Suprasti akimirksniu
- A.Hitleris 1913 m. Vienoje gyveno vargingai ir bandė tapti dailininku
- L.Trockis Vienoje 1913 m. leido komunistinį laikraštį „Pravda“
- J.Stalinas į Vieną 1913 m. atvyko susitikti su L.Trockiu
- S.Freudas 1913 m. Vienoje užsiėmė medicinine praktika
- J.Brozas-Tito 1913 m. dirbo gamykloje netoli Vienos
1913 m. sausį žmogus, kurio pase buvo įrašytas Stavroso Papadopoulo vardas, išlipo Vienos traukinių stoties šiauriniame terminale.
Jis atvyko traukiniu iš Krokuvos. Buvo tamsiaplaukis, jo veidą puošė stambūs valstietiški ūsai, su savimi turėjo medinį lagaminą. Į Vieną jis atvyko susitikti su kitu žmogumi.
Tas kitas žmogus po keliolikos metų apie S.Papadopoulą rašė: „Aš sėdėjau prie stalo, kai durys atsivėrė ir įžengė nepažįstamasis. Jis buvo žemas, plonas, jo papilkėjusią odą dengė randai. Jo akyse nemačiau nė krislo draugiškumo“.
Šių žodžių autorius buvo Levas Trockis – komunistinio judėjimo veikėjas, Vienoje leisto radikalaus laikraščio „Pravda“ redaktorius. O žmogaus, su kuriuo susitiko ir kurį jis aprašė, tikrasis vardas buvo visai ne S.Papadopoulas.
Gimęs jis vadinosi Josifas Visarionovičius Džiugašvilis, draugai jį vadino Koba, o dabar jį prisimename kaip Josifą Staliną.
L.Trockis ir J.Stalinas yra tik du iš vyrų, gyvenusių Vienos centre 1913 m. pradžioje, kurių vardai įėjo į istoriją.
Tuomet L.Trockis ir J.Stalinas buvo revoliucionieriai, į šį miestą pabėgę nuo carinės Rusijos policijos.
Kitas Vienos centre gyvenęs vyras, vardu Sigmundas Freudas, nuo nieko nebėgo – priešingai, tada jau buvo žinomas ir gerbiamas.
Šis psichoanalitikas gyveno ir dirbo miesto centre. Jo gerbėjai jį vadino žmogumi, kuris sugebėjo atskleisti žmogaus sąmonės paslaptis.
Tuo pačiu metu Josifas Brozas, vėliau išgarsėjęs kaip Jugoslavijos lyderis maršalas Tito, dirbo „Daimler“ automobilių gamykloje Vyner Noištate – miestelyje į pietus nuo Vienos.
Tuo pačiu metu 24 metų jaunuolis iš šiaurės rytų Austrijos, kurio svajonės studijuoti tapybą Vienos aukštųjų menų akademijoje jau buvo dukart sužlugusios, nuomojosi kambarį pigiuose nakvynės namuose prie Dunojaus upės. Jo vardas buvo Adolfas Hitleris.
Viena tuomet buvo Austrijos-Vengrijos imperijos sostinė.
Iš Hofburgo rūmų miesto centre imperijos reikalais rūpinosi imperatorius Pranciškus Juozapas, kuriam tuomet jau buvo daugiau negu 80 metų ir kuris imperijos valdovu buvo nuo 1848 m.
Netoliese esančiuose Belvederio rūmuose gyveno ir dienos, kai taps imperijos valdovu, laukė sosto įpėdinis kunigaikštis Pranciškus Ferdinandas. Jo nužudymas po metų lėmė I-ojo pasaulinio karo pradžią. Ir imperijos žlugimą.
Bet Austrijos-Vengrijos imperija 1913 m. dar vienijo 15-a tautų, joje gyveno apie 50 mln. žmonių. Pasak anglų kalba Austrijoje leidžiamo žurnalo „Vienna Review“ redaktorės Dardis McNamee, Viena, kurioje gyveno apie 2 mln. žmonių, buvo savotiška „kultūrų sriuba“, kuri traukė ambicingiausius žmones iš visos imperijos.
Jos teigimu, mažiau negu pusė miesto gyventojų buvo vietiniai. Apie ketvirtadalis buvo atvykę iš Bohemijos ir Moravijos – teritorijų, esančių dabartinėje Čekijos teritorijoje. Tai reiškė, kad mieste greta vokiečių kalbos nuolat skambėjo ir čekų kalba.
Imperijoje vartojamos buvo net 12 kalbų. Imperijos generolai turėjo mokėti duoti nurodymus net 11-a kalbų, neskaitant pagrindinės imperijos kalbos – vokiečių. Į šias 11-a kalbų buvo išverstas ir imperijos himnas.
Viena pasižymėjo ir dar vienu unikaliu kultūriniu reiškiniu – Vienos kavinėmis. Pasak legendų, jos čia egzistavo dar nuo XVII a., kuomet Osmanų imperijos kariuomenė buvo apgulusi Vieną, bet taip ir nesugebėjo jos užimti. Kariuomenė pasitraukė, palikdama maišus su kavos pupelėmis.
Vienos kavinės buvo ne tik kavos gėrimo, bet ir karštų debatų bei diskusijų vieta. Vienos intelektualų bendruomenė buvo gana maža ir visi pažinojo vieni kitus. Tai skirtingų kultūrų atstovams leido keistis patirtimis.
Viena buvo ir labai parankus įvairių srovių politiniams disidentams iš įvairiausių Europos šalių miestas.
„Čia nebuvo labai galingos centrinės valdžios. Ji buvo gana silpna. Jeigu tuometinėje Europoje norėjai rasti vietą, kur galėtum pasislėpti ir tuo pačiu susipažinti su daug įdomių žmonių, Viena tau puikiai tiko“, –sako Charlesas Emmersonas, knygos „1913-ieji: pasaulio prieš Didįjį karą paieškos“ autorius.
S.Freudo mėgstamiausia kavinė „Cafe Landtmann“ vis dar veikia miesto centre. Vos už kelių minučių vis dar galima rasti ir „Cafe Central“, kurioje lankytis mėgo L.Trockis ir A.Hitleris.
Šios kavinės lankytojai mėgo vaišintis pyragais, žaisti šachmatais, skaityti laikraščius ir, žinoma, kalbėtis.
„Viena priežasčių, kodėl kavinės buvo tokios įtakingos, – ten lankėsi visi. Tai reiškė, kad skirtingų disciplinų, skirtingų srovių atstovai nuolat bendravo tarpusavyje. Skirtys, kurios vėliau vakarietiškame mąstyme tapo labai pastebimos, tada dar nebuvo ryškios“, – sako D.McNamee.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad miesto gyvenimą formavo ir žydų inteligentija. Dar 1867 m. Pranciškus Juozapas žydams suteikė visas pilietines teises, jie galėjo mokytis pasaulietiškose mokyklose ir studijuoti universitetuose.
Muzika, Vienos baliai, Vienos valsas – miesto kultūrinis gyvenimas tada tiesiog virė.
Tačiau tamsioji miesto pusė buvo ne itin daili. Didelė Vienos gyventojų dalis gyveno lūšnynuose, o 1913 m. apie pusantro tūkstančio vieniečių atėmė sau gyvybę.
Niekas tiksliai nežino, ar A.Hitleris kada nors bendravo su L.Trockiu, ar J.Tito buvo susitikęs su J.Stalinu. Tačiau jie visi tikrai lankėsi Vienos centro kavinėse, tikėtina, kad tose pačiose.
Ir vėliau ne vienas menininkas sukūrė kūrinių, kurie įsivaizdavo tokius susidūrimus. Pavyzdžiui, 2007 m. sukurta radijo pjesė „Daktaras Freudas tuojau skirs jums laiko, pone Hitleri“.
Nė vienas iš minėto penketuko, išskyrus S.Freudą, tada dar nebuvo žymus. Tačiau jų pasaulėžiūra jau buvo susiformavusi. Jei jie kada nors bendravo, galima įsivaizduoti, kiek įkaisti turėjo jų diskusijos.
Daugelis jų po 1913 m. Vienoje negyveno ilgai. J.Stalinas Vienoje praleido kelis 1913 m. mėnesius, tada grįžo į Rusiją. L.Trockis Vienoje gyveno iki 1914 m., kuomet prasidėjus I pasauliniam karui pabėgo į Šveicariją, bijodamas arešto.
A.Hitleris Vienoje gyveno iki 1913 m. gegužės, kuomet gavęs tėvo palikimą palaidojo svajones tapti dailininku ir persikraustė į Vokietiją. J.Tito – iki 1914 m., kuomet buvo pašauktas į Austrijos-Vengrijos imperijos kariuomenę. Tik S.Freudas Vienoje gyveno iki 1938 m., kuomet Austriją okupavo nacistinė Vokietija. Valdoma to paties A.Hitlerio.
1914 m. prasidėjęs pasaulinis karas sugriovė didelę dalį Vienos intelektualinio gyvenimo ir išblaškė šiame mieste susiformavusį „tautų katilą“.1918 m. imperija sugriuvo. Na, o A.Hitlerio, J.Stalino, L.Trockio ir J.Tito politinė veikla pakeitė istorijos tėkmę amžiams.
Patiko straipsnis? Tuomet kviečiame skaityti apie tai, kaip J.Basanavičius galimai buvo susitikęs su S.Freudu.
Parengta pagal BBC.
