Šis akmuo yra vienas iš vadinamųjų bado akmenų (vok. Hungerstein). Taip vadinami centrinės Europos upėse esantys akmenys su įspėjančiais užrašais.
Ant jų išraižytos sausrų datos bei įrašai, įspėjantys apie pavojus, kurie gali kilti, kai vanduo nuslūgs iki tokio lygio, kad akmuo vėl taps matomas.
Tie pavojai – tai sausros sukeltas prastas derlius, maisto trūkumas, didelės kainos ir visų šių priežasčių nulemtas badas.
Vėliau, per kitą sausrą po dešimčių ar šimtų metų akmeniui vėl iškilus, kartais buvo išraižoma naujos sausros data.
Taip akmenys tapo savotiška meteorologijos kronika, leidžiančia sužinoti daugiau apie laikus, kai hidrometeorologijos stotys ir reguliarus vandens lygio stebėjimas dar neegzistavo.
Šiemet daug Europos upių džiūsta dėl užsitęsusios sausros, kuri, pasak mokslininkų, gali būti didžiausia per 500 metų.
Slūgstant upių vandeniui, pasimato bado akmenys, kurie įprastų vasarų metu lieka po vandeniu ir apie juos dažnai niekas net nežino.
Anksčiausi įskaitomi metai ant Dėčino akmens yra 1616 m., bet istoriniai šaltiniai liudija, kad jis pirmąkart įkastas buvo dar XV a. Taip pat ant akmens palikti nežinomų autorių užrašai informuoja apie dešimt vėlesnių sausringų metų 1707-1893 m. laikotarpiu.
Tokių akmenų centrinėje Europoje, Vokietijoje ir etninių vokiečių apgyvendintose teritorijose, yra ir daugiau – iš viso žinoma apie keliasdešimt jų.
Daugiausia jų Elbės upėje, kuri iš Čekijos teritorijos teka per Vokietiją ir netoli Hamburgo įteka į Šiaurės jūrą. Tokių akmenų rasta ir Reino, Dunojaus bei Mozelio upėse.
Ant vieno akmens Vokietijoje galima rasti užrašą „Kai jis nuskęs, gyvenimas vėl taps spalvingesnis“.
Ant kitų akmenų galima rasti įrašus „Mes verkėme – mes verkiame – ir tu verksi“, „Mergaite, neverk ir nesiskųsk – kai sausa, palaistyk daržus“.
Vokietijoje bado akmenys išpopuliarėjo XIX a. antroje pusėje, kuomet apie juos ėmė rašyti laikraščiai ir kelionių gidai.
Dalis tokių akmenų jau tuomet buvo labai seni, o jų kūrėjų vardai prarasti istorijoje. Kiti ne tokie seni – seniausi įrašai siekė XIX a. pradžią ar vidurį.
XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje laikraščiai dažnai rašė apie sausrų metu atidengtus bado akmenis, o labiausiai išskirtiniai akmenys buvo įtraukiami į turistų gidus.
Seniausias žinomas įrašas ant tokio akmens yra 1115 m. Tiesa, informacija apie šį įrašą yra iš XX a. pradžios, o dabar tiksli šio akmens vieta nežinoma. Taip pat yra žinoma apie 1417 m., 1461 m., 1616 m., 1654 m., 1666 m, 1681 m. ant tokių akmenų darytus įrašus.
2018 ir 2022 m., didelių sausrų metu ne vienam bado akmenų išnirus iš po vandens, jie vėl pateko į laikraščių ir portalų pirmuosius puslapius.
Bado akmenys nėra vieninteliai archeologiniai artefaktai, vėl išvydę dienos šviesą per šių metų sausrą.
Ilgiausia Italijos upė, Po, kurios vandens lygis yra žemiausias per 70 metų, Pjemonte atidengė senovinio kaimelio liekanas.
Upė išplukdė ir naujesnes relikvijas: II pasaulinio karo metu nuskendusios baržos nuolaužas ar 450 kg sveriančią bombą, prieš kurią išminuojant teko iš namų evakuoti 3000 žmonių.
Lombardijoje iš Oglio upės dugno iškilo bronzos amžiaus mediniai pastatų pamatai. Romoje nuslūgęs Tibras atvėrė I a. tilto griuvėsius.
Serbijoje, Dunojuje, vandens lygiui nukritus iki žemiausio lygio per beveik šimtmetį iš po vandens iškilo II pasaulinio karo vokiečių karo laivų nuolaužos.
Ispanijoje turistų traukos objektais tapo seniai statant užtvankas paskendę kaimai ar romėnų fortai, vėl iškilę į paviršių. Estremadūroje iškilo XV a. tiltas, o Katalonijoje – visa XI a. bažnyčia.
Šveicarijoje tirpstantys ledynai atskleidė šiurpių paslapčių –ledyną kertančiame sename kelyje nutirpus ledui buvo rasti dviejų neatpažintų žmonių palaikai. O Norvegijoje besitraukiantis ledas atidengė geležies amžiaus laikų vilnonę tuniką, romėniškus sandalus ir 1300 metų senumo strėlę.
