„Negalėjau nei kalbėti, nei vaikščioti“
1986 m. rugpjūčio 21 d. vakare netoli ežero gyvenę žemdirbiai išgirdo keistą griausmą. Tuo pačiu metu iš ežero į padangę išsiveržė putų fontanas, o virš vandens susiformavo baltas debesis.
Maždaug 100 metrų skersmens už orą sunkesnis debesis nusileido žemyn ir ėmė, pučiamas vėjo, sklęsti pažeme. Išsisklaidžius vandens garams, debesis tapo nematomu. Kai netoliese dirbę žemdirbiai išėjo iš namų pasižiūrėti, kas čia vyksta, jie prarado sąmonę.
Mirtinas ir nematomas debesis pažeme nuslinko tolyn, į netoliese ežero buvusį slėnį. Jame buvo keli kaimai.
Žmonės vietovėse, pro kurias praslinko debesis, apalpo ir prarado sąmonę arba mirė. Debesis palietė tiek žmones keliuose, tiek dirbusius laukuose, tiek buvusius namuose.
Niose ir Kame – pirmuosiuose kaimuose, kuriuos pasiekė debesis – išgyveno tik keturi žmonės, kurie laimingo atsitiktinumo dėka buvo aukščiau žemės negu visi kiti. Debesis jų nekliudė.
Nematomas žudikas slinko toliau. Debesies greitis buvo maždaug 20-50 km/val. Jis pražudė net 25 kilometrų spinduliu nuo ežero buvusius žmones, atsidūrusius jo kelyje.
