Leonardo da Vinci šį paveikslą nutapė daugiau nei prieš 500 metų, tačiau jis niekada nebuvo iš esmės restauruotas. Tiesa, konservacija buvo atliekama nuolat.
Dar 16 amžiaus pabaigoje pastebėta, kad paveikslą dengiantis lakas ima tamsėti, slėpdamas kai kurias „Mona Liza“ spalvas. Tai, beje, priežastis, kodėl daugelis senųjų paveikslų atrodo tokie tamsūs.
„Mona Liza“ pirmą kartą nuvalyta ir perlakuota 1809 metais. Gali būti, kad tada „Gioconda“ prarado antakius ir blakstienas. Reikalas tame, kad da Vinci ne kartą taisė ir pildė paveikslą.
Kažkur po keliais dažų sluoksniais „Mona Liza“ yra pasipuošusi plaukų segtukais ir perlais. Ir jos veidas atrodo kitaip, tačiau menininkas nuolat pildė paveikslą ir jį keitė. Taigi, kartą „Mona Liza“ valymas nublukino viršutinį sluoksnį ir moteris neteko antakių bei blakstienų.
Labai įdomu tai, kad „Mona Liza“ yra nutapyta ne ant drobės, o ant tuopos lentelės, kurios išmatavimai – 77 × 53 cm. Tai buvo įprasta renesanso praktika, tačiau kartu tai kelia ir šiokių tokių iššūkių.
Kažkuriuo metu „Mona Liza“ neteko savo originalaus rėmo, todėl paveikslas su drėgmės pokyčiais ėmė kraipytis. Taip kraipytis, kad viršuje atsirado įtrūkimas, kuris pasiekė subjekto plaukus.
Įtrūkimas buvo stabilizuotas dailidžių žinomu metodu – 18-19 amžiuje nugarinėje paveikslo pusėje įterptos dvi riešutmedžio plaštakės.
Restauruotojas Eugène Denizardas 1906 metais Luvre padailino įtrūkimą, kad jis įsilietų į bendrą paveikslo foną. Kartu jis laku padengė vietas, kurias anksčiau dengė rėmas.
Na, o 1911 metais „Mona Liza“ buvo pavogta. Tuo metu paveikslas dar nebuvo toks populiarus, koks yra dabar, todėl vagystė nebuvo labai sudėtingas darbas.
Tarp įtariamųjų buvo ir Pablo Picasso, tačiau po dviejų metų paaiškėjo, kad nusikaltimą įvykdė Luvro darbuotojas Vincenzo Peruggia, tikėjęs, kad „Mona Liza“ privalo priklausyti Italijai.
Kai paveikslas buvo sugrąžintas, 1913 metais Denizardas vėl turėjo maskuoti įbrėžimus, bet darbai buvo nedideli. 1952 metais lako sluoksnis buvo išlygintas.
Na, o 1956 metais „Monna Lisa“ buvo užpulta – į ją paleistas akmuo išmušė nedidelę dalį pigmento nuo tuopos lentelės ir paveikslą teko taisyti. „Monna Lisa“ buvo užpulta ir vėliau – 1974 metais Tokijuje ir 2009 metais Luvre – bet ją seniai saugo neperšaunamas stiklas.
„Mona Liza“ buvo susidūrusi ir su kitomis problemomis. Kadangi tuopos plokštė yra linkusi kraipytis, kažkas bandė ją stabilizuoti skersiniais.
1977 metais pastebėta, kad ten įsiveisė parazitai, juos teko naikinti. 1985 metais naikinimas prevenciškai pakartotas.
Dabar „Mona Liza“ yra ypatingai saugioje neperšaunamoje stiklinėje dėžėje, kurioje palaikoma 18-21 °C temperatūra ir 50 % (±10%) drėgmė.
Paveikslas yra lankomas itin gausiai, todėl Luvras turėjo pristatyti naują eilių valdymo tvarką – grupės prie „Mona Liza“ grožio praleidžia tik po 30 sekundžių.
Jei kada ir jūs aplankysite garsiausią visų laikų paveikslą, nefotografuokite, o žiūrėkite. Nuotraukų, kuriose užfiksuota „Mona Liza“, yra milijonai ir jūs geresnės nepadarysite. Tiesiog žiūrėkite akimis, tiesiogiai, o ne per savo telefono ar kameros ekraną.