Šios kalbos tęsia lotynų kalbos tradiciją, nors ir kiek pakitusioje formoje. Be to, lotynų kalba svarbi kai kurių profesijų atstovams – pvz., gydytojams, teisininkams.
Mes vis dar galime jausti lotynų kalbos apraiškas popkultūroje bei žiniasklaidoje.
Nors monologų ar straipsnių lotyniškai kasdienybėje sutiksime gana retai, lotyniškos frazės yra vis dar naudojamos nuspalvinti diskusijas ar išreikšti tam tikras je ne sais quoi mintis, kurios tikrai įmantriau skamba lotyniškai.
Mes į lotynų frazes galime žvelgti kaip į tam tikrą nusistovėjusį žargoną, kalbos likutį, kuris šią kalbą išlaiko aktualia šiandieninėje kultūroje.
Nors į lotynų kalbos klestėjimo laikotarpį mes pavėlavome 2000 metų, verta įsigilinti į tos kalbos išraiškų lo;,ę bei jų istoriją, išsilaikiusią šiandieninėje kalboje.
Veni, vidi, vici
Atėjau, pamačiau, nugalėjau
Ši populiari frazė, reiškianti greitą ir nesunkų laimėjimą, yra priskiriama garsiajam diktatoriui, išplėtusiam Romos respubliką iki Britų salų – Gajui Julijui Cezariui.
Frazė gimė Cezariui įveikus Farnaką II, bandžiusį atkurti savo tėvo karalystę lemiame Zelos mūšyje. Pagal Romos istoriką Apianą, šią frazę Cezaris panaudojo laiške pranešdamas apie gan lengvą bei greitą pergalę Romos senatui 47 m. pr. m. e.
Cezariui išmurmėjus šią frazę jo laimėjimai ironiškai nuslūgo, nes vos po kelių metų jis buvo nužudytas Romos senatorių per perversmą 44 m. pr. m. e. Visgi, skirtingai negu Cezaris, frazė ir jos įtaka išliko iki šių laikų.
Iš šios frazės kilo ir įvairios jos variacijos, kurios buvo panaudotos ne tik popkultūroje ar literatūroje, bet ir politikos sferoje.
Viena garsesnių šios frazės variacijų buvo ištarta tuometinės Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretorės Hillary Clinton, kuri davė interviu apie tuometinio Libijos diktatoriaus Muammaro al-Gaddafi mirtį. Ji nusišypsojusi ištarė: „Mes atėjome, mes pamatėme, jis mirė.“
Et tu, Brute?
Ir tu, Brutai?
Tai dar viena lotyniška frazė, priskiriama Julijui Cezariui, tik šį kartą ji buvo ištarta jam mirštant.
Tiesa, mirštant ne nuo senatorių rankų per jo nuvertimą iš valdžios, bet per Viljamo Šekspyro spektaklį „Julijus Cezaris“. Šis spektaklis pirmąkart suvaidintas buvo 1599 metais, prabėgus daugiau negu tūkstančiui metų po tikrojo Julijaus Cezario mirties. Šie trys žodžiai tapo netikėtos, skaudžios išdavystės simboliu.
Kaip teigia legenda, ši frazė buvo paskutiniai tikrojo Julijaus Cezario žodžiai, ištarti jį pasiruošusių nužudyti senatorių apsuptyje pamačius savo draugą Brutą.
Tiesa, to meto istorikų liudijimai to nepatvirtina. Pagal tuometinius istorikus, jis mirė neprataręs jokio žodžio ar frazės – bent jau tokio žodžio ar frazės, kas būtų įėję į istoriją.
Šie Viljamo Šekspyro post mortem išrinkti žodžiai suteikė liūdną, bet įsimintiną pabaigą Cezario valdymo sagai jo spektaklyje. Realybėje Cezario valdymas pasibaigė gan antiklimatiškai, Cezariui nepalikus jokių paskutinių žodžių.
Bet faktas, kad šie žodžiai nebuvo ištarti Cezario, iš tikro mažai ką reiškia. Vien tai, kad šie žodžiai nebuvo vartojami tikrajame Cezario nužudymo kontekste, nesilpnina jų poveikio mums.
Šių žodžių tapimas tam tikru mitu, prijungtu prie pagrindinės legendos, tik sustiprino prisiminimus apie Julijaus Cezario gyvenimą bei mirtį. Viljamo Šekspyro frazė įkūnijo išdavystę ir daugelio vaizduotėje įamžino Bruto figūrą kaip dar vieną Judą.
Carthago delenda est
Kartagina turi būti sunaikinta
Tai iškarpa iš ilgesnės frazes, kuria romėnų senatorius Katonas Vyresnysis užbaigdavo kiekvieną savo kalbą, net jei ta kalba visiškai nebūdavo susijusi su Kartagina ar karu (pilna frazė „Ceterum autem censeo Carthaginem esse delendam“, lietuviškas vertimas. „Be to, manau, kad Kartagina turi būti sunaikinta“).
Sutrumpinta citata buvo pradėta vartoti XVII a. politikoje, norint išreikšti ryžtą bei nesustabdomą norą pasiekti tam tikrą tikslą. Dažniausiai ji vartota karo kontekste perfrazuojant šią citatą.
Šios frazės „tėvas“ Katonas Vyresnysis buvo Romos senatorius Pūnų karų laikotarpiu, o tiksliau, prieš trečiąjį Pūnų karą.
Nors Romos Respublika ir laimėjo antrąjį Pūnų karą prieš Hanibalo kariuomenę ir jo dramblius, tai jai kainavo daug resursų bei gyvybių.
Nors ir po antrojo Pūnų karo likęs Kartaginos miestas buvo nuniokotas, Katonas, numatydamas ateinantį trečiąjį karą, kiekvieną kalbą Senate užbaigdavo ta pačia fraze, ragindamas romėnus imtis ginklų ir užbaigti Kartaginos kaip miesto egzistenciją.
Keli šių laikų radikalesni politikai vis dar vartoja šį išsireiškimą įvairiuose kontekstuose, taip išlaikydami Katono fanatizmo tradiciją.
Cogito, ergo sum
Mąstau, vadinasi, esu
Tai pirmasis bei pagrindinis Rene Descarteso, gyvenusio XVII a., filosofijos principas. Pirmiausia prancūziškai ir tik vėliau lotyniškai panaudota frazė apima visą Rene Descarteso racionalizmo filosofiją.
Šia fraze filosofas akcentuoja, kad vienintelis dalykas, kuris yra nepaneigiamas ir grindžiantis visą egzistenciją, yra sąmonės santykis su savimi. Mąstau, vadinasi, esu.
Descarteso skepticizmas ties žmogiškąja patirtimi tapo vienu iš naujosios Vakarų filosofijos principų. Jis apibūdino tai, kas pagal jį, yra tikra.
Pasak Rene Descarteso, bet kokia žinia, faktas, veiksnys ar daiktas gali būti melagingas, nes mūsų supratimas apie išorės pasaulį priklauso nuo mūsų kūniško santykio su išorės veiksniais.
Mūsų kūnas gali būti apgautas, konstruktai gali būti fikciniai, tai, ką laikome realybe, gali būti melaginga.
Vienintelė konstanta, vienintelė tikroji tiesa yra tai, kad gali apmąstyti savo paties egzistavimą, klausti. O tai reiškia, kad egzistuoja tavo sąmonė. Tu esi galvojanti būtybė, net jei pasaulis neegzistuoja, tu esi tikrai tikras.
Carpe diem
Pasinaudok šia diena
Ši frazė yra priskiriama romėnų poetui Horacijui, gyvenusiam I a. pr. m. e. Kaip ir daugelis kitų lotyniškų frazių, dabartinė jos vartojama forma yra sutrumpinta.
„Carpe Diem, quam minium credulous postero“ – taip buvo užrašyta pirmojoje Horacijaus odžių knygoje. Išvertus tai reiškia „pasinaudokite šia diena, nepasitikėkite rytojumi“.
Horacijus šia fraze savo skaitytojams pasakė, kad gyvenimu džiaugtis reikia šiuo metu, nes ateitis yra nežinoma.
Ši frazė dabar yra dažnai pakeičiama į kitą, modernesnį, bet vulgaresnį jos ekvivalentą – YOLO („You only live once“, lietuviškai. „Tu gyveni tik vieną kartą“).
Dažnai gilios mintys nėra sukuriamos, tik perfrazuojamos. Ši šiandieninė Horacijaus žodžių „sesuo“ išreiškia visiškai tą pačią mintį – gyvenk šiandiena. Tai įrodo ne tik šios frazės ilgaamžiškumą bei aktualumą, bet ir poveikį, kurį ji turėjo šiandieninei kultūrai.
Memento mori
Atmink, kad mirsi
Kas pirmasis ištarė būtent frazę „memento mori“, nėra aišku, tačiau neabejotina, kad pati idėja, slypinti už frazės – kad visi yra mirtingi ir turi tai prisiminti – siekia senovės Graikijos ir senovės Romos laikus.
Platonas savo veikale „Faidonas“ Sokratui priskiria žodžius, kad filosofijos vienintelis tikslas yra „ruoštis mirimui ir mirčiai“.
Stoikai, tokie kaip Seneka ar Epiktetas, teigė, kad apie mintį mąstyti verta nuolat, nes tai primena, kad gyvenimas nėra amžinas ir padeda gyventi gyvenimą vertingai.
Kai kuriuose pasakojimuose apie senovės Romos laikus teigiama, kad, generolui laimėjus karą, pergalės procesijos metu šalia triumfuojančio generolo stovėdavo vergas, kuris kartais jam primindavo apie jo mirtingumą.
Memento mori idėja svarbi buvo ir krikščionybėje, daug krikščionių mąstytojų teigė, kad prisiminimas, kad mirsi, skatina nenusidėti ir gyventi dorą gyvenimą, kad po mirties patektum į dangų. Nes miršta visi, sunyksta viskas.
Lotynų kalba, didžiąją Europos istorijos dalį būdama lingua franca, laikui bėgant pradėjo nykti. Pirma iš žmonių lūpų, o tada ir iš rašytinių šaltinių.
Negalime tikėtis dar vieno šios kalbos renesanso, tad tenka tenkintis šios kalbos paliktais trupinėliais šiuometinėje kultūroje. Lotynų kalba praktiškai mirė, bet kas nemiršta?
Memento mori.
Šio straipsnio autorius Matas Karūnas yra VU Istorijos fakulteto studentas, atliekantis praktiką portale 15min.
