1943 m. kovo mėn. Vokietijos okupacinė administracija suėmė ir į Štuthofo koncentracijos stovyklą, apkaltinus antinacine propaganda, išvežė 46 lietuvių inteligentus. Tarp Štuthofo kalinių buvo rašytojas B.Sruoga ir Lietuvos banko organizatorius prof. V.Jurgutis.
1945 m. Raudonajai armijai užėmus Štuthofo koncentracijos stovyklą, B. Sruoga ir prof. V.Jurgutis buvo perkelti į SSRS NKVD patikrinimo filtracijos lagerį Torūnėje (Lenkija).
B.Sruogai netrukus buvo leista grįžti į Lietuvą. O prof. V.Jurgutis buvo paliktas Torūnėje.
V.Jurgučiui, kaip tarpukario Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjui,Lietuvos TSR NKGB 1945 m. lapkričio mėn. užvedė operatyvinio stebėjimo bylą. Šioje byloje saugomas ir 1945 m. gegužės 16 d. B.Sruogos A.Sniečkui rašytas laiškas, kuriame atsispindi kančios, kurias patyrė profesorius.
Laiško pradžioje rašytojas pamini, kad V.Jurgučio būklė yra labai sunki.
„Prof. Jurgutis, kaip buvęs koncentracijos lagerio kalinys, neturi jokių maisto atsargų, oficialusis maisto davinys jam yra visiškai nepakankamas. Jis neturi jokių patalynių, beveik neturi skalbinių. Jo sveikata yra sunykusi. Kažkaip fatališkai susidėjo, kad koncentracijos lagery jis gavo ypatingai daug mušti; pav., nuo tų mušimų jis yra gerokai apkurtęs.
Kažkaip fatališkai susidėjo, kad koncentracijos lagery jis gavo ypatingai daug mušti, nuo tų mušimų jis yra gerokai apkurtęs.
Dėl šių aplinkybių jis Torno persiuntimo punkte vargsta rūstų vargą“, – rašė B.Sruoga.
Toliau B.Sruoga rašo, kad vokiečių okupacijos metu V.Jurgutis buvo paskirtas Ūkio Tarėju, bet juo išbuvo tik trumpą laiką. Be to, eidamas šias pareigas stengėsi gelbėti piliečius.
„Kad ne prof. Jurgučio pagalba, ir aš į koncentracijos lagerį būčiau patekęs metais anksčiau ir, žinoma, jau seniai būčiau pro krematorijaus kaminą išlėkęs“, – rašė B.Sruoga.
Taip pat rašytojas pareiškime A.Sniečkui teigė, kad V.Jurgutis trukdė vokiečiams plėšti kraštą, organizavo sandėliuose saugomų vertybių slėpimą.
Be to, B.Sruoga mini, kad V.Jurgutis darbo metu „demonstratyviai sistematiškai girtuokliaudavo“.
„Ne tiktai jis pats paprastai nuo 11 val. ryto būdavo nesukalbamas, bet ir bendradarbius įtraukdavo į tokią laikyseną“, – tvirtina B.Sruoga.
Pasak rašytojo, dėl visų šių veiklos savybių V.Jurgutis okupacinei vokiečių valdžiai buvo ypač neparanki figūra ir buvo pasmerktas mirti iš bado, kaip ir kiti lietuvių inteligentai.
„Atitinkamos instrukcijos buvo duotos Štuthofo koncentracijos lageriui, kur lietuvių inteligentija su prof. Jurgučiu priešakyje ypatingai žiauriai buvo kankinama. Taip pat ypatingai sunkias kančias prof. Jurgutis turėjo patirti šių metų sausio, vasario, kovo m., kai Štuthofo lageris buvo evakuotas“, – rašė B.Sruoga.
Anot B.Sruogos, grįžęs į sovietinę Lietuvą V.Jurgutis galėjo būti naudingas tiek kaip „finansų-bankų mokslininkas ir praktikas“, tiek kaip vokiečių užmačių demaskuotojas. Dėl to rašytojas pabrėžė prašantis A.Sniečkaus, kad šis padėtų V.Jurgučiui grįžti į Lietuvą.
Į Lietuvą V.Jurgutis išties grįžo dar 1945 m., bet čia jo vargai nesibaigė – kaip teigia Visuotinė lietuvių enciklopedija, jis dar buvo du mėnesius tardytas ir kalintas Vilniuje, NKVD pastato rūsyje.
Vėliau V.Jurgutis kurį laiką dėstė Vilniaus universitete, bet 1946 m. už vadinamųjų buržuazinių teorijų skleidimą per paskaitas buvo atleistas. Jis mirė 1966 m.
Susipažinti su visu B.Sruogos laišku galima Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje arba paskyroje Facebook socialiniame tinkle.
