Čia gimęs ir augęs žydas Abraomas Uri Kovneris 1861 m., taip pat būdamas devyniolikmetis, paliko žmoną, vaiką ir pabėgo iš namų, kad galėtų įgyti išsilavinimą, pamatyti platųjį pasaulį ir išsiveržti iš jį varžiusių bendruomenės pančių.
Šis straipsnis – antroji pasakojimo apie A.Kovnerio gyvenimą ir pabėgimą dalis. Pirmąją dalį skaitykite paspaudę šią nuorodą.
Šeimyninis gyvenimas
Po vestuvių prasidėjo šeimyninis gyvenimas. A.Kovneris ištisas dienas turėjo leisti maldos namuose ir studijuoti Talmudą – uošvis svajojo, kad jis taps rabinu.
Tuo metu žmona ankstų rytą išeidavo dirbti į uošvio parduotuvę, kur viskuo rūpindavosi visą dieną. Į namus ji tik trumpam grįždavo pusryčiams ir pietums, o darbą baigdavo tik prieš vidurnaktį.
Tai buvo gana tradicinė religingų žydų šeimoms situacija – vyras studijuoja Talmudą, o žmona dirba.
A.Kovnerį liūdino, kad nors su žmona jis sutarė gerai, neturėjo jokių bendrų interesų. Ji, pasak jo, neturėjo jokių interesų apart tėvo parduotuvės, visai nenorėjo geriau pažinti platesnio pasaulio, skaitė tik jidiš kalba ir tik religines knygas.
„Nepaprastai sąžininga, kukli, gera, mylinti – ji buvo verta pagarbos, tačiau man, aštuoniolikmečiui, to buvo negana“, – rašo A.Kovneris.
Nepaprastai sąžininga, kukli, gera, mylinti – ji buvo verta pagarbos, tačiau man, aštuoniolikmečiui, to buvo negana.
Jis ėmė slapčia šviestis, bendrauti su kitais žydais, Vilniuje leidusiais laikraštį, bandyti įgyti bent šiokį tokį supratimą apie pasaulį.
Jis pradėjo ir susirašinėti su jau pirmoje straipsnio dalyje minėtu vyresniu broliu, kuris galiausiai metė religinę mokyklą, išvažiavo į Kijevą ir ten įstojo į vietos universiteto Medicinos fakultetą.
Būtent brolis A.Kovneriui pakišo mintį, kad jis irgi gali galvoti apie kitokį gyvenimą, kad galėtų bandyti stoti į universitetą, kad Vilniuje jo nelaukia niekas – tik menkos mokytojo pareigos ir skurdus, kaip ir tėvo, gyvenimas.
„Nei žmonai, nei tėvams nedrįsau net cyptelėti apie brolio patarimą: jie tai būtų palaikę didžiausiu nusižengimu dieviškiesiems ir žmogiškiesiems įstatymams ir visomis galiomis stengtųsi sutrukdyti jo įgyvendinimui. Uošvis jau į mane skersavo už tai, kad retkarčiais jam matant išdrįsdavau skaityti žydiškas knygeles, nors jų turinio nenumanė. Dėl universiteto ir studentų, apie kuriuos neturėjo jokio supratimo – jis juos laikė bedievystės skleidėjais ir atsimetėliais nuo Jahvės ir jo šventosios Toros“, – rašo A.Kovneris.
Gyvenimas uošvio namuose darėsi nepakenčiamas. Galiausiai A.Kovneris apsisprendė pavasarį bėgti į Kijevą, kur brolis jam rado prieglaudą garsaus vietos žydų veikėjo namuose.
Šis sutiko suteikti stogą virš galvos ir maistą už hebrajų kalbos pamokas jo sūnui. A.Kovneris nutarė bėgti net nepaisydamas, kad žmona laukiasi jų pirmagimio.
Pasiruošimas pabėgimui
A.Kovnerio laukė du iššūkiai – pinigai ir pasas. Asmens dokumento A.Kovneris, kaip ir daug to meto žydų, tiesiog niekada neturėjo, o 400 rublių kraitį saugojo vietinis bankininkas žydas, iš kurio kraitį atgauti jis galėjo tik su tėvų žinia.
Pasą A.Kovneris išsirūpino vieno iš brolių, kuris, kaip jis žinojo, niekada paso irgi neturėjo, vardu. Iš kraičio tuos 100 rublių, kuriuos buvo skyręs jo tėvas, jis šiaip taip atgavo – nei žmona, nei uošvis to nežinojo.
Visgi žmona netrukus kažkaip sužinojo, kad A.Kovneris atsiėmė dalį savo kapitalo. Kartą, parėjusi iš parduotuvės, ji be užuolankų paprašė, kad Arkadijus paskolintų tuos 100 rublių jos tėvui.
A.Kovneris atsisakė tai padaryti, į ką žmona atsakė klausimu, ar vyras nepasitiki jos tėvu.
Tada A.Kovneris pareiškė, kad pinigų reikia jam pačiam, o žmona paklausė, kodėl, juk jis gyvena visiškai išlaikomas. Tada A.Kovneris pamelavo, kad yra sugalvojęs „vieną kombinaciją“, bet nenori sakyti, kokią.
„Neturi tu jokios kombinacijos. Duok pinigus. Mano tėvui gali patikėti šimtą rublių“, – atkirto žmona. Ginčas pasiekė kulminaciją.
„Parodžiau jai įžeidžiantį gestą. Jos veidas persimainė ir ji apsiverkė. Per visą bendro gyvenimo laiką mes niekada nesipykome. Nors mūsų nesiejo bendri intelektualūs interesai, gyvenome taikiai sutardami. Negalėdamas žiūrėti į jos ašaras, išėmiau iš komodos pinigus, mečiau juos ant stalo ir, nepasakęs žmonai nė žodžio, išbėgau iš kambario. Buvau visiškoje neviltyje. Taip arti buvęs įgyvendinamas planas žlugo nuo kvailiausio atsitiktinumo“, – rašo A.Kovneris.
Su žmona jis susitaikė dar tą pačią dieną – žinojo, kad ją reikia tausoti, nes ji laukiasi, ir jam buvo jos gaila. Netrukus jis sunkiai susirgo tymais.
Žmona jį slaugė beveik iki pat gimdymo. Kol A.Kovneris sirgdamas ir klejodamas gulėjo lovoje, jam gimė dukra.
Mergaitė dar A.Kovneriui nepasveikus buvo atiduota žindyvei. Jis ją matė tik vienąkart gyvenime.
A.Kovneris grįžta prie plano
„Išgijęs beveik mečiau mintį apie pabėgimą, labai gailėjau ir žmonos, ir kūdikio. Net pradėjau svarstyti apie naujo gyvenimo pradžią čia, Vilniuje. Tačiau pamažu protas vėl nugalėjo jausmus. Įsitikinęs, kad gimtajame mieste dėl mane supusios ir slėgusios fanatizmo erdvės nieko dora nepasieksiu, ypač neturėdamas lėšų ir paramos, ir naujų brolių laiškų įkvėptas galutinai nusprendžiau bėgti“, – rašo A.Kovneris.
Jam vis dar reikėjo išspręsti galvosūkį, kur gauti pinigų. Jo šimtą rublių uošvis įdėjo į verslą, ir jis negalėjo jų pasiimti nesukeldamas įtarimo. Pažįstami, žinoję planą, reikiamos materialinės paramos suteikti negalėjo.
A.Kovneris ryžosi rizikingiausiam keliui. Jis žinojo, kad jo uošvė turi kelis perlų vėrinius, kurių niekada nenešioja ir kuriuos užstatęs jis lengvai galėjo gauti 100 rublių. Jie gulėjo komodoje, iš kurių buvo lengva juos paimti.
Bėgti A.Kovneris nutarė sekmadienį. Dar ketvirtadienį jis vėrinius užstatė ir po to dvi dienas drebėjo, kad tik kas nepastebėtų, kad perlai dingo. Visgi nei žmona, nei uošvė to nepastebėjo.
„Iki galo pasirengęs bėgti, šeštadienio išvakarėse pėsčiomis nuėjau už miesto ir susiradau moteriškę, pas kurią buvo mūsų mergaitė.
Iki galo pasirengęs bėgti, šeštadienio išvakarėse pėsčiomis nuėjau už miesto ir susiradau moteriškę, pas kurią buvo mūsų mergaitė.
Mažylei buvo apie du mėnesius ir tik tada pirmą kartą ją pamačiau. Matant jos šypseną pabudo tarsi tėviški jausmai ir sąžinės graužatis, bet man, devyniolikmečiui, tai lengvai praėjo“, – rašo A.Kovneris savo prisiminimuose.
Pabėgimo dienos ryte jis kaip įprasta nuvyko į maldos namus rytinei maldai. Grįžęs namo papusryčiavo su žmona, kuri išėjo į parduotuvę neįtardama, kad jie niekada nebesimatys.
„Neatsimenu, ką išgyvenau tą minutę. Tikriausiai nelabai jaudinausi, o gal sugebėjau gerai paslėpti jaudulį, jei žmona nepastebėjo kažko neįprasta nei mano veide, nei mano judesiuose“, – rašo A.Kovneris.
Išėjus žmonai jis pasiėmė pinigus, pasą, rudeninį paltą ir išėjo iš namų link geležinkelio stoties.
Prieš tai paliko tėvui adresuotą laišką, kuriame prisipažino, kad vyksta į Kijevą, kad mokysis ir stos į universitetą, kad uošvės perlai užstatyti ir juos galima išpirkti, ir kad niekas jo nesivytų, nes jo sprendimas nepakeičiamas.
Stotyje A.Kovneris labai bijojo sutikti ką iš pažįstamų, tačiau taip nenutiko. Traukinys išvyko iš Vilniaus į Kauną. Taip prasidėjo jo kelionė į Kijevą.
„Sunku perteikti jausmus, užplūdusius mane, kai išvažiavau iš Vilniaus. Baigėsi viena ir prasidėjo nauja, man visiškai nežinoma gyvenimo atkarpa. Buvo ir linksma, kad pavyko pabėgti, ir kraupu prieš rūsčią ateitį, ir liūdna, kad buvau priverstas palikti šeimos židinį ir sukelti liūdesį bei kančias artimiausiems žmonėms, ir baisu, kad mane gali sustabdyti. Buvau dar labai jaunas, o suvokimas, kad išsiveržiau iš tamsos į šviesą, suteikė sparnus ir ramino“, – rašo A.Kovneris.
Po dviejų valandų jis buvo Kaune, o iš ten sėdo į traukinį į Gardiną. Galiausiai jis pasiekė Kijevą.
Tolesnis A.Kovnerio gyvenimas
Ties čia A.Kovnerio prisiminimai nutrūksta. Ar tėvas ką nors jam atrašė, ar jis kaip nors bendravo su žmona – nežinia.
Tolimesnis jo gyvenimas yra žinomas iš kitų šaltinių. Kaip ir planavo, A.Kovneris išmoko rusiškai ir įstojo į Kijevo universitetą.
Vėliau A.Kovneris persikėlė į Sankt Peterburgą, kur buvo kelių liberalių dienraščių korespondentas ir redaktorius, rašė dramas ir poeziją, buvo literatūros kritikas.
Labiausiai pagarsėjo dėl susirašinėjimo su rašytoju Fiodoru Dostojevskiu – su garsiuoju rusų autorium A.Kovneris ilgai bendravo, diskutavo ir ginčijosi įvairiais klausimais, taip pat ir dėl F.Dostojevskio antisemitizmo.
Vėliau A.Kovneris rado darbą banke, tačiau buvo suimtas ir ištremtas po to, kai bandė padirbti pinigų pervedimo dokumentus ir su mylimąja pabėgti į užsienį. Grįžęs iš tremties, jis apsigyveno Lenkijos karalystėje ir priėmė krikščionybę. Mirė 1909 m.
Prisiminimus apie savo gyvenimą, kuriuose yra ir istorija apie jo vedybas ir pabėgimą, A.Kovneris spausdino 1903 m. leistame literatūriniame žurnale. Taip jis norėjo supažindinti Rusijos imperijos gyventojus su žydų kasdienybe, parodyti, kad jie tokie pat žmonės kaip ir kiti.
Tiesa, prisiminimai baigiasi ties Kijevu ir apima tik jo jaunystę. Nėra aišku, ar vėlesnio savo gyvenimo prisiminimų jis neparašė, ar jie tiesiog nebuvo išspausdinti.
Su A.Kovnerio prisiminimais lietuvių kalba galima susipažinti Lietuvos istorijos instituto 2019 m. išleistoje knygoje „Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius, III dalis“. Būtent šia knyga paremtas ir šis straipsnis. Prisiminimai pateikia daug įdomių detalių apie žydų kasdienybę XIX a. Vilniuje – santykius su valdžia, religines mokyklas, bendruomenės papročius ir t. t.
Į lietuvių kalbą prisiminimus vertė ir įžangą prisiminimams parašė Vytautas Petronis.
