Kviečiame susipažinti su Fordlandijos atsiradimu ir liūdnu jo likimu.
Kam H.Fordui prireikė miesto džiunglėse?
XX a. trečiajame dešimtmetyje „Ford Motor“ bendrovė sėkmingai gamino automobilius, kuriuos pirko vis daugiau amerikiečių. Viena medžiagų, kurios nuolat reikėjo automobilių gamyboje, buvo guma.
Gumos reikėjo automobilių padangoms ir kitoms dalims. Kadangi „Ford“ gamino šimtus tūkstančių automobilių, reikėjo milijonų padangų.
Tuo metu vienintelis gumos šaltinis buvo kaučiukmedžiai. Iš šių medžių buvo galima išgauti natūralų kaučiuką, iš kurio gaminama guma.
Kaučiukmedžiai natūraliai augo Pietų Amerikoje, bet tik mažuma pasaulio kaučiuko buvo išgaunama čia.
Kaučiuko prekybos monopolį tuomet turėjo keli britai „kaučiuko baronai“, įkūrę kaučiukmedžių plantacijas Jungtinės Karalystės kolonijose Rytų Azijoje. H.Fordas turėjo iš jų brangiai pirkti kaučiuką.
Verslininkas ėmė svarstyti apie galimas alternatyvas, Jis nutarė, kad ir „Ford“ bendrovei derėtų įkurti savo koloniją, kurioje ji pati rinktų kaučiuką, iš kurio vėliau gamintų gumą. Tai turėjo būti didžiausia kaučiuko plantacija pasaulyje.
Iš pradžių H.Fordas svarstė apie Centrinę Ameriką, tačiau vėliau pradėjo derybas su Brazilijos vyriausybe. Derybos buvo sėkmingos.
Sumokėjęs 125 tūkst. dolerių, H.Fordas įgijo teisę valdyti maždaug 10 tūkst. kvadratinių kilometrų (maždaug šeštadalis Lietuvos) teritoriją Amazonijos džiunglėse, prie Tapažoso upės (vienas didžiausių Amazonės intakų).
H.Fordas jam paskirtoje teritorijoje įkūrė kaučiuko plantaciją ir miestelį plantacijos darbininkams ir valdytojams. Miestelį jis labai nekukliai pavadino Fordlandija.
Sunkumai statant Fordlandiją
Miestelio statybos prasidėjo 1928 m. Jas apsunkino logistinės problemos – miesteliui numatytą vietą pasiekti ir medžiagas atgabenti buvo galima tik upe, kelių tiesiog nebuvo.
Traktoriai, ekskavatoriai ir kitos priemonės į statybvietę buvo plukdomi laivais. Laivais plukdyti netgi surenkami gyvenamieji namai ar 50 m aukščio vandens bokštas su vandens valymo įrenginiais.
Be to, darbininkai aplink būsimą miestelį iškirto didelį plotą miško ir čia pradėjo sodinti kaučiukmedžius bei statyti kaučiuko apdirbimo gamyklą.
Daug problemų statybų metu kėlė ne tik logistika, bet ir ligos – daug darbininkų sirgo geltonąja karštlige arba maliarija.
Visgi 1928 m. Fordlandijos statybos buvo baigtos. Čia įsikraustė keli tūkstančiai gyventojų, planuota, kad iš viso mieste gyvens apie 10 tūkst. žmonių.
Tai buvo tikra Amerikos sala Brazilijos džiunglėse. Miestelyje stovėjo tipiniai balti amerikietiški namai, taip pat ligoninė, mokykla, biblioteka ir viešbutis. Dar miestelyje buvo baseinas, vaikų žaidimų aikštelė ir netgi golfo aikštynas.
Į miestelį atsikraustė ir daug įvairias paslaugas teikiančių žmonių – kepėjai, siuvėjai, mėsininkai, batsiuviai ir t. t.
Dailiai išgrįstomis miestelio gatvėmis riedėjo ir ne vienas „Ford Model T“ automobilis, nors už miestelio ribų jais važiuoti nelabai buvo kur.
Atskiros teritorijos buvo skirtos darbininkams, kurių dauguma buvo iš Brazilijos, ir vadovams, darbų prižiūrėtojams ar paslaugų teikėjams, kurių dauguma buvo iš JAV. Pavyzdžiui, vadovai turėjo vandentiekį, o darbininkai vandenį turėjo semti iš šulinių.
Darbininkų H.Fordas ieškojo didesniuose Brazilijos miestuose – Manause ir Beleme. Kadangi jis žadėjo didelius atlyginimus, daug brazilų atsiliepė.
H.Fordas mokėjo 37 centus per dieną – dvigubai daugiau negu buvo įprasta to meto Brazilijoje.
Miestelis pradėjo veikti. Darbininkai iš kaučiukmedžių išgaudavo kaučiuką, iš kurio vėliau buvo gaminama guma.
Plantacija buvo padalinta į daug mažų dalių ir kiekvienam darbuotojui priskirta konkreti dalis – taip siekta dirbti maksimaliai efektyviai.
Fordlandijos iššūkiai
Kurdamas Fordlandiją, H.Fordas ieškojo ne tik komercinės naudos. Jis norėjo sukurti miestą, kuris atitiktų jo idealaus miesto viziją. Kur būtų daug patenkintų gyvenimu darbininkų, kurie kasdien sąžiningai dirbtų, o po to leistų laiką tobulindami save.
H.Fordas, kurio statusą tuometinėje JAV galima lyginti su Elono Musko ar Steve'o Jobso statusu šiuolaikiniame pasaulyje, tikėjo, kad gali pakeisti visuomenę.
H.Fordas siekė kad jo plantacija būtų „amerikietiška“ ne tik pastatais, bet ir vertybėmis.
Jis norėjo, kad Fordlandija, net ir būdama Brazilijos džiunglių gilumoje, visais aspektais taptų idealiu amerikietišku miesteliu, o plantacijoje dirbantys brazilai pakiltų iš skurdo bei pasidarytų panašūs į amerikiečius gyvenimo būdu.
H.Fordui jo patarėjai sakė, kad Fordlandija yra rizikingas projektas ir kad ieškoti pigesnės gumos galima ir kitur.
Bet H.Fordas kartą netgi viešai pareiškė, kad eina į Pietų Ameriką ne tam, kad užsidirbtų, o tam, kad padėtų išvystyti tą žemyną.
Todėl plantacijoje galiojo griežtos taisyklės, o jų laikymasi užtikrino darbų prižiūrėtojai ir inspektoriai.
Kaip ir to meto JAV, Fordlandijoje buvo įvestas alkoholio draudimas – ne tik viešose vietose, bet netgi darbininkų namuose.
Ir ne tik alkoholio. Rūkyti tabaką ir netgi žaisti futbolą miestelyje buvo uždrausta. Inspektoriai vaikščiojo po brazilų darbininkų namus, stebėdami, ar šie laikosi taisyklių.
Tačiau darbininkai, nors ir džiaugėsi atlyginimu, draudimais nesižavėjo. Jie apeidavo draudimus nusiirdami iki pirklių laivelių, kurie prisišvartuodavo už Fordlandijos ribų. Kontrabandines prekes jie slėpė vaisiuose, pvz., arbūzuose.
Na, o 8 km pasroviui nuo Fordlandijos upėje buvusioje „Nekaltybės saloje“ buvo įkurta maža gyvenvietė su barais, naktiniais klubais ir viešnamiais. Čia nepatenkinti griežta Fordlandijos tvarka darbininkai galėjo atsipalaiduoti.
Brazilams nepatiko ne tik griežta tvarka. Fordlandijos kavinės prekiavo tik amerikietišku maistu ir veikė savitarnos principu. Tai brazilams buvo neįprasta. Jie nebuvo pratę prie mėsainių ar konservų, kuriuos mielai valgė JAV darbininkai.
Be to, jie turėjo gyventi amerikietiško stiliaus namuose, prie kurių irgi nebuvo pratę. Daugeliui nepatiko, kad egzistavo griežtas darbo režimas, darbininkai turėjo dirbti karščiausiomis dienos valandomis, po tropine saule.
Brazilai darbininkai buvo pratę dieną, kai karščiausia, ilsėtis, o dirbti vakare. Bet H.Fordas norėjo diegti savo darbo filosofiją su aiškiomis darbo valandomis, kurios kasdien vienodos.
Darbininkai nemėgo ir to, kad turėjo visur nešiotis identifikacinius pažymėjimus su numeriais.
H.Fordo vertybių diegimas nesibaigė ties darbu. Tam, kad perimtų „amerikietiškas vertybes“, savaitgaliais brazilai darbininkai privalėjo dalyvauti „amerikietiškuose“ užsiėmimuose – poezijos skaitymuose, šokiuose ar anglų kalbos pamokose.
Fordlandija patyrė problemų ne tik dėl „Ford“ bendrovės ir jos darbuotojų nesutarimų.
Fordlandijos žemė buvo kalvota ir nederlinga. Kurdamas plantaciją H.Fordas pasirinko nesamdyti agronomų, botanikos specialistų, vietoje to pasitikėdamas savo inžinieriais.
Tai buvo klaida. Iš JAV atvykę inžinieriai, tapę plantacijos valdytojais, turėjo mažai supratimo apie kaučiukmedžių auginimą ir apie žemdirbystę tropinėmis sąlygomis apskritai.
Pavyzdžiui, natūraliomis sąlygomis kaučiukmedžiai auga gana toli vienas nuo kito, dažnai auga greta aukštesnių kitų rūšių medžių, kurie juos iš dalies saugo.
Fordlandijoje kaučiukmedžiai buvo susodinti šalia ir tapo lengvu grobiu vabzdžiams ir ligoms.
Dėl šios priežasties bei dėl to, kad žemė apskritai buvo nederlinga, daug kaučiukmedžių išvis neišaugdavo. Tie, kurie išaugdavo, buvo naikinami vabzdžių ar ligų.
Nors plantacijos valdytojai stengėsi kovoti su puolančiomis problemomis, jiems trūko žinių, ir kova buvo nesėkminga. Kaučiuko išgaunama buvo daug mažiau negu tikėtasi. Prie visų iššūkių dar prisidėjo ir dažni maliarijos protrūkiai.
Maištas ir žlugimas
1930 m. brazilai darbininkai, galutinai nusivylę sunkiomis darbo sąlygomis ir jiem nepriimtinu gyvenimo būdu, sukilo. Riaušės prasidėjo miestelio kavinėje. Darbininkai ėmė daužyti indus, šaukdami, kad prisikentėjo jau pakankamai.
Fordlandijos amerikiečiai valdytojai pabėgo į savo namus ar į miestelį supančias džiungles. Kiti nulėkė į Fordlandijos uostą, sėdo į laivus ir „pasislėpė“ upės viduryje.
Sukilimas buvo numalšintas tik po trijų dienų atvykus Brazilijos kariuomenei.
Per šį laiką darbininkai spėjo kaip reikiant pasiautėti. Langai buvo išdaužyti, automobiliai – išvartyti, telegrafo laidai – nupjauti.
Tuomet buvo pasiektas susitarimas, kad darbininkai gaus jiems įprastesnį maistą. Fordlandija galėjo egzistuoti toliau.
Tačiau problemų su kaučiuku tai neišsprendė. Miestelis toliau dirbo nuostolingai, o jame apsilankę žurnalistai teigė neabejojantys, kad Fordlandijos laukia žlugimas.
1933 m. H.Fordas, matydamas, kad situacija nesitaiso, galiausiai pasamdė vietos sąlygas išmanantį agronomą.
Šis atvykęs padarė išvadą, kad teritorija ir jos dirvožemis tiesiog yra netinkami kaučiukmedžių plantacijai. Natūralių grėsmių, skirtingai negu Azijoje, čia buvo per daug.
Galiausiai 1934 m. buvo priimtas sprendimas perkelti plantaciją kitur. Bet H.Fordas dar nesiruošė pasiduoti.
„Ford Motor Company“ apleido Fordlandiją, o visi darbuotojai ir vadovai persikėlė į dar vieną naujai pastatytą miestelį taip pat kompanijai priklausiančioje žemėje – Belterą.
Pasimokius iš padarytų klaidų, šis miestelis jau buvo statomas vietoje, labiau tinkamoje kaučiukmedžių auginimui, maždaug 70 km pasroviui nuo Fordlandijos.
Čia žemė buvo lygesnė, dirvožemis derlingesnis. Be to, kaučiukmedžius pradėta skiepyti, kad jie būtų atsparesni ligoms.
Belterai iš pradžių sekėsi geriau negu Fordlandijai, tačiau progresas buvo lėtas. 1942 m., sėkmingiausiais metais, plantacijoje išgauta 750 tonų kaučiuko. Tikslas, kurį norėta pasiekti, buvo 38 tūkst. tonų.
Gali būti, kad Beltera visgi galiausiai būtų atsipirkusi. Bet galutiniu smūgiu H.Fordo kolonijai Brazilijoje tapo pasaulyje ėmęs populiarėti sintetinis kaučiukas, kurį gaminti buvo daug pigiau negu išgauti natūralų kaučiuką iš medžių. Natūralaus kaučiuko paklausa pasaulyje smuko.
Galiausiai ir antrasis miestelis buvo apleistas, taip ir nespėjus iš jame išgaunamo kaučiuko pradėti gaminti gumos „Ford“ padangoms. 1945 m. H.Fordo anūkas atgal Brazilijai pardavė bendrovei priklausiusią teritoriją drauge su abiem miestais.
Pardavė už 250 tūkst. dolerių – gana simbolinę sumą. Skaičiuojama, kad H.Fordas Brazilijoje prarado apie 20 mln. dolerių – šių dienų sumomis tai būtų keli šimtai miljonų.
Brazilijos vyriausybė ieškojo, kas norėtų kraustytis į Fordlandiją ir Belterą, bet sekėsi sunkiai. Mažai kas norėjo kraustytis į atokius miestelius be didelių perspektyvų. Pastatai, kažkada statyti kaip itin modernūs ir pritaikyti ilgalaikiam gyvenimui, pamažu nyko.
Iki pat XXI a. pirmojo dešimtmečio Fordlandijoje gyveno mažiau negu 100 žmonių.
Padėtis pradėjo keistis tik pastarąjį dešimtmetį – Brazilijoje stingant gyvenamosios vietos, neturinys kur gyventi žmonės ėmė kraustytis į miestel tiesiog įsikurdami aplestuose namuose. Dabar miestelyje gyvena apie 3 tūkst. žmonių.
Buvusi plantacijos teritorija dabar vietinių naudojama žemės ūkiui: čia auga pupelės, ryžiai ar kukurūzai.
Turizmo bendrovės, siūlančios keliones po Amazoniją, kartais atgabena turistus į Fordlandiją kaip į įdomų objektą.
O Fordlandijos žlugimo istorija iki šiol tarnauja kaip perspėjimas, kad net ir geriausi norai, jei jie įgyvendinami tinkamai neatsižvelgus į aplinkybes, gali žlugti.
Dabar jau aišku, kad vien dėl ekonominių priežasčių Fordlandijos projektas pavykti negalėjo – įrengti didelei plantacijai Amazonija tiesiog netiko. H.Fordas atkakliai tikėjo, kad gali ir pakeisti gamtą, ir pakeisti žmones. Bet nei to, nei ano jam pakeisti nepavyko.
