Tokie psichiatrinio piktnaudžiavimo atvejai ypač paplito vėlyvaisiais sovietiniais laikais. Šios netradicinės priemonės taikytos nepaklususiems politinei santvarkai.
Tai buvo daroma siekiant sukompromituoti tariamus liaudies valdžios oponentus visuomenės akyse ar visiškai juos izoliuoti nuo režimui kenkusios veiklos.
Bendradarbiaudamos su sovietiniu saugumu, psichiatrinės ligoninės šalia įprastų gydymo ir globos funkcijų tapdavo savotiškais visuomenei nematomais kalėjimais. Tačiau Lietuvoje nėra itin daug liudijimų, kaip šiose įstaigose elgtasi su antisovietiškai nusiteikusiais asmenimis.
Apie tai, kokį bendrą vaizdinį galima susidaryti apie antisovietinius veikėjus, patekusius į psichiatrines ligonines, interviu pasakoja istorikas, knygos „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrinės ligoninės socialinė istorija“ autorius Tomas Vaiseta.
– Už kokias antisovietines veiklas buvo galima atsidurti psichiatrinėse ligoninėse? Palyginti su SSRS pavyzdžiu, ar tai buvo dažna priemonė susitvarkyti su asmenimis, nepritariančiais sovietinės Lietuvos valdžios politikai?
– Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija neleidžia prieiti prie kai kurių šiam klausimui labai svarbių dokumentų, todėl atsakyti užtikrintai negaliu. Bet galiu pasidalyti savo nuomone, kurią esu susidaręs skaitydamas kitus prieinamus archyvinius duomenis.
Sakyčiau, kad Sovietų Sąjungoje, pirmiausia Rusijoje, psichiatrija Chruščiovo valdymo metais iš tiesų buvo tapusi vienu iš įrankių, kaip susitvarkyti su politiniais oponentais. Ir tas įrankis buvo naudojamas daugiau ar mažiau sistemingai, t.y. nuolat ir santykinai nuosekliai – Rusijoje daug garsių disidentų yra buvę uždaryti į psichiatrijos ligonines.
Sovietų Lietuvoje tokio nuoseklumo ir pastovumo tikrai negalima matyti. Psichiatrija, rodos, čia buvo pasitelkiama gerokai rečiau ir tikrai ne nuosekliai, turbūt įvertinant, kada uždarymas į psichiatrijos ligoninę bus veiksmingiausia priemonė (asmens atžvilgiu) ir sukels mažiausiai nenorimos reakcijos (visuomenės atžvilgiu – ne tik vietinės, bet ir Vakarų pasaulio).
Dar sovietmečiu pradėtuose sudarinėti ir Vakaruose platinti sąrašuose, į kuriuos patekdavo žmonės, kurie, manyta, nukentėjo dėl politinių priežasčių nuo psichiatrijos, visada figūruodavo ir viena kita sovietų Lietuvos gyventojo pavardė.
Dabar jau galima pasakyti, kad ne visi asmenys ten pakliūdavo pelnytai, t.y. ne visi buvo politinės aukos.
Kita vertus, kai kurie asmenys – bent jau mane įtikina tai, ką esu matęs archyvuose ir ką esu išgirdęs pokalbiuose su žmonėmis, – iš tiesų ir sovietų Lietuvoje buvo uždaromi į psichiatrijos ligonines dėl politinių priežasčių.
– Psichiatrinėse ligoninėse, nustatant ligos diagnozes, pasitaikydavo ir politinio pobūdžio piktnaudžiavimų. Su kokiais keistesniais „sirgimo“ įvertinimais jums teko susipažinti ?
– Jokios egzotikos ieškoti nereikia. Sovietinė tikrovė galėjo būti baisesnė už bet kokią egzotiką ar „keistesnius susirgimus“.
Tikrai esu matęs, kad į žmogaus diagnozę kaip simptomą įrašydavo tai, kad žmogus, pavyzdžiui, kalba, kad Lietuva yra okupuota, arba kad yra labai religingas, lankosi pas vyskupą ir pan.
Sovietinė valdžia, norėdama dorotis su disidentais ir rezistentais, dažniausiai pasitelkdavo Maskvos psichiatro Andrejaus Snežnevskio „išradimą“, t.y. jo sugalvotą labai platų šizofrenijos apibrėžimą, kurį pavadino „vangios eigos šizofrenija“.
Vienas iš šios „ligos“ požymių galėjo būti tai, kad asmuo išsako „grandiozines pasaulio reformavimo idėjas“. Sovietų valdžios požiūriu, žmonės, kurie manė, kad sovietų valdžia turi imtis laikytis savo pačios įstatymų arba apskritai yra nelegitimi ir turėtų pasitraukti, žinoma, ir buvo tokio „kliedėjimo“ atvejai.
– Kaip manote, ar negalima visiškai atmesti sovietinės ideologijos politinių priešininkų gretinimo su psichiniais ligoniais? Iš jūsų imtų interviu kai kuriais atvejais juk aiškėja, kad dalis antisovietiškai nusiteikusių asmenų tikrai turėjo psichikos sutrikimų.
– Tarp disidentų ir rezistentų galėjo pasitaikyti žmonių, turinčių psichikos sutrikimų ar sergančių kokiomis nors ligomis, lygiai taip pat, kaip ir bet kurioje kitoje bendruomenėje. Apie tai, beje, yra kalbėjęs ir garsus rusų disidentas Andrejus Sacharovas.
Ar tokių buvo tarp lietuvių rezistentų ir disidentų? Taip, buvo. Bet ar tai reiškia, kad tik tokie buvo uždaromi į psichiatrijos ligonines valdžios pageidavimu? Tikrai ne.
Pats esu kalbinęs kelis žmones, kurie, man atrodo, pateko į psichiatrijos ligonines dėl politinių priežasčių. Vienas iš jų buvo neadekvatus, nors sunku pasakyti, kiek žmogų buvo paveikusi ilgametė represijų ir persekiojimų patirtis, bet kiti žmonės sudarė visiškai adekvačių žmonių įspūdį.
Beje, net jei kalbėtume apie žmones, kurie buvo suimti sovietmečiu dėl antisovietinės veiklos ir jiems (tarkime, kad be politinių implikacijų) būdavo diagnozuojama psichikos liga, jie vis tiek tapdavo politinės sistemos auka.
Mat jeigu esi suimtas dėl antisovietinės veiklos, vadinasi, laikoma, kad padarei labai sunkų nusikaltimą, ir tavęs nelaikys bendrojo tipo psichiatrijos ligoninėje (Lietuvoje buvo tik tokios), o siųsdavo į specialiojo tipo ligoninę (artimiausia buvo Kaliningrado srityje).
O tokios ligoninės buvo pirmiausia ne ligoninės, o kalėjimai, kuriuose laikydavo sunkiausius nusikaltimus (prievartavimai, žmogžudystės ir pan.) padariusius žmones, ir juose buvo atitinkama „tvarka“.
Vadinasi, jeigu tave, tarkime, pagavo platinant antisovietinio turinio lapelius ir nustatė psichikos ligą, būsi ne gydomas įprastoje ligoninėje, o nusiųstas praleisti pusę metų, metus ar dar daugiau vienoje perpildytoje kameroje su maniakais, žmogžudžiais ir pan.
Gydymas tuose kalėjimuose buvo antraeilis dalykas. Tad šia prasme sovietinė psichiatrija taip pat tarnavo grynai politiniams tikslams. Tai vienintelis dalykas, ką, beje, yra pripažinę ir patys sovietų Lietuvos psichiatrai.
– Knygoje „Vasarnamis“, pritaikydamas gyvulių ūkio metaforą, įrodinėjate, kad psichiatrijos ligoninėse buvo lygūs ir lygesni pacientai. Kuriai socialinei grupei priskirtumėt antisovietiškai nusiteikusius asmenis – privilegijuotiems ar žemesnės klasės atstovams?
– Kaip minėjau, sovietų Lietuvoje tokių asmenų būdavo nedaug, tad daryti kokių nors apibendrinimų tiesiog neįmanoma, reikėtų žiūrėti kiekvienu konkrečiu atveju.
Pavyzdžiui, vienas žmogus, kuris buvo uždarytas po to, kai jį pagavo platinant nelegalią literatūrą, pasakojo, kad ligoninės gydytojai suprato jo patekimo į ligoninę tikrąją priežastį ir su juo elgėsi padoriai, tarkime, leisdavo negerti paskirtų vaistų.
Tačiau jeigu žmogų pasiųsdavo į specialiojo tipo ligoninę, t.y. minėtus kalėjimus, tuomet jis pagal visus rusiško kalėjimo hierarchinius papročius galėjo atsidurti pačioje apačioje, tapti kitų kalinių patyčių ir smurto objektu.
Prižiūrėtojai į tokį žmogų kaip į kalinį, patekusį dėl antisovietinės veiklos, taip pat galėjo žiūrėti labai neigiamai ir į elgesį su juo žiūrėti pro pirštus.
– Kaip save suvokdavo „vasarnamio“ pacientai? Ar toks supratimas iš dalies galėjo susiklostyti ilgainiui, jau po pasitraukimo iš psichiatrinės ligoninės?
– Daug mokslininkų yra pastebėję, kad psichiatrijos ligoninių pacientai dažnai sako, jog aplink juos esantys kiti pacientai „tikrai serga“, bet jis – ne. Tokiam mąstymui įtakos daro daug priežasčių, bet turbūt viena svarbiausių – noras apsisaugoti nuo stigmos (labai neigiamo kitų visuomenės žmonių požiūrio), kurią sukuria „psichikos ligonio“ statusas.
Sovietinių psichiatrijos ligoninių pacientai nėra išimtis, juoba kad visuomenėje ta stigma buvo (ir iš dalies tebėra) labai stipri.
Todėl galima matyti, kad pacientai visaip bandydavo nuo tos stigmos pabėgti, pavyzdžiui, sakydami, kad jie serga ne psichikos, o nervų ligomis, arba kad būna „tikri ligoniai“ (paprastai nesąmoningi, chroniškai sergantys) ir „sveiki ligoniai“, ir panašiai.
Kitas dalykas – atsidūrę ligoninėse, kuriose yra labai prastos sąlygos, bloga mityba, o personalas smurtauja, pacientai patirdavo dehumanizaciją, t.y. jausdavo, kad jie nėra traktuojami kaip visaverčiai žmonės, kad jie, kitų akimis, galbūt yra net labiau gyvuliai nei žmonės.
Todėl psichikos pacientams labai dažnai būdinga save suvokti pirmiausia kaip bejėges aukas, kuriomis niekas netiki ir jie niekuo negali pasitikėti.
Kita vertus, tokiame suvokime beveik visada glūdėdavo ir potencialas priešintis ir tokiam jų statusui, ir pačiai stigmai. Deja, bet sovietinė sistema tam potencialui neleido išsiskleisti ir viskas, ką žmogus galėjo padaryti, tai rašyti visokioms valdžios institucijoms skundus ir pranešti apie problemas, su kuriomis susidūrė.
Iš tų skundų dabar ir galime sužinoti, kaip psichiatrijos ligoninėse esantys žmonės save suvokė. Tie skundai yra labai svarbus šaltinis būtent dėl to, kad mes iš jų sužinome, ką žmogus galvojo ir jautė būtent tada, o ne, kaip jūs klausiate, vėliau, jau po išėjimo iš ligoninės.
– Adresu Vasaros g. 5 įsikūrusioje ligoninėje vykdomas gydymas turėjo stiprų auklėjamąjį pobūdį, viliantis, kad ligonį įmanoma pagydyti ir vėliau sugrąžinti tarp normalių sovietinės visuomenės narių. Jūsų manymu, ar resocializacijos uždavinys buvo vykdomas sėkmingai?
– Iš tiesų maždaug nuo aštunto dešimtmečio, iš dalies sekant vykstančiomis permainomis globalioje psichiatrijoje, pradėta intensyviau kalbėti apie resocializaciją.
Tiesa, tai nebuvo „auklėjimas“, o faktiškai priešingas veiksmas – bandymas padėti žmogui pasiruošti socialiniam gyvenimui anapus ligoninės. Tačiau svarbu čia pabrėžti, kad pirmiausia suintensyvėjo kalbos, t.y. apie tai daug kalbėta dokumentuose, kur kas mažiau tuo rūpintasi praktiškai.
Žinoma, daug kas priklausė nuo ligoninės ir net nuo konkretaus gydytojo, kiek rimtai jis žiūrės į poreikį padėti žmogui pasiruošti gyvenimui anapus ligoninės, tačiau aišku, kad aštuntame ir net devintame dešimtmetyje visa tai buvo laikoma antraeiliu, jei ne trečiaeiliu klausimu. Svarbiausia psichiatrijos užduotimi vis dar buvo laikoma diagnozuoti ligą ir pagal tai duoti vaistus.
Tiesa, viena socializacijos forma taikyta faktiškai visą sovietmetį, žinoma, ne vienodu intensyvumu. Tai darbo terapija. Ko gero, dėl to, kad ji labai atitiko proletarinio režimo išaukštintą darbo ideologiją ir galėjo nešti realios finansinės naudos.
Darbo terapijos metu, net ir atlikdami nesudėtingą darbą, pacientai galėjo uždirbti visai apčiuopiamą sumą pinigų. Nors kažkiek iš to atitekdavo jiems patiems, tačiau didesnę dalį ligoninė panaudodavo savo reikmėms (pavyzdžiui, suremontuodavo kokį pastatą) ar net pasirūpinti gydytojų gerove (kalbama, kad būdavo perkami butai gydytojams ir pan.).
– Ačiū už pokalbį.
