Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Į Altajų ištremtas klaipėdiškis dailininkas piešiniuose įamžino tremtį: pamatykite jo darbus

Prieš daugiau nei pusmetį Lietuvos kino teatruose pasirodė pagal Rūtos Šepetys romaną sukurtas filmas „Tarp pilkų debesų“. Jo pagrindinė herojė, penkiolikmetė Lina Vilkaitė, savo kasdienybę Sibire fiksuoja piešiniuose ant prasto popieriaus. Nežinia, ar filmo kūrėjai ir bestselerio autorė numanė, kad panašių piešinių pavyzdžius galima peržiūrėti ir pačiupinėti Lietuvos literatūros ir meno archyvo skaitykloje, Klaipėdos krašto dailininko Adomo Brako fonde.
Adomo Brako piešinys „Sibire“, 1947 m. kovo 5 d.
Adomo Brako piešinys „Sibire“, 1947 m. kovo 5 d. / archivesofculture.com nuotr.

Išvysti A.Brako darbus galite žemiau esančioje galerijoje. Visi šie darbai saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve.

Adomas Brakas (1886-1952) buvo ištremtas per 1941-ųjų birželio deportaciją. Iki tol kartu su kitomis lietuvininkų šeimomis Brakai priklausė lietuviškos politinės ir kultūrinės inteligentijos Klaipėdos krašte branduoliui.

A. Brakas iš pradžių talkino Vydūnui: padėjo jam ruošti kultūrinius vakarus ir iliustravo jo raštus. Vėliau pasireiškė kaip savarankiškas organizatorius ir pelnęs visuotinę pagarbą tapo savotišku lietuvininkų lyderiu.

Jo iniciatyva gimė tradicijos, svarbios klaipėdiečiams iki šiol: Jūros šventė, buriuotojų sąskrydžiai, regatos, žvejų šventės, Joninės Rambyne ir Juodkrantėje.

Tačiau visa lietuvininkų kultūrinė veikla Klaipėdoje nutrūko 1939 m. kovo 22-ąją, kai A. Brakas, kaip ir dauguma Klaipėdos krašto šviesuolių, privalėjo pasirinkti: arba pareikšti lojalumą Vokietijai, arba apleisti gimtąjį kraštą.

Tikėdamasis, kad viskas greit susitvarkys bei bus galima netrukus sugrįžti, A. Brakas paliko žmoną ir jaunesnįjį sūnų Ramūną Klaipėdoje ir su vyresnėliu Tautvydu persikėlė į kuklų būstą Kaune.

Po poros metų jis už tariamą veiklą prieš sovietų valdžią ir šnipinėjimą Vokietijos naudai sulaukė lemiamo nuosprendžio.

Adomas Brakas su sūnumi Tautvydu, architektūros antro kurso studentu, buvo išvežti į Altajaus krašto sostinę Barnaulą, kur abu iš pradžių dirbo plytinėje, o vasarą akmens skaldykloje.

Atėjus žiemai Adomui Brakui pavyko įsidarbinti vietiniame teatre dekoratoriumi, o vėliau su visu teatru persikelti į Bijską. Nuo 1943 metų Adomas Brakas užėmė butaforo, o sūnus Tautvydas – teatro muzikinės dalies vedėjo pareigas.

Iš to laikotarpio mus pasiekė pluoštas eskizų, piešinių ir atvirukų. Dauguma jų – ant labai prasto popieriaus ar languotose užrašų knygutėse, sukurti naudojant pieštukus ir nekokybiškus dažus.

A.Brakas jautė, kad svarbu įamžinti aplink gyvenusius lietuvius, tad sukūrė nemažai portretų, dažnai atvaizduoti miegantys žmonės. Galbūt tokius piešinius tremtiniai ketindavo siųsti šeimoms į Lietuvą, nes ant kai kurių palikti prierašai su žiniomis apie artimųjų mirtį.

Taip pat išlikę eskizų, kuriuose vaizduojami Sibiro peizažai, gyvenamoji aplinka, kasdienybės momentai, švenčių simboliai.

Kita dailininko piešinių dalis – sentimentali, šviesi ir idiliška. Juose vaizduojami Klaipėdos krašto peizažai, Mažosios Lietuvos trobos, sakralūs siužetai su aukurais ir vaidilutėmis.

Apie tai, kad A. Brakas tremtyje permąstė lietuvininkų likimą, byloja ir siųsti iš Sibiro laiškai.

Viename jų dailininkas taip aprašo Klaipėdos krašto žmones: „Mes, prūsų Lietuviai, matydami mūsų priešo milžinišką galybę, mes turėjome pirmon eilėn statyti mūsų vienybės reikalą. Vienybėje – mūsų visa galybė. Kiekvienas skaldymasis į partijas mus silpnino, mus žudė: taip bažnytiškai nusistačiusieji, kaip ir laisvamaniškųjų pažiūrų žmonės – turėjo surasti vieną pamatą, ant kurio galėjo atsistoti prieš Vokietį. <...> Turėjo šiam kare įvairiausių partijų žmonės burtis krūvon ir paduoti vienas kitam ranką.“

Būtent susirašinėjimas su Lietuva nulėmė tolesnį Adomo Brako likimą, mat leidus siųsti laiškus giminėms tėvynėje, į tremties vietas pasipylė siuntiniai.

Kartu su dailininku ištremtas Antanas Stankūnas gavo Lietuvoje vokiečių okupacijos metais išleistą knygą „Kaip jie mus sušaudė“. Joje išspausdinti Lietuvos kariuomenės pulkininko atsiminimai apie 1941 birželio mėnesio įvykius – Lietuvos karininkų sušaudymą Červenėje, Baltarusijoje.

Leidinį Antanas Stankūnas paskolino Adomui Brakui ir abu jie 1949 metais buvo suimti ir nuteisti už antisovietinės literatūros platinimą.

Kalėdamas Barnaulo kalėjime A. Brakas apako ir mirė eidamas šešiasdešimt šeštuosius metus. Jo, bene ryškiausio lietuvininko dailininko, kūrinius į Lietuvą pargabeno iš tremties 1967 metais grįžęs sūnus Tautvydas.

______________________________________________________________________

Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.

Daugiau apie A.Braką ir kitus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjus, puoselėjusius savo krašto identitetą, galėsite sužinoti Klaipėdoje Jūros šventės metu, liepos 25 d. Lietuvos literatūros ir meno archyvo ir Klaipėdos regioninio valstybės archyvo rengiamoje parodoje „Lietuvininkai“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs