Kada Lietuvoje atsirado pirmieji šiuolaikinius primenantys pasai ir kada – pirmieji Lietuvos valstybės pasai? Kaip jie atrodė, kas į juos buvo rašoma, kaip buvo saugomasi padirbinėjimo?
Apie visa tai 15min kalbėjosi su pasų kolekcininku Vytautu Šaikumi, sukaupusiu daugiau negu 300 istorinių Lietuvoje naudotų asmens dokumentų kolekciją.
Pirmojo lietuviško paso gavėjas istorijos puslapiuose neišliko
Kolekcininko teigimu, įvardinti, kas konkrečiai po nepriklausomybės paskelbimo gavo pirmąjį lietuvišką pasą, neįmanoma – jie iš karto buvo pradėti išdavinėti masiškai ir tokia informacija neišliko.
Pirmas lietuviškas pasas buvo išduotas 1915 m. gruodžio mėnesį – 1916 m. Ir išdavė jį okupacinė vokiečių valdžia.
Vienareikšmiško atsakymo į klausimą, kada buvo išduoti pirmieji lietuviški pasai, pasak V.Šaikaus, taip pat nėra – svarbu, ar klausėjas turi omenyje pirmą pasą, išduotą lietuviškos valdžios jau paskelbus Nepriklausomybę, ar pirmą lietuvišką pasą apskritai.
Jei klausėjas turi omenyje pirmąjį lietuvišką ir būtent lietuviams skirtą pasą apskritai, pažymi kolekcininkas, tuomet jo ieškoti reikia ne nepriklausomoje Lietuvoje, o keleriais metais anksčiau, kuomet Lietuvą valdė vokiečiai. Būtent tada, I pasaulinio karo metais, prasidėjo masinė Lietuvos gyventojų „pasportizacija“.
„Pirmas lietuviškas pasas buvo išduotas 1915 m. gruodžio mėnesį – 1916 m. Ir išdavė jį okupacinė vokiečių valdžia“, – sakė V.Šaikus.
1915 m. Vilnių užėmus vokiečiams, Lietuvą ir aplinkines okupuotas sritis – Kuršo, Balstogės, Suvalkų, Gardino – ėmė valdyti karinė vokiečių administracija. Šis kraštas vokiečių tuomet buvo vadinamas Oberostu.
1915 m. gruodžio 26 d. Vokietijos Rytų fronto kariuomenės vyriausiasis vadas įsakė užimtuose kraštuose, taip pat ir Lietuvoje „priverstinai įvesti pasportus“.
Pasak V.Šaikaus, pasai Lietuvos gyventojams su įrašais pradėti išdavinėti tuoj pat – jis pažymi pats matęs 1916 m. sausį išduotą dokumentą, bet, jo teigimu, įmanoma, kad pirmasis pasas galėjo būti išduotas ir dar 1915 m.
Įrašai juose buvo daromi dviem kalbomis: pirmoji buvo vokiečių, o antroji, priklausomai nuo gyventojo tautybės, galėjo būti lietuvių, jidiš, rusų ir pan.
Pasus išduodavo Pasų išdavimo komisijos. Vieną komisiją sudarė puskarininkis, vedėjas, vertėjas, trys fotografai, fotografo padėjėjas, tvarkytojas ir penki raštininkai.
Pasak V.Šaikaus, iš pradžių komisija suregistruodavo vietovės gyventojus ir susirinkdavo informaciją apie juos, o po to fotografai gyventojus įamžindavo. Daugeliui jų tai buvo pirma nuotrauka gyvenime.
Taupant medžiagas ir laiką, vienu metu buvo fotografuojama iki penkių žmonių. Jie buvo susodinami baltų paklodžių arba kitokiame fone – savo pačių būstuose arba lauke. Griežtų reikalavimų aprangai, fonui ar padėčiai nebuvo.
Tuomet nuotraukos buvo atspausdinamos ir sukarpomos į 11 x 3,5 cm dydžio korteles. Tokias jas vėliau ir įklijuodavo į pasus, kurie buvo spausdinami ant melsvo kartoninio popieriaus. Taip pat į pasą buvo įrašoma gyvenamoji vieta, gimimo vieta, profesija, tautybė.
Taupant medžiagas ir laiką, vienu metu buvo fotografuojama iki penkių žmonių. Griežtų reikalavimų aprangai, fonui ar padėčiai nebuvo.
Pasus su savimi nešiotis privalėjo visi piliečiai, antraip grėsė katorga iki 10-ies metų arba kalėjimas iki 5 metų. Jau netrukus, V.Šaikaus teigimu, pasus turėjo beveik visi Lietuvos gyventojai.
Nuo vokiškų pasų – prie visiškai lietuviškų
Paskelbus nepriklausomybę, pirmieji lietuviški ir Lietuvos, o ne Oberosto piliečiams skirti nustatyto pavyzdžio vidaus pasai atsirado kiek daugiau negu po metų.
Tuo rūpinosi 1919 m. kovo 5 d. įkurtas Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentas, kuriame buvo ir pasų išdavimu užsiimantis Pasų skyrius.
1919 m. pabaigoje buvo priimti Pasų įstatai, kurie vėliau buvo papildyti Vidaus pasams duoti taisyklėmis, detalizavusiais pasų išdavimo tvarką, pasų apskaitą ir t. t. Šiais įstatais buvo vadovaujamasi visą tarpukarį.
Carinės rusų valdžios pasai ir vokiečių okupaciniai pasai Lietuvoje nustojo galioti 1922 m. kovo 31 d. Nuo tada Lietuvoje galiojo tik Lietuvos valstybės pasai ir visi Lietuvos piliečiai iki šios dienos turėjo pasikeisti pasus į lietuviškus.
Tiesa, pasak V.Šaikaus, naujos nuotraukos darytis jiems nebuvo būtina – buvo galima ją tiesiog apkarpius perklijuoti iš seno paso.
Pirmųjų Lietuvos pasų popierius buvo paprastas kartoninis, be vandens ženklų. Viršeliai buvo paprasti, smėlinės spalvos, su įrašytu vieninteliu žodžiu „Pasas“. Pirmame paso viršelio puslapyje taip pat būdavo atspaustas Vytis.
Į pasą buvo įrašoma vardas, gimimo metai, šeimyninė padėtis, pareigos ar užsiėmimas, remiantis kokiu dokumentu išduotas pasas.
Taip pat pasuose būdavo įrašoma plaukų spalva, veido forma, akių spalva ir „ypatingos žymės“. Jos galėjo būti pačios įvairiausios – tiek fizinių negalių įvardijimas, tiek odos ligų, apgamų, randų ar tatuiruočių, tuomet vadintų tiesiog „piešiniais“, aprašymas. Dažnai ši grafa būdavo paliekama tuščia.
Pasuose būdavo įrašoma ir religija ar tautybė. Jos buvo įrašomos tokios, kokias įvardindavo pats gyventojas.
Tautybės ar religijos grafą buvo galima ir palikti tuščią. Pasai būdavo tik lietuviški – pasų jidiš, lenkų ar kitomis kalbomis nebuvo.
Tautybės ar religijos grafą buvo galima ir palikti tuščią.
Pasą kiekvienas gyventojas turėjo pasirašyti. Neraštingi Lietuvos gyventojai, pasirašydavo tiesiog padėdami kryželį ar tris kryželius.
Pasus turėti privalėjo kiekvienas 17 metų sulaukęs pilietis. Juos buvo privaloma nešiotis miestuose, taip pat keliaujant į kitą valsčių ar miestelį negu tas, kuriame asmuo gyvena.
Persikrausčius gyventi iš vieno valsčiaus ar miesto į kitą, buvo būtina persiregistruoti policijos nuovadoje.
„Pasuose buvo fiksuojama ir kita informacija – pavyzdžiui, kurorto rinkliavos. Antspaudas pase rodydavo, kad, tarkime, į Palangos kurortą atvykęs žmogus susimokėjo privalomąją kurorto rinkliavą“, – aiškino V.Šaikus.
Kelionėms į užsienį egzistavo atskiri užsienio pasai. Jie kainavo daug: pavyzdžiui, vienerius metus į užsienį vykti leidžiantis pasas 1925 m. kainavo 50 litų, o daugkartinė viza, kurią Lietuvos piliečiui išduodavo Lietuvos konsulatas užsienyje – 400 litų.
Tai buvo dideli pinigai. Bet užsienio pase vyras ir žmona galėjo būti nufotografuoti ir įrašyti kartu, taip pat įrašyti galėjo būti ir vaikai iki 17 metų. Todėl taupymo sumetimais daugelis šeimų darydavosi vieną užsienio pasą.
Taupymo sumetimais daugelis šeimų darydavosi vieną užsienio pasą.
Visgi užsienio pasus gauti turint pinigų sunku nebuvo, o ir norinčių buvo daug – dešimtys tūkstančių kasmet. Tai lėmė daugiausia praktinės priežastys – noras užsidirbti.
„Mano paties prosenelis turėjo 11 hektarų žemės ir du sūnus. Tai vienam sūnui atidavė 11 hektarų, o kitas turėjo keliauti į užsienį užsidirbti. Pas Latvijos ūkininkus eidavo bernauti, paskui susitaupė, nusipirko žemės, pasistatė namą ir susikūrė sau gerovę. Kiti važiuodavo į Ameriką, ten susitaupydavo ir grįždavo“, – pasakojo V.Šaikus.
Pasienyje su Latvija ar Vokietija gyvenantiems asmenimis – tiek Lietuvos piliečiams, tiek svetimšaliams – buvo skirti specialūs dokumentai, leidžiantys lengviau kirsti Latvijos ir Vokietijos sienos. Kartais tokią susisiekimą palengvinantys įrašai, sakė V.Šaikus, buvo daromi ir pačiuose pasuose.
XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje, siekiant kovoti su pasų klastojimu, į pasus pradėtos dėti specialios kniedės, taip pat pirštų atspaudai.
„Policija skundėsi – nuklijuoja nuotrauką, uždeda kitą, ir mes negalime identifikuoti asmens. Pradėta su tuo kovoti. Dar nebuvo tai masinis reiškinys, bet nauji pasai, išduoti 1939 m. pabaigoje, jau turėjo kniedes“, – pasakojo V.Šaikus.
Pasai primena ir liūdną istoriją
Daugelis V.Šaikaus kolekcijoje esančių tarpukario Lietuvos pasų yra paženklinti ir vienu liūdną Lietuvos istorijos etapą menančiu ženklu. Tai – antspaudas, rodantis, kad paso savininkas dalyvavo 1940 m. Liaudies Seimo rinkimuose.
Būtent šis Liaudies Seimas vėliau, vykdydamas nurodymus iš Maskvos, prisidėjo prie Lietuvos inkorporavimo į SSRS.
Dalyvavimas šio Seimo rinkimuose buvo privalomas. Kadangi Lietuvoje tuomet dar galiojo lietuviški pasai, būtent antspaudas ant paso įrodydavo, kad jo savininkas išties dalyvavo ir balsavo.
Pasus savo kolekcijai V.Šaikus randa įvairiose vietose – ir pas kitus kolekcininkus, ir internetiniuose aukcionuose.
Dalį V.Šaikaus pasų kolekcijos galima išvysti Vilniuje, Valdovų rūmuose eksponuojamoje parodoje „Asmens tapatybės ir kelionės dokumentai“. Ši paroda bus eksponuojama iki vasario 22 d.
Vasario 16-ąją nuo 13 iki 16 val. parodoje bus galima sutikti ir patį kolekcininką. Jis bendraus su lankytojais ir atsakinės į klausimus eksponatus.
