Rokiškio krašto metraštininkas, knygnešys, visuomenės veikėjas Petras Ruseckas rašė apie XIX amžiuje gyvenusį stipruolį Kaupą, minimą ne viename Lietuvos sporto istorijai skirtame leidinyje:
„Norkūnų kaimo (Rokiškio valsčius) baudžiauninkas Kaupas, eidamas Rokiškėlių dvaro baudžiavą, nustebinęs savo sveikata to dvaro poną. Buvę taip. Atvežus iš Rygos druskos, Kaupas, paėmęs iš vežimo maišą, kuriame buvę bent 12-15 pūdų (virš 200 kg) druskos ir pats vienas įnešęs vidun. Tai matydamas ponas nustebęs ir užklausęs Kaupo:
– Ar parsineštum tą maišą namo?
– Kodėl ne! – atsakęs Kaupas. – Jei ponas tą druską atiduotum – parsineščiau.
– Gerai! Atiduosiu, – sulygo ponas. – Bet tik jei parsineši. O jei neparsineši, tai ir 25 rykštes tau įkirsiu, ir druskos negausi.
Kaupas sutiko su visomis pono sąlygomis ir, pono palydovo lydimas, nusinešė druską į savo namus, esančius bent už trijų kilometrų nuo dvaro.“
Panevėžio rajone yra vienintelis šalyje turintis tokį vardą, Stipruolių kaimas, bylojantis apie vietos gyventojų jėgą. Beveik prieš aštuoniasdešimt penkerius metus kaimo gyventojas Petras Štitilis aiškino pavadinimo atsiradimo istoriją: „Dalijant Marijamboro dvarą matininkui reikėję pereiti per raistelį, buvo šlapia. Tai vienas vyras užsikėlė matininką ant pečių ir parnešė. Stiprūs tame krašte buvo žmonės, tad ir kaimą, atskyrę nuo dvaro, Stipruoliais pavadino.“
1908 metais Amerikoje pagarsėjo Antanas Kandratas („lietuviškas liūtas“), nugalėjęs iš Europos atvykusį pasaulinį stipruolį, sunkumų kilnotoją graiką Achilesą. Už tai Antanas gavo deimantinį diržą. Vėliau jis pasirodydavo publikai kaip cirko stipruolis. Ant pečių išlaikydavo dvidešimt vyrų, o ant krūtinės – tris tūkstančius aštuonis šimtus svarų (1556 kg), dantimis pakeldavo keturis vyrus, o aštuoniasdešimt du kilogramus sveriantį vyrą, laikydamas dantimis, lengvai suko aplink save.
Jis perplėšdavo pirštais dvi kortų kalades, traukydavo grandines, kumščiu sudaužydavo stambokus akmenis, nuo grindų vienu pirštu atplėšdavo du šimtus dvidešimt penkis kilogramus, siūlydavo nemažus pinigus tam, kas iškels pusę jo pakelto svorio. Jis netgi subūrė imtynininkų „cirką“, kuriame dalyvavo lietuviai J.Lisauskas, F.Kazlauskas, K.Satkauskas.
Kiek vėliau iškilo daugelį Amerikos miestų apvažiavęs atletas G.Dagilis, kuris vyniodavo ant rankų storokus metalinius strypus, iš storų vinių pirštais lankstydavo žiedus, traukydavo grandines. Pagrindinis jo numeris – apsinuoginęs guldavosi ant lentos, prikalinėtos vinių, ir išlaikydavo ant krūtinės uždėtą daugiau kaip tūkstančio svarų (500 kg) svorį.
Dar XX amžiaus pradžioje Rygoje nuskambėjo, o po to aplankė daugelį pasaulio šalių varėniškis Pranas Norkus. Už pergales jis pelnė net penkiolika aukso medalių, vieną jam įteikė pats Vokietijos kaizeris.
P.Norkus 1913 metais atvyko į Ameriką ir scenoje pasirodydavo sulaukęs net penkiasdešimties metų amžiaus. To meto spauda rašė:
„Jis paėmė tris didelius vyrus – žiūrovus ir pakėlė visus viena ranka; geležinius kibirus, sveriančius tris šimtus svarų, mėtė aukštyn ir vėl sugaudavo; sulaikydavo du arklius, „prijungtus prie rankų“; ant krūtinės išlaikydavo fortepijoną su grojančia artiste; su didele vinimi pradurdavo 2,5 colio (6,35 cm) storio lentą; didelį kareivišką durtuvą mesdavo į savo raumenis ir nepradurdavo, paimdavo tris šimtus svarų sveriančius geležinius kibirus, mesdavo aukštyn ir vėl pagaudavo“.
Paminėtieji vyrai buvo sunkiasvoriai. O apie Joną Kuodį anais laikais spauda rašė: „Jonas Kuodis yra vienas stipriausių žmonių pasaulyje, vidutinės vagos (vidutinio svorio) 170 svarų (77 kg), viena ranka kelia du vyrus, dvi kalades kortų sudrasko rankom, aukštielninkas („tiltu“) atlaiko du vyrus ir kelia vaga, žongliruoja su 130 svarų vaga (= svarsčiu)“.
Amerikoje garsėjo ir daugiau lietuvių stipruolių: Juozas Šimkus, J.Goštautas, Talūnas, Albertas Steponavičius, J.Bancevičius, V.Biekša ir kiti.
XX amžiaus pradžioje ir daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių galėjai sutikti keliaujančių cirko atletų stipruolių. Bene žymiausias buvo iš Platelių miestelio kilęs Juozas Jankauskas. 1907 metais Paryžiuje vykusiame specialiame Europos stipruolių kongrese jis iškovojo geriausio vidutinio svorio atleto vardą. 1919 metais Petrograde Europos čempiono vardą laimėjo ir cirko stipruolis tauragiškis S.Jokubauskas.
Lietuvos spaudoje Juozo Jankausko pavardė plačiai skambėjo 1920 metų vasarą. Jis, kaip tuo metu buvo madinga skelbti, važiuodamas iš Amerikos, Afrikos ir Rusijos, trumpam stabtelėjo Kaune. Čia smalsiai publikai parodė nepaprastas savo jėgas, išlaikydamas „prie sulenkimo geležies balkio septyniasdešimt penkis pūdus sunkumo“.
Marijampolėj išlaikė porą į rankas pakinkytų arklių, Vilkavišky žiūrovai suskaldė Jankauskui ant krūtinės dešimties pūdų (šimto šešiasdešimties kilogramų) svorio akmenį. Taip pat stipruolis šimto dvidešimties svarų (apie šešiasdešimt kilogramų) svorio svarsčius mėtė sau į krūtinę rodydamas kūno stiprumą, o iš dviejų colių (daugiau kaip penki centimetrai) geležies ant savo rankų muskulų susuko apyrankę.
Planuota, kad J.Jankauskas per netrukus vyksiantį benefisą rankomis išlaikysiąs du pakinkytus arklius, taip pat per krūtinę pervažiuojantį automobilį. Nors atletas ir reklamavosi žadėdamas netrukus aplankyti visą kraštą, daugiau informacijos apie jį nepavyko užtikti.
Dar vienas neeilinis stipruolis, žavėjęs savo geležiniais raumenimis, buvo mažeikietis, 1912 metais gimęs, Andrius Jankevičius.
Spauda susižavėjusi aprašinėjo savamokslio artisto ir atleto duomenis. Jis buvęs metro aštuoniasdešimt keturių centimetrų ūgio, svėręs devyniasdešimt du kilogramus, krūtinės apimtis buvusi vienas metras aštuoni centimetrai, kaklo storis keturiasdešimt keturi centimetrai, rankų virš alkūnės raumenų – keturiasdešimt centimetrų.
Andrius Jankevičius per save perleisdavo automobilį su dvidešimt penkiais žmonėmis, ant dalgio ašmenų atsigulęs, išlaikydavo ant savęs dešimt vyrų. Vieno colio storumo geležį dantyse laikydavo tol, kol dešimt vyrų ją sulenkdavo. Atsigulęs ant lentoje sukaltų vinių, išlaikydavo arklį ir aštuonis žmones. Viena ranka išstumdavo apie aštuoniasdešimt kilogramų, o atsigulęs – abiem rankom šimtą kilogramų. Kaip pats prisipažino „Lietuvos“ laikraščiui: „Absoliučiai niekur nesu lavinęsis nei vienos minutės. Tai yra mano jėga prigimta.“
Andrius Jankevičius per save perleisdavo automobilį su dvidešimt penkiais žmonėmis, ant dalgio ašmenų atsigulęs, išlaikydavo ant savęs dešimt vyrų.
***
Į Lietuvą dažnai atvykdavo garsūs to meto Estijos imtynininkai Georgas Lurichas, Aleksandras Abergas. G.Lurichas ankstyvoje vaikystėje sirgo plaučių uždegimu ir vėliau negalėjo pasigirti stipria sveikata. Mokykloje Georgą netgi atleisdavo nuo fizkultūros pamokų. Tačiau geležinė valia ir alinančios treniruotės padarė jį vienu stipriausių planetos žmonių.
Dešiniąja ranka septyniasdešimties kilogramų svarstį jis išstumdavo dvidešimt kartų, ta pačia ranka iškeldavo šimto penkių kilogramų štangą ir, laikydamas ją ištiestą, kairiąja ranka iškeldavo trisdešimt keturių kilogramų svarstį. Ant nugaros pakeldavo žirgą su raiteliu. Viena ranka išlaikydavo penkis žmones...
Be didelės jėgos, G.Lurichas pasižymėjo ir neįtikėtinu kūno lankstumu – galėdavo pademonstruoti „tiltelį“ ant pačios mažiausios kėdės sėdynės. Jo pasirodymus afišos reklamavo ypatingai skambiai: „Garsusis imtynininkas. Pasaulio čempionas. Estijos Podubnas!“ Publika būriais veržėsi į šio legendinio stipruolio pasirodymus.
Aleksandrui Abergui 1909 metais Hamburge buvo suteiktas geriausiojo visų laikų imtynininko vardas. Per aštuoniolika metų jis nepralaimėjo nė vienų varžybų. Su garsiuoju atletu susijusį įdomų epizodą 1903 metų birželio dešimtosios numeryje aprašė laikraštis „Vilenskij vestnik“. Pasaulinio garso stipruolis, nepralenkiamas prancūziškųjų imtynių pasaulio čempionas A.Abergas maudėsi Neries upėje, greta Žvėryno. Nemokėdamas plaukti, jis nutarė perskrosti upę ir, žinoma, ėmė skęsti. Gerai, kad netoliese buvo kiti atletai ir baletmeisteris Foma Nižinskis (legendinio baleto šokėjo Vaclavo Nižinskio tėvas), kuris ir išgelbėjo vargšą čempioną...
1926 metų balandžio septynioliktą ir aštuonioliktą dienomis Josvainiuose (Kėdainių apskritis) kažkoks Estijos stipruolis pilnutėlėje parapijos salėje rodė nepaprastą savo kūno stiprumą. „Lietuvos“ dienraščio žodžiais, „gulėdamas pliku kūnu ant grindų papildytų stiklų išlaikė duris ant krūtinės su 14 vyrų (daugiau kaip 50 pūdų).
Tokiu pat būdu gulėdamas išlaikė 8 pūdų priekalą, į kurį kitas vyras mušė iš viršaus kuju, dvi plytas užsidėjo ant galvos, o trečia jas sudaužė, dviejų pūdų svorio gyra, mėtė ore ir gaudė jas ant krūtinės.
Sutraukė storoką retežį, užveržtą ant rankų muskulų ir krūtinės, ir panašių dalykų pridirbdamas.
Buvo manyta pakviesti iš Kėdainių automobilį, kuris su pasažirais turėjo pervažiuoti per stipruolį, bet dėl neperdidelių pajamų – automobilis nekviestas.“
٭٭٭
Legendinio lakūno Stepono Dariaus ir Lietuvos dviračių sąjungos pirmininko Juozo Šulgino iniciatyva 1923 metų gruodžio 28–29 dienomis Kaune surengtos pirmosios Lietuvos Dviratininkų sąjungos sunkiosios atletikos pirmenybės su keleto sporto šakų mėgėjų pasirodymais. Iš Prancūzijos buvo parvežta pirmoji Lietuvoje 53 kilogramus svėrusi štanga.
1926 metų gegužės trisdešimt pirmą dieną „Sporto“ laikraštis aprašė didelį imtynininkų čempionatą Kauno sodo vasaros teatre, vadovaujamą žinomo sportininko E.Šloso. 1928 metų birželio mėnesį teatre kas vakarą imdavosi trys–keturios poros. Čempionatai vyko ir Parodos aikštėje, „Luna parke“, A.Čipurnos restorane. Pradžioje juose dalyvavo vien užsienio sportininkai paslaptingais pasaulio, Europos, atskirų šalių čempionų tikrais ir tariamais vardais. Tačiau palaipsniui į stipriausiųjų ginčą įsijungė ir Lietuvos vyrai.
***
Sportinės imtynės Rusijos cirkuose ėmė populiarėti nuo XIX a. septinto–aštunto dešimtmečio. Manieže pirmąjį kartą tokia kova pademonstruota 1877 metais. Vyko rusiškos, šveicariškos (su plačiais diržais), prancūziškos imtynės. Taip pat atletai – profesionalai varžėsi ir kilnodami svarsčius. Imtynininkų varžybos vyko ne vien cirke, bet taip pat parkuose, kitose viešose vietose. 1893 metų rugsėjo mėnesį Vilniaus Botanikos sode pasirodymą surengė Vilniuje gastroliavusio Anatolijaus Durovo cirko artistai.
Kaip pažymėjo spauda, tikras fenomenas stipruolis Stanko su aštuoniapūdžiais svarsčiais žaidę kaip su lengvučiais kamuoliukais – viena ranka mėtę juos į viršų. Negana to, penkiapūdį svarstį gaudę už nugaros. „Vilenskij vestnik“ recenzentas atkreipė dėmesį į tai, jog tarp cirko atletų iki šiol stipriausiu laikytas Emilis Fosas iš Ščecino, viena ranka pakeldavęs du šimtus svarų (apie aštuoniasdešimt du kilogramus). Stanko įrodė esąs pranašesnis už Fosą: jis pakėlė viena ranka du šimtus dvidešimt keturis svarus (apie devyniasdešimt du kilogramus).
1905 metų balandžio aštuonioliktą dieną Botanikos sodo Vasaros teatre prasidėjo imtynių čempionatas. Jame, jeigu tikėsime reklama, dalyvavo Serbijos čempionas Michailovičius, Vokietijos čempionas Rozentalis, Madagaskaro salos atstovas Bambula, Lenkijos stipruolis Cyganevič–Zbyško, išgarsėjęs pergale 1902 metais Bukarešte prieš Paryžiaus kumyrą Raulį le Boucher. Kitas Lenkijos galiūnas Francas Benkovskis (Ciklopas) lengvai lankstė geležis ir laužė monetas. Kiek vėliau, 1910 metais, šio stipruolio bagaže buvo jau dvidešimt pasaulio rekordų. Čempionato pagrindinis prizas buvo pusantro tūkstančio tuometinių rublių (palyginimui – Peterburgo gamyklos meistras 1905 metais uždirbdavo penkiasdešimt – septyniasdešimt rublių per mėnesį).
1906 metų kovo trisdešimt pirmą dieną Botanikos sodo koncertų salėje legendinis atletikos profesorius Ivanas Lebedevas (Dėdė Vania) surengė prancūzų imtynių čempionatą. Jame, be kitų žinomų imtynininkų, vilniečius stebino dvidešimt trejų metų Paryžiaus numylėtinis Raul le Boucher, kurio tikroji pavardė buvo Miusson. O pravardę le Boucher (mėsininkas) gavo todėl, kad anksčiau dirbo mėsininko padėjėju.
I.Lebedevas Botanikos sodo teatre tarptautinį imtynių čempionatą organizavo dar ir 1913 metų rugsėjo pirmąją. Čia dalyvavo iš neseniai Peterburgo „Edeno“ sode pasibaigusio čempionato atvykę rusų stipruoliai I.Šemiakinas ir Aksionovas, Smeshcal (Austrija), Konstanto de Moren, indėnas Mora, Anatema, Shneider (Olandija), Fonsonat (Ispanija), Raul le Boucher (Prancūzija), Sobeski, Bernar (Belgija), Jan-Jago ir kiti.
1907 metų rugpjūčio trečiąją Botanikos sodo vasaros teatre prasidėjo prancūzų imtynių čempionatas, kuriame pasirodė dvylika kovotojų: pasaulio čempionas prancūzas Bokerua, Varšuvos imtynininkas Vladislavas Pytliasinskis, vienas prancūzų imtynių Rusijoje pradininkų daugkartinis pasaulio čempionas, šį vardą iškovojęs ir 1889 metais. Vokietijai atstovavo Altman ir Mols, Italijai – Krapoli, Austrijai – Šnecht, Šveicarijai – Gabauer. Deja, kaip pažymėjo apžvalgininkai, tai buvęs labai žemo lygio reginys, kadangi teisėjai akivaizdžiai sukčiavę. Tarptautinis prancūzų imtynių profesionalų čempionatas. Botanikos sode vyko, be to, ir 1913 metų gegužės pradžioje.
Ir dar vieną „nepakartojamą“ reginį galėjo pamatyti smalsioji Vilniaus publika. Botanikos sodo Vasaros teatre 1909 metų gegužės pradžioje bei 1914 metų liepos dešimtąją vyko moterų prancūziškų imtynių tarptautinis čempionatas. Pastarajame čempionate, be kitų, dalyvavo visoje Europoje žinoma gladiatorė Znamenskaja, svėrusi dešimt pūdų (šimtą šešiasdešimt kilogramų). Pirmasis moterų (damų) imtynių čempionatas surengtas 1907 metais Maskvos „Akvariumo“ sode. Vienas profesinis sporto žurnalas apie tai rašė: „Tai skirta beūsiams jaunuoliams ir suvaikėjusiems senoliams bei antramečiams gimnazistams. Vietoje sportinės kovos rodomas žemiausio lygio stumdymasis, primenantis raganas iš „Makbeto“.
***
1926 metų birželio dvidešimt pirmąją „Lietuva“ paskelbė apie dar vieną tarptautinį graikų – romėnų imtynių čempionatą Kauno Parodos aikštės „Lunaparke“. Laukta atvykstant net aštuoniolikos dalyvių. Direktorius savininkas turėjęs būti garsus imtynininkas Petras Požela.
***
Kitas žymus stipruolis buvo Karolis Požėla (1926 metais sušaudyto Lietuvos komunistų partijos veikėjo bendrapavardis). Gimęs 1893 metų vasario tryliktąją Šiaulių apskrities Žeimelio valsčiaus Steigvilų kaime, 1908 metais jis atvyko į Peterburgą pas brolį, kuris čia turėjo vaistinę, ir po trejų metų pradėjo treniruotis garsiame „Sanito“ klube, kuriame sportavo kitas lietuvis, didelis Karolio draugas Antanas Valtas. Jau 1912 metais tapo Rusijos klasikinių (prancūziškųjų) imtynių vidurio svorio (82,5 kg) čempionu.
Prie „Sanito“ klubo buvo ir kitas klubas „Herkules“, bet jis priimdavo tik ypatingus sportininkus, pasiekusius nustatytų normų, be to, imtynininkas būtinai turėdavo atsilaikyti prieš „Herkuleso“ to pat svorio narį. Pateko čia ir Karolis. Deja, po to net trejus metus nė vienas jo svorio imtynininkas nebegalėjo tapti klubo nariu, nes K.Požėla visus kandidatus suraitydavo.
Pasiekęs nemažai pergalių, lietuvis dalyvavo 1913 metų Pasaulio imtynių mėgėjų čempionate Vokietijoje. Pirmojoje Rusijos olimpiadoje Kijeve jau rungtyniavo tarp sunkiasvorių ir tenusileido estui M.Kleinui. Pirmojo pasaulinio karo metais trijų Georgijaus kryžių kavalierius imtynių nemetė. Po demobilizacijos, kilus 1917 metų revoliucijai, dėl duonos kąsnio tapo profesionaliu imtynininku, su A.Valtu išvyko į Sibirą, kur dirbo net trejus metus.
1919 metais A.Valtas grįžo Lietuvon, o Karolis Požėla, kaip sėkmingas mėgėjas imtynininkas, prisijungė prie profesionalių imtynininkų grupės, keliaujančios iš miesto į miestą. Su jais jis klajojo ir kovojo Kinijoje, Japonijoje, o 1923 metais atvyko į Čikagą. Tuomet jo kolekcijoje buvo jau apie keturis šimtus įvairiausių apdovanojimų – taurių, medalių, iš kurių net keturiasdešimt aštuoni – aukso.
Čia jau reikėjo taikytis prie laisvo amerikoniško stiliaus – kečo. Ir K.Požėla (Karl Pojello) netrukus pasidarė tikras šio naujo jam stiliaus virtuozas, 1927 nugalėdamas Kanados čempioną Carlą van Wurdeną (per 3 min.), o 1928 metais laimėdamas pussunkio svorio pasaulio čempiono vardą, Čikagoje nugalėjęs to meto čempioną, irgi lietuvį, Johnny Meyersą. Tuo pačiu, kad galėtų išgyventi, Karolis nevengdavo demonstruoti ir stipruolio gebėjimų. Štai ką rašė to meto JAV lietuvių spauda: „Pasirėmęs ant rankų ir kojų ant savo krūtinės laikys pianiną, ant kurio mergina grajins 5 minutes. Taipgi ant krūtinės bus uždėtas priekalas 900 svarų (410 kg) sunkumo, į kurį du vyrai kals kūjais. Tą visą sunkumą Požėla išlaikys išstatęs „bridgę“, t. y. atsirėmęs tik galva ir kojomis į matracą“. Vis dėlto, svarbiausia jam ir toliau liko imtynės. Savo svoryje jau nebeturėjo priešininkų, todėl, atsisakęs titulo, perėjo į sunkaus svorio kategoriją ir Londone sugebėjo atimti Europos čempiono titulą iš vokiečio.
Tarpukariu K.Požėla grįžo į Europą ir čia sėkmingai kovojo iki II pasaulinio karo. Ypatingai nuskambėjo jo pergalės Paryžiuje ir Londone. Anglijos sostinėje Karolis laimėjo Europos čempiono vardą, nugalėdamas vokietį Frochner.
1933 metų birželio dvidešimt pirmąją „Lietuvos aidas“ pranešė apie netikėtai iš Paryžiaus atvažiavusį trisdešimt devynerių metų Karolį Požėlą su žmona ir dar vienu Amerikos lietuviu imtynininku, Amerikos studentų čempionu dvidešimt ketverių Juozu Bartašium. Laikraštis pabrėžė, jog dvidešimt šešerius metus nebuvęs Lietuvoje, Požėla puikiausiai kalba lietuviškai, kai kur, tiesa, įterpdamas amerikonizmų. Žadėjęs visą vasarą pasisvečiuoti Lietuvoje, gal surengti Kaune imtynes, o paskui vėl leistis į platųjį pasaulį. „Gyvenau Amerikoj, ten kažkaip oras netinka, neseniai gyvenau Londone, Paryžiuje, ir ten oras ne prie širdies. Dabar štai Kaune esu ir jaučiuosi visiškai gerai, lengvai. Tur būt, prigimtis žmogų traukia tėvynėn...“ – teigė jis laikraščio korespondentui.
Liepos dvidešimt antrą ir dvidešimt trečią dienomis Klaipėdoje įvyko parodomosios imtynių ir bokso rungtynės, kuriose dalyvavo Karolis Požėla ir Juozas Bartašius, Pabaltijo bokso meistras Juozas Vinča ir Rytprūsių imtyninkas Meieris. K.Požėla taip pat dalyvavo imtynėse Makabi stadione, kur jo priešas buvo latvis Arinš. Juozas Bartašius kovojo su Vladu Labanausku.
O prieš 1936 metų pabaigoje vykusią kovą dėl Europos sunkaus svorio čempiono vardo anglai skyrė Karolio Požėlos nugalėtojui šimto penkiasdešimties tūkstančių, pavertus litais, premiją. Deja, Mančesteryje buvo nugalėtas ne K.Požėla, bet vokietis Baganskas.
1937 metų vasarį Singapūre mūsų tautietis susipažino su garsiu prancūzų imtynininku Maurice Tillet, su kuriuo dvejus metus treniravosi ir dalyvavo įvairiose varžybose Europoje. Prasidėjus II Pasauliniam karui, vyrai grįžo atgal į JAV.
Karolis Požela mirė nuo plaučių vėžio Čikagoje ant savo žmonos rusės Olgos Nikolajevos Požėla rankų 1954 metų rugsėjo ketvirtąją, sulaukęs šešiasdešimt vienerių. Kai tai sužinojo jo draugas Maurice Tillet, šį ištiko širdies priepuolis ir vyras mirė tą pačią dieną, kaip ir Karolis Požela. Abu palaidoti viename kape. Lietuvis imtynių propaguotojas A.Tamošiūnas pastatė jiems antkapį, ant kurio užrašė: „Draugų net mirtis neišskyrė“.
***
Ir iš tiesų, „Lunaparkas“ pradėjo traukte traukti kauniečius. Ne vien imtynių, bet ir įdomios programos pasižiūrėti. Kiekvieną dieną ėmėsi trys – keturios sportininkų poros. Rodyta linksma lietuviška operetė, p.p. Pikers baletas, pasauliniai gimnastai Bretini ir kiti. Programa truko nuo septintos iki vienuoliktos valandos vakaro, o įėjimas kainavo vos vieną litą. Negana to, paskutiniosiomis čempionato dienomis publiką masino iš publikos čempionams metanti iššūkį laisvų imtynių „Juodoji Kaukė“, kuris išeidavo imtis su tikra kauke.
Birželio dvidešimt šeštą dieną „Makabi“ aikštėje (istorinis stadionas Neries pakrantėje, dabartinėje Jonavos gatvėje, talpinęs pustrečio tūkstančio žiūrovų) įvyko viešinčio Kaune tarptautinio imtynininkų čempionato jėgų demonstravimai. „Rytas“ rašė: „Pasaulio čempionas H.Kavanas atlaikė ant savęs lentas, per kurias pervažiavo trys automobiliai. Kitas stipruolis Pineckis 1,5 min. laike paguldė už ragų tvirtą jautį. Imtyninkas Vildmanas leido save aplenkti stora geležimi iš kurios pats pasiliuosavo ir išlaikė ant pečių sunkius bėgius, ant kurių galų buvo pasikabinę po pustuzinį žmonių.“
Pramoginiai graikų – romėnų imtynių čempionatai Kaune vyko ir vėliau. Štai 1931 metų kovo mėnesį Vytauto kalne vykusio čempionato I prizą (aukso medalį) laimėjo Balgal iš Rygos, II – Europos čempionas Rasso, III – rusų milžinas Pugač. Kartu varžybas tradiciškai geram orui esant, lydėdavo įspūdinga cirko divertismentinė programa. 1935 metų rugpjūčio pirmąją vasaros teatre profesorius E.Chenkinas žadėjo garsiaisiais profesoriaus Teremino aparatais pagroti, „gaudydamas muziką iš oro“. Rugpjūčio dvidešimt ketvirtą ir dvidešimt penktą dienomis Vytauto parko teatre rodyti akrobatikos numeriai, klounų komedijos ir juokingi kupletai.
Kaip informavo laikraštis „Lietuva“, minėtame imtynių čempionate „Splendid Palace“ kino teatro scenoje pasirodė šeši imtynių čempionai: Nestrom'as, Vildman'as, Tomson'as, Lainen, Romanov'as, ir Lietuvos čempionas Laguckas. Imtynėse rugsėjo antrą dieną iš publikos išėjęs Vladas Labanauskas, pasisiūlė imtis ir jau ketvirtą minutę nugalėjo suomį Laineną. Rugsėjo trečiąją Lagucką nugalėjo pirmą minutę, kovą su Nestromu baigė lygiosiomis. Rugsėjo ketvirtą dieną V.Labanauskas lygiosiomis kovojo su Vildmanu ir pralaimėjo Romanovui.
1928 metų liepos dvidešimt pirmą dieną Kauno miesto sode buvo renkamas gražiausiai sudėtas imtynininkas. Tiesa, dalyvius vertino ne teisėjai, o susirinkę žiūrovai. Gražiausio kūno savininku pripažintas Lietuvos kariuomenės grandinis Vladas Labanauskas iš Šiaulių. Jis gimė 1905 metais Kelmės valsčiaus Liolių miestelyje ir tuo metu tarnavo antrajame artilerijos pulke. Kaip rašė laikraštis „Lietuva“, prieš trejus metus Labanauskas, gastroliuodamas provincijoje, lankstęs ant rankos storokas geležis.
Ši pavardė nugarsėjo dar gerokai anksčiau. 1924 metų lapkričio penkioliktąja po Ukmergę buvo nešiojami du karstai. Pasklido gandai, būk į juos būsią dedami „syločiai“ lietuvis Labanauskas ir estas Perras ir įkasami žemėn daržely prieš karių klubą. Natūralu, kad po tokios reklamos prisirinko daug publikos pažiūrėti trečią sykį Ukmergėje viešėjusių stipruolių „prajovų“. Tik, deja, kaip rašė „Lietuvos“ laikraštis, juos galėjo išvysti salėj ir tik už litus. Kurie litų neturėjo, grįžo atgal it musę kandę.
1925 metų rugsėjo devynioliktą – dvidešimtą dienomis Panevėžio miesto sode surengtas nepailginamų gladiatorių „2 Ryga“ atsisveikinimo benefisas. „Panevėžio balsas“ tiesiai klausė: „Kas stipresnis – 2 arkliai ar Ryga? 500 lt. premijos savininkui arklio, kuris išties Ryga rankas. Pragaro kalvė, imtynės su buliu, retežių traukymas, pakėlimas viena ranka 240 kilo, bėgių sulenkimas, išturėjimas 200 pudų.
Graikų – romėnų imtynės gauti premiją 100 litų. Į imtynes turi užsirašyti nežinomas žmogus, prisidengęs kauke.“
***
2014 metų rugpjūtį Šiaulių geležinkelio stoties perone pastatyta unikali skulptūra „Stipruolis Nosys“, skirta legendinei Šiaulių miesto asmenybei Stasiui Nosiui atminti. Tvirtai sudėtas dvidešimt vienerių metų vaikinas 1926 metais neteko abiejų kojų, kai, kraunant į vagonus žvyrą, jas nupjovė netikėtai pajudėjęs traukinys. Tačiau S.Nosys nepalūžo ir pradėjo kilnoti svarsčius, o netrukus ėmė laimėti ir rankų lenkimo bei pirštų traukimo varžybas. Su draugais Mikuckiu ir Ramanausku subūręs cirko trupę, Stasys rengė pasirodymus Šiaulių kino teatre o kurį laiką, sakoma, netgi dirbo „Romos“ cirke.
Žinoma, fizinė negalia trukdė stipruoliui atskleisti visas žmogaus galimybes, tačiau kai kurie triukai ir šiandien kelia pagarbą. Pavyzdžiui, S. Nosys, iki pusės apsinuoginęs, guldavo ant stiklo šukių, ant jo krūtinės užkeldavo stalą, o ant šio atsistodavo mergina. Atsiguldavo ant vinių prikalinėtos lentos o ant krūtinės uždėtą lentą aplipdavo keletas žmonių. Sklinda ir savotiškos legendos, esą, S. Nosys kumščiu skaldydavęs akmenis, o stadione nuo žemės atkeldavęs pusantros tonos sveriantį sunkvežimį su žmonėmis.
1927 metų gruodžio trisdešimt pirmąją Radviliškyje surengtas grandiozinis sporto vakaras, kuriame dalyvavo Šiaulių stipruolis V. Jaroša – nugalėtojas sunkumų kilnojime ir imtynininkas V. Smilgevičius. Organizatoriai žadėjo tokius dalykus: „1) Pasaulinis sunkumų kilnojimas, 2) Dantyse lenkimas geležies 1½ colio sorumo; 3) Žaidimas ore su giromis; 4) Kilnojimas viena ranka 4 pūdų; 5) Išmetimas 4 pūdų dviem rankom; 6) Kilnojimas dviejų vyrų viena ranka; 7) Graikų – romėnų imtynės.“ Taip pat planuota parodyti keletą cirko numerių: kombinacion akt. – Pavoji bei Levjandas.
Seniausieji Tauragės miesto gyventojai dar gal ir prisimena vieną 1930-ųjų metų sporto vakarą Kuršių salėje. Gausiai susirinkusius žiūrovus stebino visuomeniniais pagrindais Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos Tauragės skyriui vadovavęs Aleksas Timinskas su draugais. Jeigu triukai su dvipūdėmis publikai labai patiko, tai per kitą pasirodymą pasigirdo šauksmai „užteks, užteks“. Mat, vienas atletas, išsilenkęs „tilteliu“, ant permestos per krūtinę lentos laikė dvipūdėmis žongliuojantį Aleksą. Deja, tai buvo vienkartiniai pasirodymai, daugiau apie stipruolį tauragiškį nieko negirdėta.
1928 metų rugpjūčio pradžioje Marijampolėje sumargavo skelbimai su užrašais ir paveikslais, pradedant nuo automobilio ligi žmogaus kūno griaučių. Kaip pastebėjo „Lietuvos žinios“, tikrai „amerikanska“ reklama. „Afišas“ klijavo gatvėse, kabino įstaigose ir iškeltas nešiojo mieste. Tas sutraukė į miesto sodą „didžią minią svieto“ pažiūrėti penkių syločių – Šimkaus, Šloso, Labanausko, Peruso ir Freimonto“. Bilietai įeiti į sodą kainavo 1-2 litus. Tad programoje buvo pažadėta imtynininkų pasirodymas, ristynės su jaučiu, grandinių traukymas, žmonių kilnojimas grupėmis, atlaikymas dviejų automobilių, automobilio pervažiavimas per „syločiaus“ krūtinę, išbuvimas dvidešimt minučių užkastam žemėje, sunkiausių daiktų kilnojimas, boksas ir t.t. Kaip, vėlgi, pažymėjo laikraštis, „Visa tai baisūs ir šiurpinantys žmogaus dirksnius darbai, gal už tai ne visa parodyta? Kol pardavinėjo bilietus – dar šiaip taip. Pardavus bilietus, nuo vartų kontroliai atsitraukė ir ėjo, kas norėjo. Šie piliečiai jau „savotišką“ tvarką padarė: lipo ne tik į medžių šakas laužydami, bet ant suolų ir sėdintiems ant galvų, taip kad sėdėti pasidarė negalima – lūžo suolai. Tvarkos nebuvo jokios.“
V. Labanauskui Šakynoje nutiko jau visai kurioziškas dalykas. Per Žolinės atlaidus jis iškėlė ant rankų keturis vyrus ir pradėjo šokti polką. Tik, neatlaikiusios svorio, ėmė ir įlūžo scenos grindys. Labanauskas sakėsi daugiau būtų parodęs, bet, girdi, nesą grindų.
1931 m. kovo penkioliktąją Kuršėnuose įvyko sporto vakaras (sporto propagandos tikslu). Įvairius pratimus su svarsčiais rodė žinomi sportininkai B. Vingeliauskas ir P. Rimas. Pasirodė žmogus be kaulų, žmogus varlė Banaitis su P. Korsaku, kurie, kaip rašė spauda, parodė stebėtiną savo kūno lankstumą. Tiesa, „Mūsų momentas“ atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Dviratininkų Sąjungos Kuršėnų skyrius, reklamuodamas renginius, visuomet blogai parašąs afišas. Ir pateikė 1931 metų spalio dvidešimt penktąją vykusio vakaro anonso pavyzdį: „Domės. Šiandie 7 v. v. Bankos salėje Kuršėnų L. D. S. Rengia viešą vakarą. Su didele ir labai juokinga. Programoji: 1 strielčius, II – fokusnikas grieš sty. ork.“
Atskiro straipsnio vertas netoli Vilniaus 1888 metais gimęs legendinis Aleksandras Zasas (Samsonas), kurio daugelio triukų dar ir šiandien negali pakartoti stipriausieji pasaulio vyrai. Neveltui ant jo kapo paminklo Hoklio miestelyje Anglijoje užrašyta „Stipriausias pasaulio žmogus.“ Gaila, dar nepakankamai įvertintas panevėžietis stipruolis gladiatorius Stasys Klumbokas, cirke labiau žinomas NINO vardu. Tarpukariu jis dalyvavo Petro Taručio cirkų programose. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, kaip darbo belaisvis, jis buvo išvežtas į Vokietiją, kur liko gyventi ilgiau. Dalyvavo sunkiaatlečių varžybose, dirbo Hamburgo cirke. Deja, 1961 metais mūsų kraštietis tragiškai žuvo autokatastrofoje.
***
Kalbant apie stipriausius tarpukario Lietuvos vyrus, negalima nepaminėti legendinės asmenybės, vieno lietuviškojo cirko organizatorių, ilgamečio „Vilniaus“ kolektyvo direktoriaus jėgos žonglieriaus ir klouno Jono Ramanausko. Pirmąsias pamokas jam suteikė garsusis lakūnas Steponas Darius, padovanojęs būsimajam liaudies artistui svarstį ir pamokęs kaip jį kilnoti: „Kai kelsi, viską pamiršk,“ – sakydavo. „Kelk ne tiek jėga, kiek protu.“
Demonstruodamas neeilinę jėgą, prie juosmens prisirišęs portfelį su paties išlietomis dvipūdėmis, Jonas pradėjo keliones per Lietuvos miestelius ir kaimus, kur stebino žmones įvairiais triukais. Sužinoję, kad jis dalyvaus gegužinėje, susirinkdavo smalsuoliai iš keleto aplinkinių kaimų. Nes kur kitur tokių dalykų pamatysi: dvipūdės svaidomos lyg kamuoliukai, laužomos naujutėlaitės pasagos, traukomos grandinės, viena ranka pakeliami du žmonės… Ant galvos jam kapoja malkas, o jis tik šypsosi…
1931 ir 1932 metais Jonas Ramanauskas tapo šalies sunkumų kilnojimo čempionu svorio kategorijoje iki 60 kilogramų, o 1932 metų liepą nugalėjo Kaune vykusiose pirmosiose tarpvalstybinėse varžybose. Po turnyro latvių sunkiaatlečiai pastebėjo, kad geriausias Lietuvoje sunkiaatletis esąs Ramanauskas. O „Lietuvos aidas“ tiesiai rašė:
„Per šias Lietuvos pirmenybes tarp efektingiausių laimėjimų reikia paminėti gražų plunksnasvorio Ramanausko naują Lietuvos išmetimo rekordą (70 kg.) Išmetimo veiksmas Ramanauskui ypatingai gražiai sekasi. Ir technika, ir stilius tikrai gražų sudaro vaizdą. Ramanauskui sunkiausias dalykas – užsimesti svorį. Prieš šį savo minusą Ramanauskas ypatingai turėtų kovoti.“
1931–1933 metais rovimo ir stūmimo rungtyse J. Ramanauskas dvylika kartų gerino Lietuvos rekordą ir šešis kartus buvo pripažintas stipriausiu Nepriklausomos Lietuvos žmogumi. Tuometė sunkiosios atletikos sąjunga įsteigė didįjį prizą. Jis turėjo atitekti atletui, tris kartus iš eilės arba penkis kartus ne iš eilės laimėjusiam sunkumų kilnojimo varžybas. Viena svarbiausiųjų sąlygų buvo ta, kad laimi atletas, iškėlęs daugiausia kilogramą nei pats sverią.
Iš Jono Ramanausko prisiminimų:
„Aš, būdamas lengviausio arba dar vadinto „plunksnos“ svorio, paprastai kėliau 15 – 20 kg daugiau nei sveriu. Taip laimėjau šešis didžiojo prizo turnyrus. Įsimintiniausia pergalė, kai iškėliau 39 kg daugiau nei svėriau.“
1936 metais J. Ramanauskas buvo įvykdęs normatyvus ir galėjo dalyvauti Berlyno olimpiadoje. Tačiau į šias olimpines žaidynes Lietuva nenusiuntė nė vieno savo atstovo.
Nuo 1930 metų prasidėjo sportininko gastrolės su „Romos“, „Pabaltijo“, „Karado“ trupėmis. O 1933 metais su kolega boksininku Danieliumi Varnu jis dalyvavo bėgime aplink Lietuvą (aplenkiant, žinoma, lenkų okupuotą Vilniaus kraštą). Per septyniolika dienų aplankyti dvidešimt du miestai bei miesteliai ir įveikti 1128 kilometrai. Išbėgdami iš Kauno, vyrai piniginėse turėjo vos po penkis litus. Todėl pakeliui teko uždarbiauti. Neretai bėgimo etapas baigdavosi improvizuotomis cirko programomis. Iš anksto viename ar kitame miestelyje buvo iškabinamos afišos, skelbiančios apie sortininkų atbėgimą ir būsimą pasirodymą – J. Ramanauskas demonstruodavo jėgos pratimus, o D. Varnas trumpam tapdavo „fakyru“.
Iš J. Ramanausko prisiminimų:
„Stepono Dariaus dovanotą svarstį nulaužta rankena nešiojausi iš kaimo į kaimą. Jis svėrė du pūdus ir tarsi talismanas gelbėjo daugelyje keblių situacijų. Pavyzdžiui, miesteliuose kviesdavau visus norinčiuosius užlipti ant kluono durų, o pats guldavau po jomis. Tada ir gelbėdavo svarstis. Jį visada kišdavau šalia galvos, tokiu būdu išvengdamas rimtų traumų. Beje, žinojau, kad ant durų daugiau dvidešimties žmonių tikrai netilps.“
1934 metais stipriausiasis Lietuvos žmogus Prano Gudausko kvietimu atėjo į „Aušros“ cirką. O netrukus į cirko programą įsijungė dar viena garsenybė – Lietuvos bokso čempionas Alfonsas Gineika. Tikrai įspūdingai turėjo atrodyti, kaip juos skelbė afišos, „Lietuviškieji gladiatoriai“, kur A.Gineika nuo Jono pečių šokdavo ant tramplyno ir išmesdavo į viršų trisdešimties kilogramų rutulį. Žaibišku greičiu kiek linktelėjęs į priekį, J.Ramanauskas rutulį sugaudavo sprandu...
O ką jau kalbėti apie garsiąją patranką, kurios su didžiuliu trenksmu iššauta sunki artilerijos sviedinio imitacija irgi atsidurdavo J.Ramanausko rankose. Su šiuo triuku būta įvairiausių kuriozų. Per vieną repeticiją, kurią stebėjo pats Hagenbeko cirko – žvėryno direktorius, padauginta parako ir sviedinys, prašvilpęs per maniežą, pramušęs palapinės brezentą, nukrito cirko kieme.
J.Ramanauskas vos spėjo palenkti galvą. „ – O mein Gott, – suriko direktorius. – Tu man visus žiūrovus iššaudysi...“ Vis dėlto, triuką rodyti leido, tik liepė sumažinti parako kiekį. Daug vėliau, jau sovietiniais metais, po „Vilniaus“ kolektyvo gastrolių Lenkijoje šios šalies spauda nepataikaudama ir neveidmainiaudama pavadino Maestro „žmogumi su geležiniu sprandu...“ Tačiau iki pat gyvenimo pabaigos jis išliko stebėtinai aktyvus ir iniciatyvus visuomenininkas.
Be jo neapsieidavo nė vienas Lietuvos sunkiosios atletikos čempionatas, galiūnų konkursai. 1987-aisiais, būdamas septyniasdešimt penkerių, cirko veteranas su žmona Jadvyga savo automobiliu iš Kauno atliko įspūdingą kelionę po Lietuvą, aplankė šešiasdešimt keturis miestus ir miestelius, susitikimuose su kolektyvais propaguodami kūno kultūrą bei sportą. Liūdnai simboliška, bet Amžinybėn legendinis stipruolis išėjo 1996 metų liepos aštuntąją per Pasaulio galiūnų čempionatą Klaipėdoje…
