Tačiau akademikas sako, ir iš kaimynės lietuvių diplomato našlės pasakojimų žinojęs, ir vėliau pats įsitikinęs, kad nuo neapdairaus sunaikinimo jo išsaugoti dokumentai yra labai svarbūs.
„Žinojau, kad jie yra svarbūs, tiesiog nemačiau, kad lietuvių bendruomenė būtų rimtai jais susidomėjusi. Vis dėlto, kai atradau tą kultūros centrą, jie ypač susidomėjo ir aš labai džiaugiuosi, kad dabar dokumentai yra gerose rankose“, – interviu BNS šią savaitę sakė 80-ties metų edukologijos ekspertas.
Švedijos Upsalos universiteto, Japonijos Okajamos universiteto ir dar penkių universitetų garbės daktaras Ch.Hopkinsas ypatingos istorinės vertės ir reikšmės Lietuvos dokumentus, tarp jų – pluoštą tarptautinių sutarčių, išgelbėjo nuo išmetimo 1973 metais, kai mirė kaimynystėje gyvenusi Lietuvos diplomato Kanadoje Vytauto Jono Gylio našlė Vanda.
Suprasti dokumentų vertę Ch.Hopkinsui padėjo ir akademinė patirtis.
„Aš esu akademikas, todėl ir pagalvojau, kad dokumentai galėtų būti svarbūs, galėtų atsidurti archyvuose“, – telefonu BNS teigė šiuo metu UNESCO atstovu tvariam švietimui Jorko universitete Toronte dirbantis kanadietis.
Lietuvos archyvui šią savaitę buvo grąžinti tarpukario Užsienio reikalų ministerijos dokumentai, tarp kurių – Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartis, Lietuvos sutartys su Latvija nuo 1922 iki 1925 metų, 1934 metais Ženevoje pasirašyta Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo (Baltijos Antantės) sutartis ir daug kitų.
Dokumentus nuo 1939 metų pavyko išsaugoti Lietuvos diplomatui, generaliniam konsului Kanadoje Vytautui Jonui Gyliui, vėliau juos saugojo jo našlė, o tada jie atsidūrė pas Ch.Hopkinsą.
Lietuvos politikai ir ekspertai šį atradimą prilygino didžiulio lobio ar Gintaro kambario atradimui, kadangi ilgą laiką apie jų likimą nebuvo žinoma.
„Visa Lietuva turėtų džiaugtis – čia yra esminiai, ašiniai užsienio politikos dokumentai“, – žurnalistams dokumentų perdavimo metu Užsienio reikalų ministerijoje ketvirtadienį sakė Lietuvos centrinio valstybės archyvo vadovas Dalius Žižys.
„Tai yra tai, ką mes šiandien turime geriausio tarptautinėse sutartyse. Tai, kas formavo Lietuvos teisinį užsienio politikos pagrindą arba aukščiausi užsienio politikos pasiekimai iki mūsų okupacijos“, – apie išsaugotus ir Lietuvai grąžintus dokumentus šią savaitę sakė užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
– Pirmiausia norėčiau sužinoti, kas jus siejo su jūsų kaimynu, Lietuvos diplomatu Vytautu Jonu Gyliu ir jo šeima?
– Kai atsikėliau gyventi į tą gatvę jo žmona jau gyveno ten ir ji jau buvo našlė. Ji gyveno visai šalia ir mes buvo pakankamai geri kaimynai. Kalbėjomės apie jos gyvenimą, apie atvykimą iš Švedijos. Visa tai su dokumentais nutiko, kai ji mirė. Buvo kompanija, kuri atvyko iškraustyti namo ir jie visus daiktus tiesiog padėjo gatvėje.
– Kada jūs persikėlėte į tą rajoną, kuriame gyveno diplomato našlė?
– Jeigu neklystu, tai buvo 1973 metai.
– Galbūt ji jums ką nors pasakojo apie Lietuvą?
– Taip, mes kalbėjome apie tai – ji pasakojo apie sunkius laikus su rusais ir vokiečiais, pasakojo apie dokumentus, kad juos reikėjo išvežti. Ji sakė, kad jiedu turėjo išvykti iš Lietuvos į Švediją ir tada į Kanadą.
– Taigi, jūs žinojote apie dokumentus iš pokalbių su V.J.Gylio našle?
– Taip, bet niekada jų nemačiau, ji tik sakė, kad dokumentai yra rūsyje. Pamenu tą rytą, kai ėjau į darbą, pasižiūrėjau ir pamačiau didelę krūvą įvairiausių daiktų. Atėjau pasižiūrėti ir pamačiau tas dėžes su segtuvais. Tada tiesiog pagalvojau, kad tai neturėtų būti išmesta, reikia tai išsaugoti, tad paėmiau penkias dėžes su dokumentais. Vėliau pasižiūrėjau į juos ir pamačiau, kad tai įvairios sutartys – buvau laimingas, nes kaip tik tuo metu šiukšliavežis išvežė visus kitus daiktus.
– Kodėl jums atrodė, kad verta išsaugoti šiuos dokumentus?
– Aš esu akademikas, todėl ir pagalvojau, kad dokumentai galėtų būti svarbūs, galėtų atsidurti archyvuose.
– Kur juos padėjote, kai paėmėte iš gatvės?
– Iš pradžių tiesiog viską sudėjau garaže, nes tą rytą lijo ir tai buvo gan vargana diena. Po to aš išėjau į darbą. Vėliau pradėjau žiūrinėti į dokumentus ir tada nunešiau juos į rūsį – kitos vietos tam nebuvo.
Po to pradėjau skambinti žmonėms iš lietuvių bendruomenės – tam, kad pasakyčiau, jog turiu šiuos dokumentus.
– Koks buvo rezultatas?
– Na, vienas vyras, Toronte gyvenantis lietuvis, buvo atėjęs. Jis pasižiūrėjo į dokumentus ir pasakė, jog įdomu, tačiau sugrįš vėliau, bet to jis nepadarė. Todėl po to dokumentai tiesiog stovėjo mano rūsyje iki šių metų, kai dėl pandemijos aš keliavau ir pamačiau fantastišką vietą – lietuvių kapines (šv. Jono kapines – BNS) ir šalia esantį kultūros centrą (Kanados lietuvių muziejų-archyvą). Susiskambinau su tuo centru, kad pasakyčiau, jog turiu dokumentus – galbūt jie susidomės. Ir jie susidomėjo.
– Kiek laiko bandėte rasti lietuvių, kurie susidomėtų dokumentais?
– Skambinau porą kartų ir tai buvo, manau, devinto dešimtmečio pabaigoje, dešimto pradžioje. Du kartus man pavyko pasiekti žmones, tačiau tik vienas iš jų atėjo, pažiūrėjo į dokumentus, bet neparodė jokio rimtesnio susidomėjimo. Nežinau, kuo buvo jis vardu.
– Tai buvo ganėtinai seniai, galbūt net jau buvote pamiršęs apie tuos dokumentus?
– Ne, aš visada žinojau, kad juos turiu ir žinojau, kad jie yra svarbūs, tiesiog nemačiau, kad lietuvių bendruomenė būtų rimtai jais susidomėjusi. Vis dėlto, kai atradau tą kultūros centrą, jie ypač susidomėjo ir aš labai džiaugiuosi, kad dabar dokumentai yra gerose rankose.
– Ar galėtumėte sutikti, kad ta istorija su kapinėmis ir kultūros centru buvo nedidelis atsitiktinumas?
– Taip, esu patenkintas, kad tai pavyko. Ką mes galėjome daryti per pandemiją, tai tik keliauti. Su žmona mes keliavome po skirtingas miesto vietas ir tada pamatėme tas medines skulptūras, tada supratau, kad tai kapinės. Ir ne bet kokios, o lietuvių kapinės su kultūros centru, tad pagalvojau, kad galbūt jie susidomės dokumentais.
– Ar tai nutiko pernai?
– Ne, tai nutiko šiais metais, prieš porą mėnesių.
– Ar studijavote tuos dokumentus? Galbūt matėte parašus ant jų?
– Taip, buvo nuostabu juos matyti. Buvau pagalvojęs, kad galbūt žmonės įvertins bent jau parašus, žinote, JAV prezidento parašas, tačiau tuo pačiu pagalvojau, kad dokumentai turėtų likti vienoje vietoje.
– Lietuvai grąžinote dokumentus visiškai nieko neprašydamas atgal, kodėl?
– Na, dokumentai priklauso Lietuvai.
Jūsų ambasadorius Kanadoje man davė knygą apie Lietuvos istoriją, aš ją perskaičiau ir galiu suprasti, kokie tie dokumentai svarbūs. Jie yra iš to laiko, kai Lietuva bandė tapti stipria žaidėja pasaulyje. Lietuvai buvo svarbu turėti sutarčių su kitomis valstybėmis, kad ji galėtų elgtis kaip tikrai didelė šalis.
Esu laimingas dėl dviejų dalykų: pirma – kad pamačiau tuos dokumentus, kai jie gulėjo gatvėje tą šaltą ir šlapią rytą, antra – kad atradau kultūros centrą.
– Galbūt esate buvęs Lietuvoje ar norėtumėte kada nors čia apsilankyti?
– Esu pravažiavęs pro Lietuvą, kai buvau Vengrijoje ir keliavome atgal į Daugpilį Latvijoje. Aš akademikas ir turiu nemažą kontaktų tinklą su įvairiais fakultetais skirtingose valstybėse.
Norėčiau aplankyti Lietuvą. Apsidžiaugtume su žmona, gavę tokią galimybę. Galbūt pavyktų ir užmegzti ryšį su Švietimo ministerija ar pora universitetų. Tai būtų nuostabu.
– Ačiū už pokalbį.
