Juos į areną suprojektavusį bene žymiausią ir brangiausiai apmokamą to meto JAV architektą Stanfordą White'ą paleido ekscentriškas milijonierius Harry Kendallas Thaw.
Kruvina drama kilo dėl moters, H.K.Thaw žmonos – jaunos žavios aktorės ir menininkų mūzos Evelyn Nesbit, kuri XX a. pradžios Amerikoje buvo laikoma grožio etalonu.
H.K.Thaw, vėliau pripažintas nepakaltinamu, mirtimi atkeršijo S.Whitui už tai, kad šis kažkada suviliojo E.Nesbit ir atėmė jos nekaltybę.
Vėliau įvykusį teismo procesą, plačiai nušviestą spaudoje, to meto reporteriai netruko pavadinti „amžiaus teismu“. Bet kas gi buvo toji Evelyn, kurios grožis vedė vyrus iš proto taip, kad šie griebdavosi ginklo?
Airių kilmės Evelyn gimė 1884 (1885?) m. Pensilvanijos valstijoje, mažame Tarentumo miestelyje netoli Pitsburgo. Tiksli jos gimimo data nėra žinoma, nes po tėvo mirties, šeimai kenčiant skurdą ir nepriteklių, motina prie Evelyn amžiaus neva pridėjusi keletą metų, kad dukra galėtų dirbti.
Dirbti Evelyn iš tiesų pradėjo labai jauna, vos 14-kos, motinai persikėlus gyventi į Filadelfiją. Dirbo viename pirmųjų Amerikoje prekybos centrų „Wanamaker‘s“: po 12 valandų per parą, šešias dienas per savaitę.
Sunkus ir alinantis Evelynos gyvenimo periodas baigėsi, kai ją šalia prekystalio pastebėjo ir užkalbino vietos menininkė. Ji jauną, išraiškingų bruožų, puikios figūros raudonplaukę merginą pakvietė pozuoti portretui.
Griežtų pažiūrų motina tam pritarė tik todėl, kad menininkė buvo moteris. Už pirmąsias savo gyvenime 5-ias pozavimo valandas Evelyn gavo vieną dolerį (šiais laikais – apie 27 dolerius).
Portretas gavosi puikus ir tai nulėmė Evelyn sėkmę: ją pastebėjo kiti kūrėjai. Tapytojai, skulptoriai, fotografai tiesiog nepasidalijo Evelyn: jos atvaizdas puikavosi ant pašto atvirukų, kalendorių, suvenyrų, mirgėjo laikraščių ir žurnalų reklamose.
Evelyn tapo atpažįstama ir žinoma. 1900 m., su motina persikėlusi gyventi į Niujorką, išpopuliarėjo dar labiau: tapo XX a. pradžios grožio ikona, į kurią panašios norėjo būti visos jaunos amerikietės.
Evelyn nusprendė, kad būti žymių menininkų modeliu jai nebepakanka: nusprendė išbandyti jėgas scenoje. Jai sekėsi ir čia – publikai patiko Evelyn vaidyba. Bet būtent teatro scena tapo vieta, nulėmusia vėlesnę, krauju aptaškytą, jos likimo dramą.
Jaunąją aktorę, tuomet vos 15-kos, grakščiai ir gundančiai judančią scenoje, pastebėjo architektas Stanfordas White'as: turtuolis, įžymybė, aukštuomenės liūtas. Jam buvo 47-eri metai.
White'as garsėjo ne tik kaip architektas, bet ir kaip palaido gyvenimo mėgėjas, kurio nuotykiai ir pasiekimai lovoje buvo gausiai aptarinėjami draugų ir pažįstamų. Visiems buvo žinoma, kad White'o silpnybė ir aistra yra jaunos, „nesugadintos“ mergaitės.
Patyręs daugybę meilės pergalių, Whitas netruko užkariauti Evelyn simpatijas: buvo galantiškas, dėmesingas, dosnus. Jis įgijo ir Evelyn motinos pasitikėjimą.
Pasiūlęs šiai praleisti savaitgalį jo užmiesčio rezidencijoje, Whitas liko su Evelyn dviese jo prabangiuose apartamentuose. Taurė po taurės, kol mergina pasigėrė taip, kad kone prarado sąmonę. Šioje būsenoje Whitas ją išprievartavo.
Prarasta nekaltybė Evelyn buvo trauminė patirtis, kai tuo tarpu White'ui viskas atrodė normalu ir natūralu.
Evelyn niekam nepasakojo apie tai, kaip pusamžis vyras ja pasinaudojo. Užversta dovanomis, bendravimą su White'u ji tęsė beveik metus.
Tada Evelyn akiratyje pasirodė Harry Thaw: milijonierius, garsėjęs beprotiškais poelgiais, prabangiu gyvenimo būdu, ekscentrišku elgesiu.
Buvo kalbama, kad šis vyras yra stipriai įjunkęs į narkotikus. Nebuvo paslaptis, kad Thaw turi rimtų psichikos problemų.
Evelyn ištekėjo už Thaw ir išvyko į kelionę po Europą. Jaunavedžiams leidžiant laiką Paryžiuje, Evelyn sutuoktiniui pasipasakojo, kaip White'as ja pasinaudojo.
Thaw išvadino White'ą žvėrimi, kurio auka buvo tapusi jo garbinama žmona. White'as virto asmeniniu Thaw priešu.
Whie'tas tuo tarpu visiškai nevertino Thaw: laikė jį klounu ir pravardžiavo mopsu dėl vaikiškos veido išraiškos. 1906 m. birželį šie du vyrai susitiko spektaklyje, vykusiame „Madison Square Garden“ arenoje.
Thaw iš anksto žinojo, kad Whitas ten bus. Aplinkiniai stebėjosi, kad Thaw visą vakarą nenusivelka ilgo juodo apsiausto: vėliau paaiškėjo, kad jo klostėse slėpė pistoletą.
Besibaigiant spektakliui, Thaw prisiartino prie White'o ir iš labai mažo atstumo paleido į konkurentą tris šūvius. Dvi kulkos perskrodė White'o galvą, viena kliudė petį. Whitas mirė akimirksniu.
Kaip vėliau citavo spauda, prieš paspausdamas gaiduką, Thaw išrėkė: „Tu išniekinai mano žmoną, sugriovei jos gyvenimą! Tu ja pasinaudojai ir palikai! Daugiau neturėsi progos taip elgtis!”
Thaw teismas tęsėsi keletą metų. Jo šeima sumokėjo Evelyn, kad ši liudytų prisiekusiesiems ir papasakotų, kad White'as ją išprievartavo. Jaunai moteriai tai buvo sunki, žeminanti, psichologiškai alinanti užduotis.
Thaw galiausiai buvo pripažintas nepakaltinamu ir patalpintas į psichiatrinę ligoninę.
Dosniai apmokama teisininkų komanda dirbo toliau, ir po 7-erių metų Thaw atgavo laisvę. 1915 m. Thaw diagnozė buvo pakeista ir jis atgavo veiksnaus žmogaus statusą.
Persikėlęs gyventi į Kanadą, Thaw nepaliko ramybėje savo žmonos: ją atakavo grasinančiais laiškais, samdė privačius detektyvus.
Evelyn gyveno nuolatinėje įtampoje, kurią malšino alkoholiu ir morfijumi. Grožis – nuvytęs, reputacija – sugadinta, perspektyvų – nėra. Evelyn mėgino nusižudyti, tačiau bandymas nepavyko.
Oficialiai pora išsiskyrė 1915 m. Evelyn su sūnumi, kurio Thaw niekada nepripažino, pasirinko atsiskyrėlišką gyvenimą.
Thaw mirė 1947 m., testamentu iš savo milijoninio turto Evelyn palikęs vos 10 tūkst. dolerių. Evelyn, dingusi iš visuomenės akiračio, ėmėsi tapybos ir skulptūros. Savo vyrą ji pragyveno lygiai 20-čia metų ir mirė senelių prieglaudoje 1967 m., visiškoje vienatvėje ir užmarštyje.
