Kolonijos Gambijoje ir Tobage naudotos kaip prekybos bazės, kuriose apsistodavo Kuršo prekybiniai laivai. Šiame straipsnyje bus papasakota detali šių kolonizacijų istorija.
Kontekstas: kodėl Kuršo kunigaikštystė bandė tapti kolonijine valstybe?
Kuršo-Žiemgalos hercogystė Livonijos ordino teritorijoje buvo įkurta 1561 m. Tada Livonijos žemės tapo pavaldžios LDK.
Kuršo hercogystę valdė įtakinga Ketlerių giminė. Jos atstovas Jokūbas Ketleris dėl vidinių valdžios kovų kuriam laikui buvo išvytas iš Kuršo ir gyvendamas Vakarų Europoje.
Jokūbas Ketleris gerai suprato, kas vyksta tuometiniame pasaulyje, domėjosi kolonijų steigimu ir buvo merkantilizmo šalininkas.
Kolonijų anuomet turėjo ir dar mažesnės valstybės. Pavyzdžiui, Brandenburgas, net neturėdamas realaus priėjimo prie jūros, sugebėjo įkurti nedideles kolonijas Gvinėjoje ir Ganoje Afrikoje bei Švento Tomo saloje Karibuose.
1641 m. tapęs Kuržemės ir Žiemgalos hercogystės valdovu, Jokūbas Ketleris išsiskyrė iš ankstesnių valdovų. Po jo reformų hercogystė pasiekė aukso amžių. Išplėtojo metalo apdirbimą bei laivų statybą, kūrė daug kitų manufaktūrų.
Buvo užmegzti diplomatiniai santykiai ir sudarytos sutartys ne tik su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau ir su Didžiąja Britanija, Prancūzija, Nyderlandais, Portugalija bei Švedija, o Jokūbo žmona Liudvika Šarlotė turėjo ryšių Olandijos Vest Indijos kompanijoje. Hercogas įkūrė Kuršo prekybos laivyną su pagrindiniais uostais Ventspilyje bei Liepojoje.
Verta paminėti tai, kad Kuršo/Kuržemės hercogystė, anuomet buvusi dabartinės Latvijos teritorijoje, nebuvo latviška, kaip mes šiandien suvokiame.
Tai buvo vokiškos Livonijos tradicijos tąsa – pati hercogystė buvo sukurta buvusiose Livonijos ordino žemėse, tad nereikėtų nustebti, kiek daug pavadinimų ir žmonių yra vokiškos kilmės.
1639–1682 m. Kuršo hercogystė turėjo 79 prekybos ir 44 karo laivus su 1416 patrankų – čia jau trečdalis ispaniškos armados! Anuomet išlaikyti tiek daug karo laivų galėdavo tik stiprios jūrinės valstybės.
Taigi, nusprendę kolonizuoti užjūrio teritorijas, Ketleriai ir laivų, ir pinigų turėjo, o naujų užjūrio teritorijų įsisavinimo idėja turėjo kaip reikiant atsipirkti.
Anuomet jau buvo susiformavęs didelis ir pelningas užjūrio prekybos tinklas – iš Afrikos į Karibus buvo plukdomi vergai, o iš Karibų salų į Europą buvo plukdomas tabakas, kava, kakava, cukrus, medvilnė, imbieras, indigas, romas, vėžliai, tropiniai paukščiai ir jų plunksnos.
Tiesa, apie tai, kaip pats Kuršo hercogas iš Gambijos kolonijos į Tobago plantacijas plukdėsi vergus, informacijos nėra. Tačiau didžiosios kolonijinės valstybės juodaodžius vergus anuomet plukdėsi iš Afrikos. Taip darė ir Kuršo hercogas, tiesa, mastai buvo kur kas mažesni.
Yra manoma, kad Ketleris netgi planavo kolonizuoti Australiją, kurią jau buvo atradę olandų jūreiviai.
Hercogas Ketleris šiam planui netgi turėjo popiežiaus Inocento X palaiminimą, tačiau popiežius greit mirė, o naujasis popiežius Aleksandras VII šio plano remti nesiruošė.
Tobago salos kolonizavimas (Naujasis Kuršas)
Dėl dominavimo Tobage kariavo olandai, ispanai ir anglai. Į šią kovą įsivėlę Kuršo kolonistai pakliuvo į didžiųjų Europos galybių kovų sūkurį.
Pirmieji Kuršo kolonijos laivai su 212 kolonistų į Tobagą atplaukė 1637 m. Visgi ir pirmoji, ir antroji (1639 m.) misijos baigėsi nesėkme.
Šiandien neaišku, kas nutiko – ar užpuolė ispanai, kurie, yra žinoma, prieš kelis mėnesius iki pasirodant Kuršo laivams sunaikino čia buvusią olandų koloniją, ar vietinės gentys.
1639 m. saloje įsitvirtinti bandė ir anglai, tačiau irgi nesėkmingai – turėjo trauktis.
Tuomet Anglijos karalius Karolis I Stiuartas suteikė Jokūbui Ketleriui nuosavybės teises į Tobagą – matydamas, kad Anglijai sunkiai sekasi išlaikyti salą ir konkuruoti su Ispanija ir Olandija, draugiškais pagrindais perleido silpnesniam varžovui.
1642 m. į Tobagą vėl atplaukė apie 300 Kuršo kolonistų – tai buvo jau trečiasis jų bandymas įsitvirtinti saloje. Jis vėl bvuo nesėkmingas – vietiniai indėnai užpuolė ir nužudė daugumą kolonistų – išgyvenusieji pabėgo į Wild Coast (dab. Gviana).
Jokūbas Ketleris nepasidavė. 1654 m. laivu Das Wappen der Herzogin von Kurland į Didžiąją Kuršo įlanką buvo atplukdyta nauja ekspedicija kolonijai kurti – 25 karininkai, 80 šeimų bei 124 kariai.
Das Wappen der Herzogin von Kurland laivas buvo didžiausias Kuršo hercogystės karo laivas ir pasididžiavimas. Pastatytas iki 1654 m. siekiant neatsilikti varžantis dėl Naujojo pasaulio kolonijų, o pavadintas tikriausiai hercogo žmonos garbei.
Konstrukciniai sprendimai pasirinkti remiantis anglų laivo HMS Sovereign of the Seas pavyzdžiu – laivas turėjo keturis denius, tris stiebus, 72 patrankas, o įgulą sudarė 400 jūreivių ir 100 karių.
Palyginimui: trys didžiausi Lenkijos laivai šiuo laikotarpiu Święty Jerzy (Šventas Jurgis), Tygrys (Tigras) ir Król Dawid (Karalius Dovydas) buvo kur kas mažesni ir turėjo ~ 30 patrankų.
Kiti laivai buvo kiek mažesni, vieno arba kelių denių, turėjo perpus mažiau patrankų.
Tobage šio laivo kapitonas Willemas Molensas įkūrė naują Kuržemės miestą – Jakobštatą (dabar Plymutas), pradėjo forto, pavadinto Jokūbo fortu, statybas, o salą iš Naujojo Valchereno (nuo atradimo olandai šią salą vadino Nieuw Walcheren) pervadino į Naująją Kuržemę.
Buvo planuojama užsiimti cukranendrių, tabako plantacijų kūrimu, romo gamyba.
Beveik tuo pat metu į salą atvyko ir nauja olandų ekspedicija, vadovaujama Piterio Bekarto (Pieter Becquart). Įsikūrė jie Lampsino įlankoje (Lampsins Bay), stovyklavietę pavadinę Nieuw Flushing. Ten jie pasistatė tris fortus – stipriausias jų buvo Lampsinsbergo, kiti du buvo pavadinti Beveren ir Bellavista.
Taigi, salą pasidalijo dvi tautos. 1657 m. į Tobagą atplaukė 120 Kuršo kolonistų pastiprinimas.
Po metų, 1658 m. olandų pusėje visai netoli Kuršo gyventojų (Mažojoje Kuršo įlankoje) draugiškai įsikūrė maždaug apie 500 prancūzų, pavadinę savo koloniją Le Quartier des Trois Rivières.
Tad olandų pusėje kolonistų jau buvo nemažai – maždaug 1200, kai Kuršo gyventojų būta perpus mažiau.
Nuo 1651 m. Rusams bei Švedams okupavus Lietuvos – Lenkijos valstybę ir Kuršo hercogystę kolonijos liko be atsargų ir palaikymo, o 1659 m. gruodžio 11 d. olandams užpuolus kolonija pasidavė.
Hercogas Jokūbas Ketleris pakliuvo į švedų nelaisvę (Rygoje, vėliau Ivangorode) ir ten buvo nuo 1658 iki 1660 m. Tuo metu abi kolonijas perėmė olandai. Prekybos laivynas ir manufaktūros buvo sunaikintos.
1660 m. Tobago ir Trinidado salose jau buvo 1500 Europiečių, (dauguma jų olandai) bei dar net 7000 vergų iš Afrikos, dirbusių plantacijose, buvo pastatytos net trys bažnyčios ir 6 ar 7 cukraus malūnai. Sala gamino cukrų, romą ir kakavą, joje buvo apie 120 cukranendrių plantacijų, 2 romo distiliavimo manufaktūros.
1668 m. gruodį į Tobagą atplaukęs Kuršo laivas bandė atsiimti Jokūbo fortą, tačiau olandų įgula puolimą atmušė, o laivas atsitraukė.
1672 m. į salą vėl atvyko maždaug 500 olandų kolonistų. Tais pat metais į salą atplaukė ir anglų ekspedicija su šešiais laivais ir 600 karių – po pusės dienos kautynių sala buvo užimta. Anglai sunaikino koloniją, o žmones deportavo į Barbadoso salą, tad Tobagas vėl liko apleistas.
Vėliau, pasibaigus švedų okupacijai Livonijoje, hercogas Jokūbas kibo į valstybės ir kolonijų atkūrimo darbus – 1680 metais jam netgi pavyko susigrąžinti gyvenvietes Tobago saloje.
Tačiau 1682 m. Jokūbui mirus, naujuoju hercogu tapo jo sūnus Frydrichas Kazimieras – jo valdymo laikotarpiu prekių gamyba sumažėjo, valstybės lėšos buvo švaistomos niekais.
Galiausiai dėl pinigų trūkumo teises į salą 1693 m. jis pardavė britams. Taip galutinai baigėsi Kuršo hercogystės bandymų kolonizuoti Tobagą istorija.
1800 metais Tobago saloje gyveno maždaug 2300 europiečių, 1050 kolonistų bei net 10000 vergų. Sala ėjusi iš rankų į rankas net 31 kartą, 1814 m. galiausiai atiteko Anglijai. Saloje iki šių dienų išliko vietovardžiai "Didžioji Kuržemės įlanka" ir "Mažoji Kuržemės įlanka".
Gambijos kolonizavimas
1650 m. Jokūbas Ketleris įkūrė Gvinėjos prekybinę organizaciją, išsiuntė karo laivus. Jau 1651 m. apie 30 kilometrų nuo Gambijos upės žiočių – Šv. Andriaus saloje (taip pavadinta ten palaidoto 1456 m. portugalų jūreivio garbei) buvo įkurta pirmoji kolonija.
Iš vietinių gyventojų buvo superkamos žemės, o saloje įkurtas fortas Fort Jakob, kuriam vadovauti paskirtas karininkas Fockas. Vėliau buvo pastatyta dar keletas fortų – Fort Bayona Sainte-Marie saloje (netoli Bandžio) bei Fort Jilifree.
Įtvirtinimai buvo pakankamai stiprūs ir atitiko to meto karo inžinerijos standartus, fortas apginkluotas patrankomis. Saloje netgi buvo pastatyta bažnyčia ir atplukdytas pastorius.
Tačiau buvo ir problemų – naujakuriams trūko gėlo vandens, tad jie buvo tiesiogiai priklausomi nuo vietinės Baros genčių karalystės geros valios.
Deja kolonijos kūrimui pasirinktas laikas buvo lemiamas. Švedams okupavus Livoniją, 1658 m. Kuršo hercogas, kaip jau minėta aukščiau, buvo paimtas į nelaisvę, o susisiekimas su kolonija atkirstas net keliems metams.
Hercogo atstovas Olandijoje Henry Momberis sudarė sutartį su Olandijos Vest Indijos kompanija dėl laikino kolonijos palaikymo, tačiau olandai pareikalavo pačios kolonijos. Nesant žinių iš Jokūbo, perimti salą bei kitus fortus buvo pasiųsti karo laivai.
1660 m. salą puolė ir užėmė švedų samdiniai prancūzai – naujai atplaukusiems olandų įguloms buvo grynas vargas atsikovoti salą, ypač kai į konfliktą įsitraukė ir vietiniės gentys – Kombo ir Baros karalystės, su kurių pagalba olandai pasitraukė.
1661 m. per kovas stipriai sugriautą fortą užėmė anglai, pervadino savo karaliaus Džeimso II garbei. Kelis kartus jį dar buvo užėmę prancūzų piratai, tačiau sala visą laiką jau priklausė britams.
Dabar fortas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Žymus jis ne dėl Kuršo kolonistų – britai atėmę fortą jį pervadino James Island, ten įkūrė stambų vergų prekybos centrą. Šiandien sala pervadinta Kunta Kinteh, ten yra vergovės muziejus.
Kodėl Kuršo hercogystei nebuvo lemta tapti kolonijine valstybe?
Tikriausiai pagrindinė priežastis, kodėl kolonijos nebuvo išlaikytos – Rusijos ir Švedijos agresija. Pati Kuršo hercogystė buvo okupuota, dėl to susisiekimas su kolonijomis nutrūko ir į jas pradėjo pretenduoti Olandija.
Galiausiai viskas baigėsi su hercogo Jokūbo mirtimi – nebebuvo iniciatyvių žmonių, o jo sūnus pardavė Tobago koloniją. Vėlesnių valdovų kolonijinės ekonomikos perspektyvos jau nebedomino.
Ir dėl geografinės padėties Kuršo hercogystė taip pat negalėjo tapti rimta kolonijine valstybe. Nors šalis ir buvo jūrinė valstybė, išėjimą iš vidinės jūros kontroliavo agresyviai nusiteikusi Danija.
Trečioji priežastis – Išlaikyti užjūrio teritorijas esančias svarbiose prekybinėse vietose be Anglijos paramos nebebuvo galimybių, o ji besąlygiškai remti jau nusilpusią ir užkariaujamą valstybę irgi nebegalėjo.
Didelė problema buvo ir žmogiškųjų išteklių trūkumas. Kuršo – Žiemgalos hercogystė neturėjo daug žmonių, o ypač karių, kad apgintų ir išlaikytų kolonijas – maro epidemijos, nuolatinis Maskvos bei Švedijos puolimas Livonijoje stipriai nualino šalį.
Apie hercogo laivyno mūšius su olandais bei ispanais ar kovas saloje informacijos kol kas rasti nepavyko, tačiau žinoma, kad mūšiai buvo. Kiek kovose dalyvavo hercogo laivynas, lieka neaišku.
Kovos dėl kolonijų buvo agresyvios, nebuvo paisoma jokių susitarimų – tuo pat metu karai vyko ir Europos žemyne.
Galime pastebėti, kad salos dažnai būdavo puolamos, tačiau neturėta aiškaus plano kokiais resursais teks ją išlaikyti, tad kariai greitai atsitraukdavo, o salose palikdavo mažas įgulas laukti, kol atplauks pastiprinimas. Arba priešo laivai.
Taip pat buvo ir su Jokūbo kolonijomis – jos buvo paskiros gyvenvietės ir pavieniai fortai, kuriuos buvo labai sunku apsaugoti nuo priešų. Be to, Tobago saloje buvo įsikūrę ir kitų šalių kolonijų, o užvaldyti visą salą hercogui neužteko žmogiškųjų resursų.
Išlikti ilgesnį laiką šioms kolonijoms buvo beveik neįmanoma, juo labiau kad ir LDK, kurios vasalas buvo Kuršo hercogystė, dėmesio tam neskyrė.
Užjūrio kolonijos niekad nebuvo LDK politikos prioritetas, o tuometinis karalius Jonas Kazimieras, vėliau ir Jonas Sobieskis. esant sunkiai valstybės padėčiai, lėšų kolonijoms skirti tikrai negalėjo.
____________________________________________________________________
Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.
Pirmą kartą šis straipsnis buvo publikuotas tinklaraštyje praeitiespaslaptys.lt, originalų tekstą rasite paspaudę šią nuorodą.
