„Humaniškesniu“ mirties bausmės įrankiu tapo giljotina. Jos jubiliejaus proga 15min pateikia 8 įdomius faktus apie, anot history.com, kadaise Prancūzijos „nacionaliniu skustuvu“ vadintą įrenginį.
1. Giljotinos ištakos siekia viduramžius
Nors pavadinimas „giljotina“ atsirado XVIII amžiaus pabaigoje, Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu, panašūs aparatai egzistavo gerokai anksčiau. „Planke“ vadintas galvų kirtimo aparatas Vokietijoje ir Flandrijoje buvo naudojamas jau viduramžiais, o anglai galvoms kapoti turėjo „Halifakso kartuvėmis“ tituluotą įrenginį. Tikėtina, kad prancūzišką giljotiną įkvėpė kiti prieš tai naudoti instrumentai – Italijoje Renesanso laikotarpiu naudota „manaja“ ir žymioji „škotų mergelė“, kuri, teigiama, nuo XVI iki XVIII amžiaus nušienavo daugmaž 120 galvų. Manoma, kad giljotinos prototipas Prancūzijoje galėjo būti naudojamas dar iki revoliucijos.
2. Giljotinos autorius pavardės išradimui skolinti nenorėjo
Prancūziškos giljotinos ištakos siekia 1789 metų pabaigą, kai daktaras Josephas-Ignacas Guillotinas pasiūlė valdžiai naudoti švelnesnį mirties bausmės vykdymo įrankį. Nors asmeniškai buvo nusistatęs prieš mirties bausmę, daktaras teigė, kad galvos kirtimas žaibo greičiu veikiančiu aparatu bus humaniškesnis už kardo ar kirvio naudojimą tuo pačiu tikslu. Vėliau jis pats prižiūrėjo pirmojo mašinos prototipo, kurį sukūrė prancūzų daktaras Antoine'as Louisas, o sumeistravo klavesinų meistras iš Vokietijos Tobias Schmidtas, gamybą. 1792-ųjų balandį naujuoju įrenginiu buvo nukirsdintas pirmasis žmogus, o pačiam įrenginiui, daktaro Guillotino siaubui, greitai prilipo giljotinos pavadinimas.
Kilus visuotinei isterijai dėl naujojo įrenginio, XVIII amžiaus pabaigoje daktaras Josephas-Ignacas Guillotinas stengėsi išlaikyti atstumą nuo savo išradimo, o XIX amžiaus pradžioje jo šeimyna kreipėsi į valdžią, idant būtų pakeistas aparato pavadinimas, tiesa, nesėkmingai.
3. Giljotinavimas – pramoga žiūrovams
1793–1794 metais, vykstant Jakobinų terorui, tūkstančiai „revoliucijos priešų“ pasitiko galą ant ešafoto, pakišę galvas po giljotinos ašmenimis. Iš pradžių viešojoje erdvėje girdėjosi skundų, esą mašina veikia pernelyg greitai ir kliniškai, tačiau ilgainiui giljotinavimas tapo didele pramoga.
Paryžiuje žmonės miniomis traukdavo į Revoliucijos aikštę tam, kad pasižiūrėtų, kaip giljotina kirsdinami žmonės, o pats įrenginys buvo pagerbtas aibe dainų, pokštų ir eilėraščių. Žiūrovai turėjo galimybę įsigyti suvenyrų, užkąsti netoliese esančiame restorane, pavadinimu „Cabaret de la Guillotine“ („Giljotinos kabaretas“), taip pat būdavo sudaromos nukirsdinimo programos, kuriose puikuodavosi tą dieną nukirsdinsiamų žmonių sąrašai.
Dauguma nuteistųjų prieš nukirsdinimą turėdavo pasiruošę skambią paskutinę frazę, o kai kurie lipdami ant ešafoto netgi pašokdavo susirinkusiems paspoksoti.
Būdavo kasdien giljotinavimuose dalyvaudavusių žiūrovų. Tikriausiai žymiausios tokios žiūrovės – „tricoteuses“, arba mezgėjos. Tai buvo grupė moterų, kurios sėdėdavo aikštėje ir tarp egzekucijų megzdavo.
Dažnai visame šou dalyvaudavo netgi nuteistieji mirtimi. Dauguma nuteistųjų prieš nukirsdinimą turėdavo pasiruošę skambią paskutinę frazę, o kai kurie lipdami ant ešafoto netgi pašokdavo susirinkusiems paspoksoti. Susižavėjimas giljotina XVIII amžiaus pabaigoje blėso, tačiau Prancūzijoje viešos egzekucijos buvo vykdomos iki pat 1939-ųjų.
4. Giljotina buvo populiarus vaikų žaislas
Giljotinavimuose dažnai dalyvaudavo vaikai. Kai kurie iš jų namuose turėdavo savo mažas asmenines giljotinas. XVIII amžiaus pabaigoje mažos, pusės metro aukščio giljotinos buvo populiarus žaislas Prancūzijoje. Vaikai naudodavo tokias visiškai funkcionalias giljotinas savo lėlių ar netgi graužikų kirsdinimui. Kai kuriuose miesteliuose, baiminantis dėl tokių žaislų įtakos vaikams, ilgainiui jie buvo uždrausti. Mažos giljotinos taip pat prasiskynė kelią ant aukštesniosios klasės valgymo stalų, kur jos naudotos duonai ar daržovėms pjaustyti.
5. Giljotinuotojai tapdavo nacionalinėmis įžymybėmis
Giljatinos šlovei ir populiarumui augant, kartu lyg ant mielių kilo ir budelių reputacijos. Šie Prancūzijos revoliucijos metu pelnė didelę šlovę ir garsą. Budeliai buvo vertinami pagal tai, kaip tiksliai ir greitai galėjo įvykdyti net kelis nukirsdinimus. Budelio darbas dažnai tapdavo šeimos verslu. Štai net kelios Sansonų šeimos kartos tarnavo kaip valstybiniai budeliai – šias pareigas šeimos nariai buvo užėmę nuo 1792-ųjų iki 1847-ųjų. Būtent jie nukirsdino Liudviką XVI ir Mariją Antuanetę, nekalbant apie tūkstančius kitų.
XIX amžiaus antroje pusėje ir XX amžiuje pagrindinių egzekutorių rolė teko Louisui ir Anatoliui Deibleriams – tėvo ir sūnaus tandemui. Šeimai pagrindinio šalies budelio pareiga priklausė nuo 1879 iki paskutinės viešos egzekucijos 1939-aisiais.
Žmonės gatvėse dažnai skanduodavo vienos, arba kitos šeimos pavardes. Žinomas faktas, kad tai, kaip apsirengę budeliai pasirodydavo ant ešafoto, turėjo įtakos mados tendencijų formavimuisi. Jie taip pat buvo savotiško susižavėjimo objektai kriminaliniame pogrindyje. Egzistuoja liudijimų, kad nusikaltėliai išsitatuiruodavo tokius užrašus, kaip „Mano galva skirta Deibleriui“ ir panašiai.
6. Nukirsdintos galvos tapdavo mokslininkų makabriškų tyrimų objektu
Nuo pirmųjų giljotinavimų netilo spekuliacijos apie tai, ar galva po nukirsdinimo lieka sąmoninga. Diskusijos pagreitį įgavo 1793 metais, kai budelio padėjėjui pliaukštelėjus per nuriedėjusią galvą vienas žiūrovas paliudijo regėjęs iš pykčio įraudusius nukirsdintojo žandus. Vėliau vieni gydytojai ėmė prašyti nuteistųjų, kad šie po egzekucijos užmerktų vieną akį arba paliktų vieną atmerktą, idant parodytų, ar galva vis dar sąmoninga, kiti rėkdavo mirusiojo vardą, pastatydavo galvas prie žvakių šviesos ar prie nosies prikišdavo amoniako, norėdami pasižiūrėti, ar galva vis dar reaguoja.
1880-aisiais daktaras Dassy de Lignieres netgi bandė pumpuoti kraują į dėl žmogžudystės nukirsdinto vaiko galvą, norėdamas pasižiūrėti, ar jis tokiu būdu negrįš į gyvenimą ir neprabils.
Kraupūs eksperimentai liovėsi XX amžiuje, tačiau jau vėliau atliktos studijos su žiurkėmis parodė, kad smegenys išlieka aktyvios dar daugmaž 10 sekundžių po nukirsdinimo.
7. Giljotina buvo naudojama egzekucijoms nacistinėje Vokietijoje
Nors giljotina dažniausiai siejama su revoliucine Prancūzija, ji nusinešė ne ką mažiau gyvybių Trečiajame Reiche. Ketvirtajame dešimtmetyje Adolfo Hitlerio įsakymu giljotina tapo oficialiu mirties bausmės vykdymo metodu. Fiureris nurodė, kad visoje Vokietijoje būtų įrengta 20 giljotinų. Pasak išlikusių dokumentų, nuo 1933 iki 1945 metų giljotinuota apie 16 500 žmonių, kurių dauguma buvo rezistentai ir politiniai disidentai.
8. Paskutinį kartą giljotina panaudota praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje
Giljotina oficialiu Prancūzijos mirties bausmės įrankiu buvo iki XX amžiaus antros pusės. Paskutiniu asmeniu, mirtį pasitikusiu po „nacionalinio skustuvo“ ašmenimis, tapo už žmogžudystę nuteistas Hamida Djandoubi. Galva jam nukirsta 1977-aisiais metais. Tačiau oficialiai 189 metus trukęs giljotinos naudojimas buvo nutrauktas 1981-ųjų rugsėjį, kai Prancūzija atsisakė mirties bausmės taikymo.
