Kita ranka jis siekia vidinėje kišenėje esančio medžioklinio rago. Orą perskrodžia šaižus garsas. „Veikia“, – patenkintas šypsosi jis.
Į Naująją Zelandiją kaip archyvo specialistai atvykome vedami noro pažinti lietuvių bendruomenę. Žinoma, kad čia po II pasaulinio karo iš Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklų atvyko daugiau nei pusė tūkstančio lietuvių.
Apie salą, į kurią ruošėsi tautiečiai, stovyklose pasakojo mažai. Daugelis net nenutuokė, kur vyksta – tikėjosi pamatyti menkai civilizuotą maorių kraštą, todėl nepaprastai nustebo po mėnesio kelionės laivu įplaukę į Velingtono uostą.
Būsimiesiems piliečiams taisyklės buvo aiškios: mainais už pilietybę ir saugų gyvenimą – dvejų metų darbo sutartis paskirtoje vietoje.
Varėnos urėdas
Tarp atvykusiųjų 1949-ais buvo ir Grigaliūnų šeima – atsargos leitenantas, šaulių būrio vadas, Varėnos miškų urėdas Vladas Grigaliūnas su žmona Barbara ir vos 10 metų sūnumi Vytautu.
Vlado biografija mažai žinoma, nes informacijos apie laikotarpį Lietuvoje trūksta. 1939 m. miškų departamento nurodymu V.Grigaliūnas buvo paskirtas Varėnos miškų urėdijos urėdu.
Vyras aktyviai dalyvavo ir šaulių veikloje – buvo 57 šaulių būrio vadas bei vienas iš 20 Varėnos II šaulių būrio ugniagesių komandos steigėjų.
„Iš tiesų jie mažai kalbėjo apie tuos metus Lietuvoje – žinau tik, kad ji buvo pribuvėja, o jos vyras Vladas užėmė labai aukštas pareigas miškų departamente. Namuose dažnai vykdavo prabangūs vakarėliai, kuriuose lankydavosi užsienio diplomatai. Vaikus prižiūrėjo auklės, visur sukiojosi tarnaitės. Jie nuolat kalbėjo, kad pabėgę prarado nepaprastai daug“, – pasakojo Vlado sūnaus Vytauto žmona Janis.
Grigaliūnų šeima atostogavo pajūryje, kai iš pažįstamo kunigo sulaukė skambučio: reikia nedelsiant palikti Lietuvą, kitu atveju – Sibiras, kuriame „kaltes jau atpirkinėjo“ tėvai.
Dirbdamas urėdu, Vladas puikiai pažinojo ne tik Lietuvos, bet ir aplinkinius miškus. Į Vokietiją bėgančiai šeimai padėjo Lenkijos ir Vokietijos miškuose dirbę pareigūnai, kurie suorganizavę transportą – jaučiu traukiamą vežimą bei informavę apie galimas grėsmes (tuo metu į Vokietiją traukiančius vyrus vokiečiai imdavo kasti apkasus, todėl šeimoms tekdavo sustoti ir laukti, kartais ir savaitę, kol vyrai grįš).
Į tolimiausią pasaulio kraštą
Vladas kartu su šeima apsigyvena Didžiosios Britanijos zonoje įkurtoje pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, kur pagal specialybę gavo darbą medienos apdorojimo įmonėje. Tuo metu darbo stovyklose trūko.
„Po metų šeima gavo du pasiūlymus – vykti į Australiją arba į Naująją Zelandiją. Mažai svarstę pasirinko pastarąjį variantą, nes tai buvo pati tolimiausia vieta, į kurią galėjai vykti ir taip pabėgti nuo karo kamuojamos Europos. Kuo toliau nuo karo“, – pasakoja Janis, rankose vartydama nuo dažno lankstymo į gabalėlius suplyšusius senus dokumentus.
Vos atvykus emigrantus pasitiko Naujosios Zelandijos atstovai. Pamaitinę ir aprengę šilčiau palydėjo į stovyklas.
Po dviejų mėnesių, skirtų išmokti anglų kalbai ir susipažinti su šalies kultūra, Vladas pagal specialybę buvo paskirtas dirbti miškuose.
Su keletu kitų emigrantų lietuvį perkėlė į nedidelį kaimelį ant Ringatiki upės kranto, kuriame jis kartu su vietiniais salos gyventojais maoriais kirto medžius.
Vlado žmona jau prieš atvykdama mokėjo septynias kalbas, tad labai greitai perpratusi ir maorių kalbą galėjo padėti susikalbėti.
Vladas pasakodavo, kad maoriai buvo nepaprastai draugiški ir malonūs – laisvu nuo darbo metu mokė gaudyti žuvį plikomis rankomis ir pažinti vietinę gamtą, o Vladas savo ruožtu pasakodavo apie Lietuvos miškus ir dalijosi patirtimi.
Konfliktas su vietiniais buvo tik kartą, kai jau persikėlus gyventi į naujus namus paskambino vyras, kurio name Vytui su šeima buvo paskirta vieta gyventi. Jis pokalbio metu piktai riktelėjo: „Aš maoris, ar supranti?!“. Vytas nepasimetė – „O aš lietuvis, tu turi kažką prieš tai?“.
Lietuvių bendruomenė
Siekdami kuo greitesnės iš Europos emigrantų integracijos į vietinę bendruomenę, Naujosios Zelandijos valdžia atvykėlius „išmėtė“ po visą valstybę.
Būtent dėl to lietuvių bendruomenės susitikimai vykdavo vos kartą per du mėnesius, o bendruomenės namų, šokių ar dainų ansamblių, kaip gretimoje Australijoje, visai nebuvo.
Negalėdami rasti lietuvaičių, daugelis atvykusių vedė vietines moteris, todėl ir šiandien lietuvių šeimos istoriją mums pasakoja Naujosios Zelandijos pilietė.
„Kai jis pasakė, kad yra iš Lietuvos, na, man tai nepasirodė labai svarbu – juk aš žiūrėjau į asmenybę, ne į jo tautybę. Tiesa, didžiausią skirtumą pajutau, kai pirmą kartą apsilankiau lietuvių bendruomenės susitikime. Buvau šokiruota – salėje sėdėję lietuviai šaukė vieni ant kitų! Pilna išgąsčio Vytauto paklausiau, kodėl jie šitaip šaukia? O jis juokėsi: „Ne ne, jie tiesiog taip bendrauja.“ Buvau įbauginta susitikimų. Jis sakė, kad tai yra charakterio dalis – lietuviai kalba nepaprastai garsiai ir tuo pat metu daug gestikuliuoja rankomis", – juokdamasi pasakoja už lietuvio ištekėjusi zelandietė.
Tiesa, susitikimų metu būdavę labai linksma – Vytautas grojo armonika, visi atsinešdavo namie gaminto lietuviško maisto, vyko šokiai.
Vėliau įkurta ir lietuvių bendruomenės krašto valdyba, talkinusi Tautos fondui, kurio įgaliotiniu paskirtas Krašto valdybos pirmininkas Vladas Grigaliūnas.
Ne tik pašnekovę, bet ir kitus vietinius stebindavo šiek tiek keisti lietuvių įpročiai. Pavyzdžiui, darbštumu garsėjusi Vlado žmona ne tik turėjo pilną rūsį marinuotų cukinijų, agurkų, pomidorų (vietiniai stebėjosi, nes atrodė, lyg ruoštųsi badmečiui), bet ir visaip puošė namus.
„Jų medinės namų lubos buvo išraižytos lietuviškais raštais, tokiais, kokius siuvinėjate ant tautinio kostiumo. Ji nuspalvino išraižytas lubas lietuviškomis spalvomis, tad kai tik įžengdavai į namus, visų pirmiausia žvilgsnis krypdavo aukštyn. Tas darbas turbūt truko valandų valandas, nes atrodė nepaprastai kruopštus. Nepaprastai. Mano vestuvėms ji išsiuvinėjo visą lietuvišką tautinį kostiumą. Jo nedėvėjau, tačiau tai tapo savotiška dovana man ir vyrui“, – pasakojo pašnekovė.
„Kaip ir tėvas, Vytautas visą gyvenimą sunkiai dirbo. Aš manau, kad jis visą laiką bijojo. Visą laiką bijojo prarasti viską, nes jau kartą teko patirti. Todėl jis norėjo viską kontroliuoti, žinoti, kas kaip ir kur vyksta“, – pokalbį pamąstymu baigia Janis.
Tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo ir Vasario 16-osios fondo rengiamos ekspedicijos po Australijos ir Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenes pasakojimas. Kelionėje renkami archyviniai dokumentai, įrašinėjami čia gyvenančių lietuvių pasakojimai ir prisiminimai.
Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją bei pasaulio lietuvių dokumentinį paveldą galite sužinoti apsilankę Lietuvos literatūros ir meno archyve.
