Išvysti, kaip atrodė skulptorius ir kai kurie žymiausi jo darbai, galite žemiau esančioje Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotraukų galerijoje.
Vos grįžęs iš savanoriškos tarnybos Lietuvos kariuomenėje, Antinis išvyko į Kauną. Čia lankė Justino Vienožinskio įsteigtus piešimo kursus.
„Kai jis pradėjo studijuoti tapybą, reikėjo tik stebėtis jo kraštutiniu blaškymusi spalvų maišatyje: vieną dieną nutapęs ką nors raudonai, kitą dieną staiga tą pertepdavo jau žaliai“, – pasakojo dėstytojas Viktoras Vizgirda, kuris tik vėliau išsiaiškino, kad jo studentas – daltonikas.
Dėl to tapybą pakeitė skulptūra, apie kurią Antinis žinojo jau nuo vaikystės.
„Kartą čion iš Lietuvos atėjo dievdirbys su tarba. Jis pasigėrė, suklupo vidury salės, nukrito jo tarba ir išbyrėjo statulėlės – dievukai. Aš buvau sužavėtas jomis ir nutariau, kad užaugęs būsiu dievdirbiu“, – rašė jis prisiminimuose apie vaikystę, dienoraštyje pavadinęs dievdirbį savo pirmuoju profesoriumi.
Mokydamasis meno mokykloje kartu su kitais studentais, Antinis dalyvaudavo Pauliaus Galaunės rengtose ekspedicijose, kurių metu rinkdavo liaudies meną.
Tai, ką pavykdavo rasti, studentai vėliau naudodavo paskaitoms – pagal surinktus dievukus lipdydavo skulptūras, bandydami atkartoti formas ir linijas.
Vienas iš Antinio dėstytojų Kajetonas Sklėrius užsiėmimų metu vis pabrėždavo, kad gamtos iškraipyti nedera: „reikia dirbti tai, kas būtų gražu, bet tuo pačiu išlaikyti realumo pojūtį“.
Gavęs valstybės stipendiją, būsimas skulptorius išvyko studijuoti į Paryžių. Kalbama, kad Antinis buvo vienas geriausių to kurso mokinių ir jau tada gaudavęs užsakymų antkapiniams paminklams Lietuvoje.
Jaunasis kūrėjas daug laisvo laiko praleido Luvre studijuodamas eksponatus. Deja, bet sunkiausia buvo vos grįžus po studijų į Lietuvą – Antinio skulptūros to meto visuomenei atrodė pernelyg didelės savo užmanymu, todėl taip ir liko neįgyvendintos.
Tai buvo didžiulis nusivylimas iš modernumu trykštančios to meto Prancūzijos grįžusiam studentui. O ir vėliau dekoratyvinių bei monumentalių skulptūrų kūrėjai turėjo nemažai sunkumų – buvo ribojami idėjiškai, dažnai skatinami savo kūryba šlovinti valdžią ir ideologinius vadus.
Vėliau Antinis susirgo ir ilgai gydėsi. „O aš juk daugiau sužalotu kūnu, užtat kaip minėjau, stengiuosi per prievartą eiti tiesus, kaip tikras žmogus“, – rašė jis dienoraštyje, dar gulėdamas ligoninėje.
Lietuvą užėmus nacistinei Vokietijai, sergantis skulptorius kartu su kitais buvo išvarytas iš ligoninės, tačiau tai jo nepalaužė – Antinis ir toliau atkakliai kūrė maketus būsimiems monumentams. Dalį jų pavyko ir realizuoti.
„Gyvenimas išmokė įžvelgti esmę, regis, pačioje paprasčiausioje kasdienybėje“, – rašė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, pabrėždama ir išskirtinį skulptoriaus braižą, išryškėjusį jam subrendus.
Išties Antinis lengvai derino liaudies motyvus, mitologines būtybes, meniškumą ir modernumą, savo skulptūromis taip pat prisidėdamas prie monumentalizmo įtvirtinimo Lietuvoje.
Antinio kūryboje dažnos motinos, žuvusių kareivių savanorių temos – labiau susipažinus su juo tai atrodo, lyg būtų itin asmeniški jo paties išgyvenimai.
Giedrė Jankevičiūtė mini, kad iš visų Antinio Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikais kurtų paminklų sovietmečiu buvo išlikęs vos vienas – Rokiškyje.
Ir tik 1988-iais imta kalbėti apie galimybes atstatyti sunaikintas skulptūras. Iki 1992 m. buvo atstatyti beveik visi Antinio kurti paminklai, kai kurie pagal skulptoriaus piešinius ir likusias fotografijas sukurti iš naujo.
Robertas Antinis unikalus tuo, jog savo kūriniuose suderinęs modernumą ir tautinę tapatybę, tiko ne tik didžiųjų miestų gyventojams . Jo skulptūrų yra Kaune, Klaipėdoje, bet savąją vietą kūriniai rado ir Širvintose, Biržuose, Kretingoje, Rokiškyje, Palangoje bei daugelyje kitų miestų ir miestelių.
______________________________________________________________________
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
