Dar XIII a. viduryje Florencija pirmoji nukaldino 3,5 g svorio auksines monetas. Nuo tada prasidėjo standartizuotos masės ir išvaizdos auksinių monetų, vadinamų dukatais, kaldinimo vajus.
Daugiausia jų buvo kaldinami Venecijoje, Vengrijoje bei Olandijoje – šioje šalyje dukatai kaldinti net iki 1849 m.
Net šimtmetį, nuo 1768 iki 1869 m. Rusija kaldino Venecijos/Olandijos dukatų padirbinius. Jų tiražas buvo net 28 milijonai, t.y. net tris kartus didesnis nei originalų.
Po Olandijos protestų Rusija pristabdė monetų kaldinimą, tačiau iš apyvartos jos dar ilgai neišėjo. Kam viso to reikėjo?
Kaip vyko monetų padirbinėjimas ir kam tai buvo naudinga?
1768 m. imperatorė Jekaterina II su vokiečių juvelyru Johanu Gassu sudarė sutartį slaptų spaudų gamybai. Pradžioje buvo pasirinkta gaminti Venecijos dukatus, o nuo 1797 m. olandiškuosius. Kaip ir tikrų dukatų, praba buvo 986*, o svoris 3,49 g.
Tačiau manoma, kad padirbinių gamyba Rusijoje iš tiesų prasidėjo dar nuo imperatorės Jelizavetos laikų – 1730–1736 metų finansinėse ataskaitose jau dokumentuota olandiškų padirbinių gamyba.
Kam to reikėjo? Kadangi dukatai anuomet buvo patikima tarptautinės prekybos moneta, o Rusijos imperijoje tarptautinės prekybos ryšiai dar tik vystėsi, reikėjo jiems ir savos atsiskaitymo priemonės.
Nors ir kokybiški, Rusijos rubliai Europos pirkliams dar nebuvo gerai žinomi, ir į savo rinką europiečiai atsiskaitymų jais nenorėjo priimti. O tuo tarpu Olandijos dukatai Europoje buvo puikiai pažįstami ir pripažinti. Todėl ir buvo nuspręsta kaldinti savus dukatus ir jais atsiskaityti Europoje.
Dukatai kaldinti Sankt Peterburge. Iš Sankt Peterburgo kalyklos monetos keliaudavo į Kronštadtą, o tuomet su kariniais laivais būdavo išplukdomos į Viduržemio jūrą. 1770 metais Europoje jau buvo paskleista apie 50 tūkstančių netikrų dukatų monetų.
Taip rusai siekė kelti sumaištį – finansuoti sukilimus prieš Osmanų imperiją, remti graikų sukilėlius ir kitas Balkanų tautas. Už dukatus ten buvo perkama ginkluotė, atsiskaitoma samdiniams.
Pertrauką nuo padirbinių gamybos padarė imperatoriumi tapęs Pavelas I
1796 m. rusiškų dukatų padirbinių gamyba kuriam laikui nutrūko. Imperatoriumi tapęs Pavelas I-asis įsakė 10000 olandiškų dukatų padirbinių perkalti į auksinius rublius, o standartinį senųjų dukatų tekstą «MO. ORDI | PROVIN | FOEDER | BELG. A. D. | LEG. IMP.» – pakeisti įrašu «НЕ НАМЪ, | НЕ НАМЪ, | А ИМЯНИ | ТВОЕМУ».
Ši frazė dažnai pasitaiko ant medalių ir paminklų 1812 metų karui atminti, tačiau tai yra biblinė citata (Ps 113:9), dažnai laikoma ir senuoju tamplierių devizu. Verta pastebėti, kad šių auksinių rublių averse vis vien buvo išlaikyti dukatams būdingi dizaino elementai.
Napoleonui tapus Prancūzijos konsulu, vystėsi ir daug žadančios derybos su Rusija, kas buvo labai nenaudinga Anglijai, todėl 1801 metais imperatorius Pavelas I buvo nužudytas. Ne paslaptis, tai padarė britų įtakoje buvę dvariškiai.
Naujuoju valdovu tapus Aleksandrui I, dukatų padirbinių gamyba vėl buvo atnaujinta. Anglija per carą Aleksandrą plėtė savo interesus Rusijoje, taip siekdama atgauti buvusią įtaką Europoje (Prancūzija juk valdė didelę dalį Europos, o Angliją izoliavo).
Ar Rusija monetų paslaptį galėjo patikėti Anglijai, kuri ilgą laiką Olandijai buvo priešė bei konkurentė, sunku pasakyti.
1812 m. Napoleono invazijos metais Sankt Peterburgo kalykloje rusiškų dukatų kopijų gamybos apimtys neregėtai išaugo – karo metu monetų buvo nukaldinta jau net virš 7 milijonų.
Antrame XIX a. ketvirtyje Nyderlandų dukatų kopijos pradėjo cirkuliuoti ir tarp Rusijos imperijos gyventojų. Dukatais buvo atsiskaitoma užsienio atstovybių darbuotojams, taip pat buvo finansuojamos Rusijos karinės kampanijos.
Monetos dizainas buvo toks populiarus, jog per 1830–1831 metų sukilimą sukilėlių kontroliuojama Varšuvos kalykla sugebėjo nukaldinti net 164 tūkstančių lenkiškų aukso dukatų kopijų, kurie buvo naudojami ginkluotei pirkti.
Tiesa, monetą atskirti nuo olandiškos jau nebuvo sunku – prie riterio galvos iš dešinės buvo lenkiškas erelis.
Padirbiniai kaldinti ilgiau negu originalai
Rusijoje olandiški auksiniai dukatai buvo kaldinti ilgiau negu pačiuose Nyderlanduose. Nyderlandai auksinius dukatus kaldinti nustojo 1849 m., tačiau Rusijoje monetos su 1849 m. data dar buvo kaldinamos net iki 1867 metų.
Per tą laiką jų pagaminta net 4 milijonai 350 tūkstančių. O per visą klastočių kalybos laikotarpį Rusija šiam reikalui sunaudojo daugiau kaip 100 tonų Uralo ir Altajaus aukso.
Padirbinių kokybė buvo pakankamai gera, jog tik 1867 m., beveik po šimtmečio klastočių cirkuliavimo apyvartoje, Nyderlandai pagaliau suprato, kad rinkoje gerokai per daug 1849 m. dukatų.
Valstybė 1867 m. protesto nota kreipėsi į Rusiją ir dukatų kalyba buvo sustabdyta. Monetos buvo superkamos ir perlydomos. Iki 1886 m. už dukatą buvo išmokami 2 rubliai ir 85 kapeikos, iki 1897 m. – 2 rubliai ir 95 kapeikos, o nuo 1897 m. – 4 rubliai ir 41 kapeika.
Tai nėra vienintelis atvejis, kuomet vienoje valstybėje buvo padirbinėjamos kitos valstybės monetos. Tačiau savo mastais ir trukme – valstybiniu lygiu įtvirtintas kitos valstybės pinigų padirbinėjimas truko per šimtą metų – šis atvejis yra išskirtinis.
Kaip Rusijos apgaulė liko nepastebėta beveik šimtmetį?
Pasakyti, ar Nyderlandai išties tik 1867 m. sužinojo, kad Rusija šimtą metų padirbinėjo jų pinigus, ar žinojo anksčiau, bet nereagavo, sunku.
Neabejotina, kad Nyderlandai suprato, kad Europos rinkoje tikrai per daug dukatų. Tačiau iš kurios šalies jie atsiranda, greičiausiai nežinojo.
Tai, kad rusiški padirbiniai buvo kaldinti ne Nyderlanduose, buvo nepaprastai sunku atskirti, nes monetos buvo tikrai geros kokybės bei metalo, o nuo originalų skyrėsi tik mikrodetalėmis.
Be to, ir patys Nyderlanduose kaldinti dukatai nebuvo visiškai vienodi. Juk būdavo ir normalus kalybos preso nusidėvėjimas – brokas iki tam tikro lygio, su kuriuo monetos dar buvo išleidžiamos į apyvartą.
Dukatai kaldinti ir Abiejų Tautų Respublikoje
Beje, olandiškų dukatų monetos buvo tokios populiarios, kad jų dizainą savinosi daug Europos valdovų. Panašias į olandiškus dukatus monetas kaldino Vokietijos žemės, Austrija, Vengrija.
Taip pat ir Lenkijos-Lietuvos valstybė. Tikrai žinoma, kad monetos turėjusios panašumų į olandiškuosius dukatus averse arba reverse buvo tiek prie Zigmanto Vazos (1590 m., Krokuvos kalykla), tiek ir prie Stanislovo Augusto Poniatovskio, kurio auksinių monetų vien per 1766 metus buvo nukaldinta apie 7 tūkstančius.
Visose šalyse kaldinti dukatai buvo panašaus svorio, turėjo panašią aukso masę, ir vadinosi dukatais, tačiau jų išvaizda vis dėlto skyrėsi, todėl anuomet tai ir nekėlė tarptautinių nesutarimų.
Be to, ATR kaldintos auksinės monetos buvo labai retos ir riboto tiražo, skirtos atsiskaitymams bei dovanoms valdovo aplinkoje, o kai kurios pagamintos tik kaip bandiniai.
Kasdienėje apyvartoje jos nebuvo vartojamos, nes Abiejų Tautų Respublikoje cirkuliavo įprasti olandiškieji dukatai.
Padirbinių gamyba buvo žalinga Rusijos imperijos vidaus ekonomikai. Monetų gamybai buvo sunaudoti milžiniški kiekiai Altajaus bei Uralo aukso – net daugiau kaip 100 tonų, o monetų pavidalu jis buvo paskleistas į Europos rinką.
Šiandien sunkoka pasakyti, ar ilgalaikėje perspektyvoje tokie imperijos veiksmai davė geopolitinės naudos.
Po Nyderlandų protesto, iš apyvartos pradėjus supirkinėti dukatus, iki šiandien jų išliko pakankamai nedaug, todėl tarp numizmatų tokios monetos labai vertinamos.
____________________________________________________________________
Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.
