Dar labiau neįtikėtinai gali skambėti tai, kad J.Stalinui smogusį kadetą po įvykio ėmė ginti jo vadai, aiškindami, kad įvyko nesusipratimas, ir jis net nebuvo nubaustas. Nes 1927 m. J.Stalinas tuomet dar nebuvo visagalis diktatorius, kokiu tapo vėliau. Tuomet ir asmens, prieš jį pakėlusio ranką, laukė liūdnas likimas.
Trockininkas, turėjęs saugoti Staliną
1927 m. lapkričio 7 d. SSRS ruošėsi švęsti svarbiausią tuometinę valstybės šventę – dešimtąsias Spalio revoliucijos metines (apie tai, kodėl spalio revoliucijos metinės buvo švenčiamos lapkritį, skaitykite čia).
Šia proga buvo suplanuotas kariuomenės paradas. Šalies aukščiausi vadovai, tarp jų ir Stalinas, jį ketino stebėti nuo Lenino mauzoliejaus stogo.
Siekiant juos apginti nuo galimų pasikėsinimų, iš Frunzės karo akademijos Maskvoje buvo atsiųstas akademijoje studijuojančių kadetų būrys.
Jie turėjo padėti OGPU (tuometinės SSRS politinės policijos) pareigūnams saugoti SSRS vadus. Tarp jų buvo ir Jakovas Ochotnikovas, kuris vėliau užpuolė Staliną.
Nors ir studentas, J.Ochotnikovas gyvenime jau buvo matęs šilta ir šalta. Trisdešimtmetis Jakovas dalyvavo Spalio revoliucijoje ir Rusijos pilietiniame kare, netgi ėjo vadovaujančias pareigas.
Tačiau po karo J.Ochotnikovo karjera susiklostė ne ypač sėkmingai. Jis buvo karštas Levo Trockio šalininkas ir atsisakė keisti ar slėpti savo pažiūras net tada, kai L.Trockis XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje J.Stalinui pralaimėjo vidinę kovą komunistų partijoje dėl valdžios.
Dėl „trockizmo propagandos“ J.Ochotnikovui grėsė partijos sankcijos. Nepaisant to, Frunzės karinės akademijos vadovas Roberts Eidemanis jį kartu su kitais kadetais išsiuntė saugoti Stalino.
Smogė kumščiu iš nugaros
J.Ochotnikovui ir dar dviem kadetams – Vladimirui Petrenko ir Arkadijui Geleremui – buvo skirta užduotis saugoti partijos vadus, kol jie stovės ant mauzoliejaus stogo įrengtos platformos ir stebės paradą.
Tačiau planus pakeitė tai, kad visi trys vėlavo ir mauzoliejų pasiekė bėgte, jau paradui prasidėjus.
Jiems pribėgus prie mauzoliejaus, OGPU pareigūnas, nesupratęs, kad čia ne šiaip pašaliniai, o kadetai, kurių pagalbos jie laukė, bandė užtverti jiems kelią.
Tačiau trijulė jį nustūmė ir atsidūrė prie platformos, kur jau buvo susirinkę aukščiausi partijos vadai.
Juos saugoję pareigūnai, irgi nesupratę, kad kadetai atėjo jiems padėti, bandė juos sulaikyti jėga. Prasidėjo muštynės. To, kas vyksta jiems už nugaros, sovietinė grietinėlė net nepastebėjo – muštynių garsus užgožė parado skleidžiami garsai.
J.Ochotnikovas greitai iš muštynių pasišalino ir įraudusiais žandais pribėgo prie nieko neįtariančio Stalino. Šiam nespėjus suprasti, kas vyksta, jis smogė kumščiu Stalinui į pakaušį iš nugaros, tuo pačiu metu rėkdamas: „Mes atėjome tave ginti. Kas čia vyksta!?“
Dabar sunku tiksliai pasakyti, kas paskatino Ochotnikovą trenkti Stalinui – ar vien tik tai, kaip nedraugiškai buvo pasitikti jis ir kiti kursantai, ar ir noras kažkaip atkeršyti Stalinui už Trockį.
Antrą J.Ochotnikovo bandymą smogti Stalinui sustabdė Ivanas Jusis – lietuvis, kuris buvo J.Stalino pagrindinis asmens sargybinis. Ant mauzoliejaus naudoti šaunamuosius ginklus buvo griežtai draudžiama, todėl I.Jusis išsitraukė peilį ir sužeidė Ochotnikovą.
Kas tas Ivanas Jusis?
Iš kur pas Staliną atsirado asmens sargybinis lietuvis? Po I pasaulinio karo nemažai lietuvių, kurie Rusijos imperijos laikais išvyko studijuoti ar dirbti į Rusijos miestus, tokius kaip Maskva ar Sankt Peterburgas, ten ir pasiliko.
Dalis jų, studijavusių karo mokyklose, Rusijos pilietiniame kare kovėsi už bolševikus, o vėliau netgi tapo Raudonosios armijos vadais ar užėmė kitas pareigas.
Tiksli I.Jusio gyvenimo istorija nėra žinoma, bet žinoma, kad jis gimė 1891 m. Lietuvos teritorijoje. Galima spėti, kad jo lietuviškas vardas turėjo būti Jonas Jusys ar Jonas Jucys. Internete esama informacijos, kad jis gimė Kupiškio rajono Aluotų kaime, tačiau kokiais šaltiniais ji grindžiama, neaišku.
Jis bolševikų pusėje dalyvavo Rusijos revoliucijoje, 1918 m. įstojo į ČK, o 1923 m. tapo OGPU komisaru specialioms užduotims. Konkrečiai tai reiškė, kad jis tapo F.Dzeržinskio asmens sargybiniu.
O nuo 1927 m. pradėjo asmeniškai saugoti Josifą Staliną ir buvo vienintelis jo asmens sargybinis, su J.Stalinu keliavęs visur. Kokybiškų I.Jusio nuotraukų neišliko.
I.Jusį mini Nikolajaus Vlasiko, tapusio J.Stalino asmens sargybiniu po I.Jusio mirties, atsiminimai. Be to, amerikiečių istorikas Stephenas Kotkinas, parašęs J.Stalino biografiją „Stalinas“, joje trumpai pamini ir I.Jusį, remdamasis jo dukros atsiminimais.
Istoriko teigimu, iš atsiminimų atrodo, kad I.Jusis Stalinui buvo labai artimas – ne tik asmens sargybinis, bet ir draugas. J.Stalinas juo visiškai pasitikėjo.
„Jis mėgo piknikus. (…) Mano tėvas mokėjo lietuvišku stiliumi pagaminti dešreles iš lokio mėsos. Jos Stalinui labai patiko“, – pasakojo I.Jusio dukra Ada, kurią cituoja istorikas.
S.Kotkinas taip pat atkreipia dėmesį, kad I.Jusis gyveno tuose pačiuose Kremliaus rūmuose, kaip ir aukščiausias sovietinis elitas.
1931 m., būdamas vos 40-ies metų, I.Jusis mirė nuo infarkto.
Laikraštis „Pravda“ išspausdino trumpą nekrologą, tapusį vienu nedaugelio informacijos šaltinių apie jį. Jokių atsiminimų, dienoraščių ar pan. jis nepaliko. Daugiau informacijos apie I.Jusį (rusų kalba) rasti galima čia.
Vėliau sulaukė liūdno likimo
Grįžkime į 1927 m. lapkričio 7 d. Muštynes netrukus numalšino Semionas Budionas, Klementas Vorošilovas ir kiti aukščiausi kariuomenės vadai, buvę netoliese.
Galbūt galėtumėte pagalvoti, kad Ochotnikovo likimas po smūgio Stalinui buvo nulemtas, tačiau taip nebuvo. Stalinas dar nebuvo visagalis ir kraują stingdantis „Tautų tėvas“, kuriuo tapo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.
R.Eidemanis gynė savo kadetus ir aiškino, kad įvyko nesusipratimas. Kadetų pusėje buvo ir SSRS kariuomenės vadas Michailas Tuchačevskis, kitas aukštas kariuomenės vadas Jona Jakiras.
J.Stalinui teko atsitraukti. Jo padėtis dar nebuvo tokia saugi ir valdžia tiek įtvirtinta, kad jis būtų galėjęs įsivelti į atvirą konfliktą su aukščiausiais SSRS kariuomenės vadais.
J.Ochotnikovas nesulaukė jokios bausmės. Baigęs karo akademiją, jis netgi vadovavo valstybiniam institutui, atsakingam už karinių lėktuvų gamyklų planavimą.
1932 m. jis buvo apkaltintas „kontrrevoliucine veikla“ ir pašalintas iš partijos. Bet ir tada jis nebuvo nubaustas mirties bausme – tik ištremtas į Magadaną Rusijos Tolimuosiuose rytuose, kur vadovavo vietinei gamyklai.
Vis dėlto vėliau Ochotnikovas tapo viena pirmųjų Stalino „didžiojo valymo“ aukų. 1936 m. rugpjūtį jis buvo areštuotas Magadane, o 1937 m. kovo 8 d. nubaustas mirties bausme už „pasikėsinimo į Stalino ir Vorošilovo gyvybes organizavimą“.
Tų pačių metų birželį visi jį gynę asmenys – R.Eidemanis, J.Jakiras ir M.Tuchačevskis – taip pat sulaukė mirties bausmių dėl kaltinimų šnipinėjimu ir valstybės išdavyste.
Tiesa, tai, ar J.Ochotnikovas buvo sušaudytas tiesioginiu J.Stalino nurodymu, ar buvo žemesnio rango pareigūnų „veiklumo“ auka, lieka nežinoma.
Parengta pagal „Russia Beyond The Headlines“.
