Anuomet išmirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Kaimai liko apleisti. Kadangi žmonės nespėdavo lavonų palaidoti, jie tiesiog gulėdavo namuose, gatvėse.
Į mirusiųjų trobas mėnesį laiko nebuvo leidžiama įeiti, dažniausiai apleisti namai bijant užkrato buvo sudeginami.