Nors LDK, o vėliau – ATR didikai juodaodžių vergų neatsiveždavo, į valdovų ir diduomenės dvarus juodaodžiai buvo gabenami. Tiesa, tai vyko epizodiškai. Juodaodžiai buvo laikomi įdomia retenybe. Jiems teko juokdarių arba žemesnių dvaro tarnų padėtis.
Apie Afriką ilgai nežinota
Pagoniškoje XIII–XIV a. Lietuvoje net apie Afrikos žemyno egzistavimą ir jo gyventojus, vargu ar buvo žinoma. Tuometinis lietuvių geografinių žinių plėtimo būdas buvo karo žygiai. Tolimos ir svetimos bei lietuviams neaktualios teritorijos nebuvo žinomos.
Net ir priėmus krikštą supratimo apie Afriką ir jos gyventojus Lietuvoje stokota ilgai. Lenkiją šios žinios pasiekė šiek tiek greičiau. XV a. viduryje rašęs lenkų kronikininkas Janas Dlugošas buvo, ko gera, pirmasis, kuris tuometinėje Lenkijoje savo raštuose minėjo ne tik Aziją, bet ir Afrikos „karštą žemę“.
1477–1489 m. sukurtame Krokuvos Šv. Marijos bažnyčios altoriuje tarp Trijų karalių galima išvysti vieną juodaodį. 1467–1469 m. Kazimiero Jogailaičio valdinys, LDK didikas Aleksandras Soltanas keliavo ne tik per visą Europą, bet ir buvo Jeruzalėje. Iš jo XV a. Lietuvą galėjo pasiekti miglota informacija apie Afriką.
XIV a. pab. – XV a. Vakarų Europos valdančiųjų dvaruose jau buvo populiaru turėti juodaodžių ar maurų, pasigrobtų žygių metu ar pirktų vietoje. Tolimų kraštų gyventojai kartu su juokdariais tapo dvaro atributais, savotiškomis keistenybėmis.
Yra žinoma, kad tokiais „egzotais“ Vakaruose tapdavo ir lietuviai (pvz., 1390 m. žygio į Lietuvą metu Derbio grafas pirko du lietuvių vaikus).
1472 m. juodaodžiai pirmąkart pasirodė Maskvoje – į ją atvykus būsimajai didžiojo kunigaikščio Ivano III žmonai, paskutiniajai Bizantijos imperatoriaus giminaitei Sofijai, metraštininkai pažymėjo, kad jaunosios svitoje buvo ir „juodųjų“ žmonių, iki tol nematytų Rusioje.
Tapo populiarūs tarp didikų
XVI a. LDK, ypač dėl Renesanso kultūrinio sąjūdžio įtakos, plėtėsi valdančiųjų geografinės žinios, informacija apie Afriką konkretėjo. Iš pradžių tos žinios rėmėsi vakarietiška raštija. Nuo XVI a. buvo galima paskaityti ir lenkiškų leidinių.
1551 m. Krokuvoje išleistoje Martyno Bielskio „Viso pasaulio kronikoje“ galima rasti tikrų ir prasimanytų dalykų apie iki tol menkai žinomą žemyną. Ypač detaliai aprašytas Egiptas, Afrikos egzotiška fauna, jos gyventojai, kurie „dėl per didelės saulės turi juodą odą“ ir gyvena bendruomenėse, o vienintelė jų apranga – „auskaras nosyje“.
Humanistas, LDK karaliaus Žygimanto Senojo sekretorius Augustinas Rotundas rašė, kad tas, kas laikosi Evangelijos tiesų, net jei būtų „iš juodaodžių žemės“, yra „labiau vertesnis meilės ir garbės“, nei tas, kuris yra turtingas, bet bedievis. Toks tekstas įrodo, kad diduomenė apie juodaodžių egzistavimą jau žinojo.
Galiausiai LDK atsirado ne tik žinių apie juodaodžius, bet ir pačių juodaodžių. Nuo XVI a. vid. beveik visuose LDK valdovų dvaruose būdavo bent po vieną juodaodį.
Toks tarnas buvo atvykusio į Lietuvą 1544 m. Žygimanto Augusto dvariškių sąraše. Anot sąrašą paskelbusio Stanisławo Tomkowicziaus, kadangi toks tarnas buvo neįprastas net valdovo dvare, net nematyta reikalo nurodyti jo vardo ar pavardės, pažymėta „juodaodis“.
Tarp trečiosios paskutiniojo Jogailaičio žmonos Kotrynos dvariškių 1563 m. minima juodaodė neūžauga. Kelis juodaodžius tarnus turėjo Steponas Batoras.
Juodaodžiai nuo XVI a. antrosios pusės pasirodė ir LDK diduomenės dvaruose. 4–5 kamuoliu žaidusius juodaodžius, vėliau išmokusius groti trimitais ir būgnais, XVI a. viduryje išlaikė Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis.
Ir išlikusi didikų korespondencija liudija, kad egzistavo didžiulė „egzotų“ paklausa. Dar 1529 m. Lenkijos kancleris Kristupas Šidloveckis prašė Ispanijoje buvusio Jano Dantiško padovanoti jam nors vieną juodaodį. Dėl jų 1567 m. derėjosi ir M. Radvila Rudasis su sūnėnu Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu.
XVII, o ypač XVIII a., jau buvo įprasta, kad ATR valdovų dvaruose tarnautų mažiausiai keli juodaodžiai. 1677 m. ATR karaliui Jonui Sobieskiui įžengiant į Gdanską, eisenos priekyje ant dviejų kupranugarių jojo juodaodžiai.
Be to, valdovai finansavo meno darbų Afrikos ir juodaodžių temomis kūrimą. Nežinomas Augusto II dvaro portretistas Lenkijos grafienę Aną Kozel pavaizdavo su jai patarnaujančiu juodaodžiu, o to meto ATR valdovų dvaruose dirbęs italas Bernardo Bellotto juodaodžius nutapė scenoje apie paskutiniojo valdovo rinkimus.
Tiesa, juodaodžiai išliko tik dvarų atributas. Nors LDK ekonomika rėmėsi žemės ūkiu, visus žemės ūkio darbus atlikdavo baudžiaviniai valstiečiai ir juodaodžių vergų atsivežti būtinybės nebuvo.
XVII a. jau minėto Jono Sobieskio medikas, atvykęs iš Airijos, rašė, kad baudžiaviniai valstiečiai pirkti žemės ir tvarkyti nuosavybės negali dar labiau „nei mūsų juodaodžiai“.
Juodaodžiais buvo ir persirengiama
LDK ir ATR buvo galima sutikti ne tik tikrų, bet ir apsimestinių juodaodžių, kuriuos vaidindavo juodai kūnus išsitepę samdyti aktoriai. 1592 m. Zigmanto Vazos ir Anos Habsburgaitės vestuvėse dalyvavo persirengę juodaodžiais aktoriai.
1663 metais Jonas Kazimieras Vaza dalyvavo baleto scenoje „juodaodžių“ grupėje ir, tikėtina, turėjo atitinkamai grimuotis.
1583 m. Lenkijos kanclerio Jano Zamoiskio ir Grizeldos Batoraitės vestuvėse dalyvavo visas būrys tokių aktorių, o trys menami „juodaodžiai“ jojo ir kupranugariais.
Juodaodžius žinojo ir XVI–XVIII a. LDK miestų visuomenė. To meto karnavaluose buvo populiaru persirengti žydais, turkais ir juodaodžiais. O 1625–1626 m. kariaujant su švedais prie Biržų, tarp įvairių tautybių belaisvių Kristupo II Radvilos kariai paėmė ir juodaodžių iš Portugalijos.
Tai, kad juodaodžiai buvo žinoma, bet neįprasta LDK socialinio peizažo detalė, rodo to meto vaistinių pavadinimai ir iškabos. Šios įstaigos buvo savotiškas vaistinės, smuklės ir parduotuvės derinys. Jose greta vaistų parduodavo rytietiškus prieskonius, parfumeriją, konditeriją, gėrimus, todėl iškabose stengtasi pabrėžti išskirtinumą.
LDK, kaip ir Lenkijoje, susiklostė tradicija vaistinių iškabose vaizduoti Afrikos dramblius arba juodaodžius. Todėl 1580 m. Vilniuje veikusi vaistininko Mykolo Gambinos vaistinė vadinosi „Po juodaodžiais“, panašiai kaip ir vaistinės Krokuvoje, Varšuvoje bei kitur.
Tarp to meto ir vėlesnio laikotarpio receptų galima rasti nuorodų, ką reikia sumaišyti, kad „taptum juodas, kaip juodaodis“.
Patys LDK atstovai irgi kartais pasiekdavo Afrikos pakrantes. Tarp tokių keliautojų garsiausias buvo didikas M. K. Radvila Našlaitėlis. Jis 1583 m. liepą įkopė į Egipto piramidžių viršūnes, viešėjo Kaire, aprašė Memfio akropolį ir Nilo potvynį.
Straipsnis parengtas pagal istorikės Raimondos Ragauskienės tekstą „Juodaodžiai LDK“, gavus autorės leidimą. Originalų tekstą rasti galite čia.
