1. Tragediją išgyveno kur kas daugiau žmonių, nei žuvo jos metu
Tie, kas matė įspūdingąjį „Hindenburgo“ gaisro ir kryčio vaizdo įrašą, veikiausiai nustebs sužinoję, kad iš 97 orlaiviu skridusių žmonių net 62 išgyveno katastrofą. Iš viso mirė 36 asmenys – 13 keleivių, 22 įgulos nariai ir vienas ant žemės buvęs darbuotojas. Daugelis išgyvenusiųjų iššoko pro dirižablio langus ir bėgo nuo jo kuo toliau.
2. „Hindenburgo“ tragedija nebuvo daugiausia gyvybių nusinešusi orlaivio katastrofa.
Dėl ikoniškos vaizdo medžiagos ir emocingo radijo reporterio Herberto Morrisono, savo akimis regėjusio tragediją, reportažo, kurio metu buvo ištarta žymioji frazė „Ak, žmonija!“, „Hindenburgo“ katastrofa tapo pačia žymiausia orlaivio tragedija istorijoje.
Vis dėlto daugiausia gyvybių nusinešė 1933 metų balandžio 4 dieną audros metu užsiliepsnojęs ir Naujojo Džersio pakrantėje nukritę helio pripildytas Jungtinių Valstijų laivyno karo orlaivis. Iš viso žuvo net 73 žmonės, išgyveno vos trys. 1930-aisiais sudužus Britanijos kariniam orlaiviui R101 žuvo 48 žmonės – taip pat daugiau nei „Hindenburge“.
3. Apie „Hindenburgo“ katastrofą radijo korespondentas netransliavo tiesiogiai iš įvykio vietos
Nors korespondentas Herbertas Morrisonas ir buvo toje Čikagos vietoje, kurioje turėjo leistis Hindenburgas, tačiau savo įspūdžių jis netransliavo gyvai. Žymusis jo reportažas radijo eteryje pasirodė tos pačios dienos vakare. Pirmiausia jį išgirdo Čikagos klausytojai, kitą dieną reportažas nuskambėjo visose Jungtinėse Valstijose. Garso reportažas kartu su dirižablio tragedijos vaizdo įrašu buvo sumontuotas jau šiek tiek vėliau.
4. Vietoje mažiau degių helio dujų dirižablio skrydžiams buvo naudojamos vandenilio dujos – tai lėmė Jungtinių Valstijų įstatymai
Jau minėtas dirižablis R101 skrydžiams naudojo vandenilio dujas. Įvykus tragedijai didžioji dalis keleivių ir įgulos žuvo ne nuo kritimo, o dėl gaisro. „Hindenburgo“ kūrėjas Hugo Eckeneris norėjo išvengti panašaus likimo savo dirižabliui, tad norėjo naudoti helį, ne tokias degias dujas. Tačiau Jungtinės Valstijos tuo metu savo rankose turėjo helio pasaulinį monopolį. Baiminantis, kad kitos šalys nepradėtų dujų naudoti kariniais tikslais, buvo uždrausta šias eksportuoti, tad „Hindenburgas“ buvo perdarytas.
Po šio lemiamo dirižablio skrydžio Jungtinių Valstijų nuomonė pasikeitė ir buvo svarstoma galimybė eksportuoti helį į Vokietiją, idant kitas didysis cepelinas LZ 130 galėtų skraidyti saugiau. Įstatymas buvo pakeistas – leista eksportuoti helį ne kariniam naudojimui, tačiau Vokietijai aneksavus Austriją 1938 metais Jungtinių Valstijų vidaus reikalų ministras Haroldas Ickesas atsisakė pasirašyti prekybos sutartį.
5. „Hindenburge“ buvo įrengtas rūkomasis
Nepaisant to, kad dirižablyje skrydžio metu visai šalia gyvenamųjų patalpų nuolat būdavo beveik 200 tūkst. kubinių metrų itin degaus vandenilio dujų, „Hindenburge“ buvo įrengtas rūkomasis. Keliautojai negalėdavo į dirižablį įsinešti degtukų ar asmeninių žiebtuvėlių, tačiau orlaivio viduje galėdavo nusipirkti ir cigarečių, ir kubietiškų cigarų bei užsirūkyti tam skirtame kambaryje, kuris buvo apsaugotas nuo vandenilio patekimo. Prie rūkomojo durų stovėdavo stiuardas, kuris per dvigubas duris įleisdavo ir išleisdavo keleivius bei įgulos narius. Rūkomajame būdavo vienintelis elektrinis žiebtuvėlis, o stiuardas prižiūrėdavo, kad niekas iš rūkomojo neišeitų su cigarete ar pypke.
6. Specialiai „Hindenburgui“ buvo sukonstruotas lengvas fortepijonas
Siekdami visokeriopos prabangos ir komforto keleiviams dirižablio savininkai kreipėsi į žinomą pianinų gamybos įmonę, priklausiusią Juliui Blüthneriui, ir užsakė specialų, mažai sveriantį kabinetinį fortepijoną, idant jis atitiktų griežtus dirižablio svorio reikalavimus. Instrumentas, pagamintas beveik vien iš aliuminio lydinio ir aptrauktas geltona kiaulės oda, svėrė mažiau nei 180 kilogramų. Instrumentas buvo naudojamas tik pirmo skrydžių sezono metu, taigi lemtingojo skrydžio metu jo orlaivyje nebuvo.
7. Pirmasis „Hindenburgo“ skrydis buvo nacių propagandinė misija
Nors „Hindenburgas“ buvo pradėtas kurti dar prieš Trečiojo reicho susikūrimą, nacių režimo akyse dirižablis tapo Vokietijos galios simboliu. Josepho Goebbelso nurodymu pirmasis viešas „Hindenburgo“ skrydis tapo integralia kampanijos už Reino žemių prijungimą atgal prie Vokietijos dalimi. 1936-ųjų kovą buvo surengtas 6600 kilometrų ilgio kelių dirižablių turas po Vokietiją. Dirižabliuose įmontuoti garsiakalbiai leisdavo patriotines dainas ir prohitleriškus pranešimus. Taip pat būdavo mėtomi maži parašiutai su propagandinėmis skrajutėmis. Referendume buvo nubalsuota už žemių prijungimą.
Vėliau tais pačiais metais „Hindenburgas“ tapo svarbiu vasaros Olimpinių žaidynių Berlyne atidarymo akcentu – dirižablis buvo papuoštas olimpiniais žiedais ir skraidė su pakabinta didele olimpine vėliava. Orlaivis, padabintas svastikomis, buvo savotiškas nacių galios simbolis, tad būdavo dažnai sulaukiama grasinimų jį susprogdinti. Keli tokie grasinimai pasirodė likus nedaug laiko iki paskutinio dirižablio skrydžio, tad po šio įvykio kilo nemažai įtarimų, kad skrydis buvo sabotuotas.
8. Dešimtys dirižabliu gabentų laiškų galų gale buvo pristatyti
„Cepelinai“ buvo tarpatlantinio oro pašto pradininkai, o „Hindenburgas“ savo paskutinės kelionės metu gabeno daugmaž 17 tūkst. laiškų. Įdomu yra tai, kad net 176 laiškai apsaugotame konteineryje išliko ir praėjus keturioms dienoms po tragedijos buvo pristatyti adresatams. Pajuodę, bet vis dar įskaitomi, laiškai šiandien yra vieni iš vertingiausių pasaulyje filatelijos artefaktų.
9. J.Goebbelsas norėjo dirižablį pervadinti „Hitleriu“
Dirižablio kūrėjas H.Eckeneris nebuvo didelis Trečiojo reicho gerbėjas, tad savo orlaivį pavadino paskutinio demokratinės Vokietijos prezidento Paulo von Hindeburgo garbei ir J.Goebbelsui paprašius pervadinti dirižablį fiurerio vardu tai daryti atsisakė. Tiesa, pats Adolfas Hitleris niekada nebuvo didelis dirižablių entuziastas, tad galiausiai džiaugėsi, kad liepsnose paskendęs orlaivis nebuvo pavadintas jo vardu.
