ant kito šono, jam kuokštais krito plaukai“, – taip savo vyrą 2015 m. prisiminimuose apibūdino L.Ignatenko.

Kai kurios jos vizito akimirkos seriale perteikiamos tiksliai – ji išties turėjo papirkti ligoninės registratūros darbuotoją, kad patektų į ligoninę, o vyrą pamatyti jai buvo leista tik pusvalandžiui.

Vis dėlto, nors seriale L.Ignatenka liečiasi prie savo vyro ir jį apkabina, tikroji Liudmila net negalėjo prieiti arti prie savo vyro – daktarai jos neprileido. Tačiau netoli vyro ji buvo iki jo mirties.

V.Ignatenko mirus, jis buvo palaidotas be batų – jo pėdos buvo per daug ištinusios. Būtent dėl to 3-iosios „Černobylio“ serijos pabaigoje L.Ignatenko savo rankose laiko vyro batus.

Tai, kad ji buvo nėščia – taip pat tiesa. Tiesa yra ir tai, kad V.Ignatenko buvo palaidotas cinko karste, nes jo kūnas buvo labai radioaktyvus.

Angliakasiai Černobylyje

Svarbią 3-iosios serijos dalį sudaro angliakasiai, kurie atvyksta iškasti tunelį, kad būtų galima po sprogusiu reaktoriumi įrengti šilumokaitį ir taip išvengti situacijos, kurioje išsilydę sprogusių medžiagų likučiai, prasigraužę po reaktoriaus pamatais, pasiekia požeminius vandenis.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Anglies kasykla
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Anglies kasykla

Tikrovėje angliakasiai iš netolimų kasyklų Tuloje ir Donbase išties buvo atvežti į Černobylį kasti analogiško tunelio.

Tikrovėje taip pat ilgainiui paaiškėjo, kad tunelis nebuvo reikalingas – radioaktyvios medžiagos Černobylyje taip niekada ir neprasigraužė pro betoninius reaktoriaus pamatus.

Tai ir seriale V.Legasovas pamini 3-iojoje serijoje, pažymėdamas, kad nežino, ar nekelia angliakasių gyvybėms pavojaus be reikalo. Tačiau to žinoti iškart po avarijos jis negalėjo.

Iš 400 angliakasių, kurie dirbo kasdami tunelį, maždaug ketvirtis – apie 100 – iki šios dienos mirė nuo vėžio ar kitų su radiacijos poveikiu susijusių ligų.

O ar jie dirbo nuogi? Čia serialas šiek tiek sutirština tikrovę. Keli angliakasiai realybėje vėliau išties prisipažino, kad dalį laiko dirbo nuogi, tačiau taip elgėsi ne visi.

Černobylio evakuacijos zona

Seriale yra scena, kurioje M.Gorbačiovas informuoja, kad evakuojami bus gyventojai, gyvenantys 30 km spinduliu nuo Černobylio, o V.Legasovas tuo pasipiktina, pareiškęs, kad tai sugalvoti galėjo tik nieko nesuprantantis biurokratas.

„Sister Pictures ir Sky Television“ nuotr./Serialas „Černobylis“
„Sister Pictures ir Sky Television“ nuotr./Serialas „Černobylis“

Ši scena pagrįsta tikrove: iš pradžių realybėje išties planuota evakuoti tik tokį plotą, ir jokiais skaičiavimais tai nebuvo paremta.

Tačiau vėliau, atsižvelgus į mokslininkų pasiūlymus, evakuacijos zona išties buvo išplėsta iki 2600 kvadratinių kilometrų (tai maždaug dvi vidutinio dydžio Lietuvos savivaldybės).

Tokio dydžio ji yra ir dabar – į šią zoną draudžiama patekti be leidimo, ji griežtai saugoma.

4 serija

Robotai ir žmonės

Ketvirtoje serialo serijoje vyrai mėto radioaktyvaus grafito gabalus nuo elektrinės stogo. Tai visiška tiesa – toks procesas vyko ir realybėje.

Iš pradžių, kaip rodo ir serialas, buvo bandoma išvalyti avarijos vietą su nuotoliniu būdu valdomais robotais. Tačiau jie nuolat gesdavo, ir galiausiai teko pasitelkti žmones.

Nors viena pamaina trukdavo itin trumpai – kartais netgi mažiau negu dvi minutes – darbininkai, kurių ant stogo iš viso vienu ar kitu metu darbavosi keli tūkstančiai, gaudavo didelę radiacijos dozę. Visa jų apsauginė apranga, padengta radioaktyviomis dulkėmis, daugiau nebebuvo tinkama naudoti.

Kiek jų galėjo dėl to anksčiau mirti – pasakyti sunku. Tačiau manoma, kad iš viso, skaičiuojant ne tik šiuos darbininkus, bet ir kitus avarijos likvidatorius, anksčiau laiko mirė dešimtys tūkstančių.

Tiesos paieškos

Kaip jau minėta, Ulana Chomiuk yra išgalvotas personažas. Sutirštintos seriale yra tiesos apie avarijos priežastis paieškos, kuriomis ji užsiima.

Realybėje nelaimės priežastis iškart ėmėsi tirti didelė vyriausybinė komisija ir vienišos karės, kuri eitų pas mokslininkus ir kuriai tektų netgi pasėdėti areštinėje, nebuvo.

Tačiau iššūkiai, su kuriais V.Legasovas susidūrė bandydamas papasakoti pasauliui tiesą apie sprogimą, – tikri.

Po kelių mėnesių Vienoje energetikos kongrese pristatydamas ataskaitą apie Černobylio nelaimę, V.Legasovas nenutylėjo įvairių saugumo pažeidimų ir neatsargumo, privedusio prie katastrofos, bet dėl SSRS valdžios spaudimo buvo priverstas papasakoti ne viską.

Gyvūnų mirtis

Vienas liūdniausių serijos momentų – kai sovietų kariai žudo visus valkataujančius gyvūnus netoli katastrofos vietos. Jis, deja, irgi pagrįstas realybe.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Černobylis šiandien
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Černobylis šiandien

Evakuacijos metu Pripetės gyventojams pasiimti savo naminių gyvūnų nebuvo leista, o ir jie patys manė, kad po kelių dienų grįš.

Benamiams gyvūnams klajojant po apleistą miestą ir apylinkes, kareiviams buvo liepta juos išžudyti, kad būtų išvengta užkrato plitimo.

Kūdikio mirtis

Seriale vos gimęs L.Ignatenko kūdikis beveik iš karto miršta. Kad ir kaip liūdna, ši scena taip pat pagrįsta realybe – kūdikis mirė nuo įgimtos širdies ydos, prie kurios prisidėjo ir radiacija, kurią gavo L.Ignatenko, lankydama vyrą.

Tiesa, tikroji L.Ignatenko gimdė kiek kitokiomis aplinkybėmis – vandenys jai nubėgo lankant vyrą kapinėse. Bet tai tik smulkmena, nekeičianti esminio fakto.

5 serija

Teismo scena

Teismo scena, parodyta seriale, buvo tikra, bet gerokai dramatizuota. Tiesa yra tai, kad teismo posėdis išties vyko, o trys asmenys – Anatolijus Diatlovas, Viktoras Briuchanovas ir Nikolajus Fominas – buvo nuteisti dešimties metų laisvės atėmimo bausmėmis.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Fabijoniškėse filmuojamas serialas „Černobylis“
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Fabijoniškėse filmuojamas serialas „Černobylis“

Nė vienas iš trijų seriale rodytų nuteistųjų dešimt metų nesėdėjo – visi buvo paleisti anksčiau. Mažesnėmis bausmėmis nuteisti buvo ir dar trys elektrinėje dirbę asmenys, kurių serialas neparodė.

Esminis realybės ir serialo skirtumas – tai, kad pats Valerijus Legasovas realybėje teismo posėdyje nedalyvavo ir visų teismo dalyvių akivaizdoje tiesos neatskleidė. Klausimo „Kokia yra melo kaina?“ savo paskutiniame monologe jis taip pat neiškėlė.

Teismo posėdis buvo labiau parodomasis, siekiant parodyti, kad kaltieji buvo rasti, o teisingumas įvykdytas.

Tikra yra tai, kad V.Legasovas išties patyrė spaudimą neatskleisti visų nelaimės aplinkybių. Ir tai, kad sovietinis režimas stengėsi parodyti, kad dėl nelaimės kaltas tik kelių inžinierių aplaidumas, o ne sisteminės problemos RBMK reaktoriuose. Tačiau SSRS valdžios nemalonę V.Legasovas užsitraukė ne teisme, o Vienoje.

Kaip jau minėta, Vienoje energetikos kongrese pristatydamas ataskaitą apie Černobylio nelaimę, V.Legasovas nenutylėjo įvairių saugumo pažeidimų ir neatsargumo, privedusio prie katastrofos.

Tai kartu su baime, kad tokios nelaimės gali pasikartoti, ir nerimu, kad atskleidė per mažai, ir buvo dalimi prie jo savižudybės privedusių veiksnių.

Visgi, SSRS valdžios požiūriu, jis Vienoje vis tiek papasakojo per daug. Dėl to, kad viešai pasakojo apie aplinkybes, privedusias prie nelaimės, V.Legasovas tapo atstumtuoju, buvo pažemintas pareigose, jam vieninteliam iš pareigūnų bei mokslininkų, kurie buvo pagrindiniai likviduojant avariją, nebuvo suteiktas valstybinis apdovanojimas: kaip minėta, jis suteiktas tik vėliau, nepriklausomos Rusijos laikais.

1988 m. oficialiame antrųjų Černobylio metinių minėjime jo vardas net nebuvo paminėtas. Tad KGB pareigūno serialo pabaigoje V.Legasovui ištarta citata, kad jo pavardė bus ištrinta iš istorijos, nėra toli nuo tiesos.

Reaktoriaus sprogimo priežastys

Nors V.Legasovas teismo posėdyje ir nebuvo, seriale jo ir U.Chomiuk pateiktos aplinkybės bei paaiškinimas, kodėl reaktorius sprogo, atitinka tikrovę.

Serialas „Černobylis“ ir Ignalinos AE, kuriame jis buvo filmuojamas
Serialas „Černobylis“ ir Ignalinos AE, kuriame jis buvo filmuojamas

Tikra yra tai, kad atominėje elektrinėje saugumo testas buvo atliekamas neatsargiai, nesilaikant saugumo taisyklių.

Tačiau taip pat tikra yra tai, kad inžinieriai nežinojo, kad sistema, turinti sustabdyti elektrinę kritiniu atveju, neveikia taip, kaip turėtų.

Dabar atsakingais dėl nelaimės Pasaulinė atominės energetikos asociacija laiko tiek „nepakankamai apmokytą personalą“, tiek „ydingą reaktoriaus projektą“.

Pati pirmoji oficiali ataskaita, pasirodžiusi dar 1986 m., dėl nelaimės kaltino beveik vien tik nelaimės naktį dirbusius ir testą atlikusius inžinierius, kurie nesilaikė saugos taisyklių.

Tačiau 1993 m., kuomet jau tapo aišku, kad dalį informacijos SSRS nutylėjo, paskelbta antroji ataskaita dėl nelaimės jau labiau kaltino reaktoriaus dizainą. Pripažinta, kad žmogiškasis veiksnys turėjo įtakos, bet pats savaime nelaimės nebūtų sukėlęs.

Tik po V.Legasovo savižudybės subruzdus kitiems sovietų mokslininkams, saugumo spraga reaktoriuose buvo pripažinta ir pašalinta.

Tikrasis A.Diatlovas mirė 1995 m. Kaip ir serialo teismo scenoje, realybėje jis iki pat mirties teigė esąs nekaltas ir dėl visko kaltino reaktoriaus projektą. Pasak A.Diatlovo, jis ir jo kolegos tapo atpirkimo ožiais, nes SSRS bijojo, kad jei pripažins ydas reaktoriaus projekte, Vakarų pasaulis spaus SSRS uždaryti visus kitus to paties tipo reaktorius.

V.Briuchanovo ir N.Fomino likimai iki galo neaiškūs, tačiau kadangi ir jie buvo paveikti radiacijos, mažai tikėtina, kad galėjo išgyventi ilgai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų