Veiksmas vyko Naujosios Škotijos provincijoje. Tai buvo palyginti ramus, tylus ir nuo likusio pasaulio izoliuotas regionas – pusiasalis, įsiterpęs į Atlanto vandenyną. Su Šiaurės Amerikos žemynu Naujosios Škotijos provinciją jungė tik siaura sausumos juosta.
Prekyba ir susisiekimas su žemynu vyko laivais arba minėta nedidele sausumos jungtimi su Naujojo Bransviko provincija, tačiau pagrindinis vietos gyventojų užsiėmimas ir pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba.
1863 m. rugpjūčio 23 d. Sendi Kovo (Sandy Cove) kaime su tėvais gyvenęs G.Albrightas susidūrė su viena didžiausių Kanados istorijos mįslių.
Eidamas paplūdimiu berniukas išvydo maždaug 25 metų amžiaus neaiškios kilmės vyrą neseniai amputuotomis kojomis.
Šalia jo gulėjo sausainių, įprastai kaip maistas naudotų laivuose, dėžutė ir indas su vandeniu. Vyras buvo smarkiai sušalęs ir nenorėjo arba nemokėjo kalbėti angliškai.
Mažasis George‘as tuoj parbėgo ir pranešė tėvams apie paslaptingą vyrą kopose. Šie nugabeno jį į kaimą.
Kadangi kai kurie jo ištarti žodžiai skambėjo itališkai, iš pradžių jį apklausė vietiniai italai. Tačiau ir jiems sekėsi ne ką geriau.
Paklaustas, koks jo vardas, paslaptingasis vyras sumurmėjo kažką, kas skambėjo, kaip „Džeromas“. Todėl kaimo gyventojai nusprendė, kad tai – jo vardas, nors greičiausiai tai nebuvo tiesa.
Bet apskritai į klausimus jis atsakinėjo gyvulišku riaumojimu ir aiškiai reiškiamu pykčiu. Pasiūlius jam rašiklį ir popierių, jis atsisakė, rodydamas, kad negali – ar nemoka – nieko užrašyti.
Vietinių susidomėjimą kėlė amputuotos Džeromo kojos. Abi kojos buvo amputuotos šiek tiek virš kelių, ir matėsi, kad tai padarė profesionalus chirurgas.
Kai Džeromas buvo rastas, jo kojų strampai dar buvo tik iš dalies užgiję ir apvynioti tvarsčiais, kas rodė, jog amputacija įvykdyta neseniai.
Kalbinti Džeromą bandyta įvairiomis kalbomis. Paaiškėjo, kad jis nemoka (arba apsimeta, kad nemoka) ne tik anglų ar italų, bet ir prancūzų, lotynų ar ispanų kalbų.
Vis dėlto vietiniams jo išvaizda pasirodė panaši į Viduržemio jūros regiono gyventojo. Be to, jo rankos buvo gana minkštos ir švelnios, neatrodė, kad jis savo ankstesnį gyvenimą būtų praleidęs dirbdamas sunkų fizinį darbą.
Kaimo gyventojai priglaudė Džeromą ir taip prasidėjo naujas jo gyvenimas. Neprataręs beveik nė žodžio, Naujojoje Škotijoje Džeromas pragyveno 48 metus.