Šiame straipsnyje pasakojama apie lakūnų laidotuves, palaikų slėpimą, radimą, slaptą perlaidojimą ir sovietų mėginimą sukurti legendą apie lakūnų mirtį.
Tekstą, kuriame pasakojama, kaip Darius ir Girėnas ruošėsi kelionei, galite rasti čia.
Tekstą, kuriame pasakojama apie „Lituanicos“ katastrofą, nelaimės tyrimą ir lakūnų laidotuves, galite rasti čia.
O pamatyti unikalius kadrus iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo fondų, kuriuose užfiksuotos lakūnų laidotuvės ir perlaidojimas, galite žemiau esančioje galerijoje.
Palaikai patenka į mauzoliejų
1933 m. liepos 19 d. „Lituanicos“ lakūnų kūnai buvo parskraidinti į Kauną, o liepos 20 d. įvyko nepaprastai iškilminga laidotuvių procesija. Po pašarvojimo kūnai buvo laikomi koplyčioje.
Vėliau, liepos 23 d. vakarą, abu karstus atvežus į Teismo ir socialinės medicinos institutą, atlikta ekspertizė, o kūnai per devynis mėnesius balzamuoti.
Į specialius varinius karstus įdėtus balzamuotus tautos didvyrius buvo galima pamatyti pro sarkofage įtaisytą stiklą.
1934 m. spalio 3 d. Lietuvos aeroklubo posėdyje buvo nutarta sarkofagus su balzamuotais lakūnų palaikais laikinai saugoti Kauno katedros požemyje, o vėliau perkelti į Prisikėlimo bažnyčioje specialiai įrengtą kriptą.
Tačiau potvyniui užliejus katedros rūsius, dėl padidėjusios drėgmės ir užsitęsusios Prisikėlimo bažnyčios statybos nuspręsta miesto kapinėse (prie Vytauto pr.) statyti laikiną rūsį-mauzoliejų.
Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis su grupe pagalbininkų mauzoliejų suprojektavo neatlygintinai.
Datos ant brėžinių leidžia spręsti, kad projektavimo darbai tęsėsi apie 10 mėn. nuo 1934 m. lapkričio 28 d.
Mauzoliejaus statybos darbus vykdė statybos technikas Edmundas Kranauskas, akmens darbus akmentašys Pranas Skromanas iš Šeduvos.
Lietuvos aeroklubas už statybos darbus sumokėjo 32 468 litus. Arch. V.Landsbergis-Žemkalnis Dariaus ir Girėno mauzoliejaus statybos komitetui 1936 m. rugsėjo 25 d. įteikė baigtų darbų aktą ir 11 raktų.
Dėl nežinomų priežasčių daugiau negu metus mauzoliejus stovėjo tuščias. Lakūnų palaikai iš Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakulteto rūmų koplyčios į mauzoliejų buvo perkelti tik 1937 m. lapkričio 1 d. Mauzoliejų aplankyti buvo galima jau kitą dieną.
Tačiau dėl prastai įrengtos vėdinimo sistemos kūnai karstuose pradėjo irti – nuo lakūnų kaukolių pradėjo slinkti oda.
Todėl įvykdytas pakartotinis balzamavimas, po kurio 1940 m. gruodžio 17 d. lakūnų kūnai sarkofaguose vėl buvo sugrąžinti į Medicinos fakulteto rūmų koplyčią.
Paslėpti lakūnų palaikai
Artėjant antrajai sovietų okupacijai bei vokiečiams traukiantis iš Kauno, lakūnas Tomas Zauka, Lietuvos aeroklubo Dariaus ir Girėno komiteto pirmininkas, nutarė palaikus paslėpti, nes nebuvo tikras, ar rusų ir vokiečių kariaunos jų neišniekins.
1944 m. kovo 18 d. naktį T.Zauka, Medicinos fakulteto Farmacijos katedros vedėjas prof. Benediktas Šiaulis, šaltkalvis elektrikas Pranas Rauba, kūrikas Vladas Beržinskas ir Medicinos teismo ekspertizės katedros sanitaras Jonas Štrupkus su žmona slapta nuo prie fakulteto durų budėjusio vokiečių kareivio varinius karstus su balzamuotais lakūnų kūnais užmūrijo Medicinos fakulteto rūsyje, priešais lifto šachtą.
Slėpusieji prisiekė niekam, net ir žuvusiųjų giminėms, apie tai neprasitarti.
1946 m. Kaune įvyko didelis potvynis, kurio metu Medicinos universiteto rūsiai buvo užlieti kartu su ten paslėptais S.Dariaus ir S.Girėno sarkofagais.
Viršutinis karstas, kuriame buvo S.Girėno palaikai, per potvynį pakilo, o jam slūgstant, nusileido, sudaužydamas apatinio varinio karsto stiklą. Pro jį vanduo pateko ant S. Dariaus kūno, todėl jo palaikai sunyko.
Surastų palaikų perlaidojimas
Nors palaikų slaptavietę Sovietų Lietuvos KGB išsiaiškino dar 1958 m., tačiau tik 1964 m. rugpjūčio 10 d. mūro siena buvo išardyta.
Tai padarė S.Dariaus dukra Nijolė Maštarienė, suderinusi su aukščiausia Sovietų Lietuvos valdžia. Jai padėjo KMI doc. Juozas Rauba, kurio tėvas dalyvavo užmūrijant S.Dariaus ir S.Girėno palaikus.
Medikai dar kartą ištyrė palaikų likučius, kurie buvo panašūs į sudūlėjusias mumijas. Deja, didvyrių kūnus balzamuoti antrą kartą nebuvo įmanoma, nes potvynio vanduo prieš tai buvusį balzamuotojų darbą pavertė niekais.
Abiejų lakūnų palaikai buvo perdėti į naujus medinius karstus ir 1964 m. rugpjūčio 12 d. paskubomis, slapčia nuo visuomenės, tačiau dalyvaujant kviestinių organizacijų nariams, palaidoti Aukštųjų Šančių Karių kapinėse.
Kaune pradėjus sklisti kalboms, jog kažkas lakūnų kūnus iš kapavietės pagrobė, saugumiečiai 1968 m. birželį kapą dar kartą atkasė, siekdami įrodyti gandų nepagrįstumą.
Karstai rasti visai supuvę, todėl palaikai tiesiog perpilti į storesnių lentų dėžes, ant kurių buvo užpiltas betono sluoksnis.
Legendą apie nacių pašautą „Lituanicą“ sukūrė sovietai
Sovietų valdžia, norėdama paversti lakūnų žygdarbį kartu ir lietuvybės simboliu, ir sovietmečio ideologijos „tarnu“, o taip pat parodyti nacistinės Vokietijos žiaurumus ir palaužti dar rusenantį lietuvių pasipriešinimą, sukūrė legendą, kad „Lituanica“, skrisdama virš Vokietijos teritorijos, buvo apšaudyta.
1958 m. birželio 30 d. LKP CK biuras priėmė slaptą nutarimą, kuriame rašoma: „Laikyti politiškai tikslingu 1958 m. liepą pažymėti lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno žuvimo 25-metį. Paskelbti respublikinėje spaudoje ir per radiją apie S. Dariaus ir S. Girėno skrydį per Atlanto vandenyną, šioje medžiagoje demaskuojant buržuazinę vyriausybę, kuri nesuteikė lakūnams pagalbos, o jų žūtį panaudojo savo propagandai. Per „Sovinformbiuro“ suorganizuoti ciklą straipsnių užsienio spaudai apie S.Dariaus ir S.Girėno metines, panaudojant turimus duomenis apie tai, kad hitlerininkai buvo jų žūties kaltininkai.“
Sovietų Lietuvos KGB pirmininkas A.Randakevičius slaptame pranešime A.Sniečkui rašė: „Medicininių tyrimų būdu ištirti tikrąsias S.Dariaus ir S.Girėno žūties priežastis, kad būtų imtasi politinių priemonių sukompromituoti buržuazinius nacionalistus ir fašistus, siekusius nuslėpti tikrąją lakūnų mirties priežastį.“
Nors tiek Vokietijoje iš karto po katastrofos 1933 m. liepos 17 d., tiek Kaune po kelių dienų atlikus ekspertizę nenustatyta, kad į lėktuvą šaudyta, sovietmečiu S. Dariaus ir S. Girėno skrydis buvo pavojinga tema – savotiškas lietuvybės simbolis.
Todėl ir buvo sukurpta istorija apie nacistinės Vokietijos pašautą „Lituanicą“.
Įtvirtinti tokią „lakūnų didvyrių – vokiečių aukų“ legendą padėjo straipsniai, knygos, dokumentiniai filmai, ekspozicijos, memorialinių sodybų atnaujinimas bei artėjant 50-osioms skrydžio metinėms, 1983 m. režisieriaus Raimondo Vabalo sukurtas vaidybinis filmas „Skrydis per Atlantą“.
Paskutinėje filmo scenoje rodoma, kaip į virš Vokietijos teritorijos skrendančią „Lituanicą“ šaudoma iš koncentracijos stovyklos bokštelių.
Visa ši sovietinės ideologijos sukurpta „Lituanicos“ lėktuvo apšaudymo ir „tikrosios lakūnų žūties nuo nacistinės Vokietijos“ legenda, deja, gaji ir dabar.
______________________________________________________________________
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną ir istoriją galima sužinoti apsilankius Lietuvos literatūros ir meno archyve (O.Milašiaus g. 19, Vilnius).
