Viduramžiais turtingi ir įtakingi žmonės siekė prabangos. Nors įprastų tualetų nebuvo, karalius tikrai neidavo tuštintis ten, kur savo reikalus atlikdavo paprasti rūmų gyventojai ar tarnai.
Tiesą sakant, Europos karaliai dažnai tuštindavosi kur tik panorėję – tai tualetas turėdavo ateiti pas juos, o ne jie į tualetą.
Tai buvo sunkus darbas. Štai Anglijos karaliai ir karalienės įprastai dėvėdavo labai daug sluoksnių turinčius rūbus. Jiems atlaisvinti ir nusivilkti reikėdavo daug laiko ir pastangų.
Taigi, kaip galite įsivaizduoti, valdovams reikėdavo pagalbos. Tokį darbą atlikdavo karaliaus tualeto prižiūrėtojas (angl. groom of the stool).
Šis darbas buvo pakankamai paprastas. Tarnas turėjo karaliui pristatyti pastatomą uždarą tualetą. Tai buvo paprasta dėžė, apkalta velvetu ar kokia kita prabangia medžiaga.
Ji, žinoma, turėjo dangtį ir buvo pakankamai tvirta, kad atlaikytų karaliaus svorį. Kai tik valdovas paliepdavo, tualeto prižiūrėtojas pristatydavo tualetą ir padėdavo karaliui nusirengti.
Tuomet jis visą reikalo atlikimo laiką stovėdavo šalia ir vykdydavo kitus paliepimus, jei tik karaliui ko nors prireikdavo. Vėliau tarnas paduodavo šluostę (kai kurie šaltiniai teigia, kad jis pats ir apvalydavo savo valdovą) ir pasirūpindavo mobilaus tualeto švara.
Skamba, kaip labai prastas darbas? Priešingai – visi jo geidė!
Buvimas taip arti karaliaus, ypač tokiomis intymiomis akimirkomis, buvo didžiulis prestižas. Prisiminkite, kad kalbame apie 14–16 amžius, kuomet šios profesijos atstovai tiesiog klestėjo.
Jiems buvo patikimos ir kitos užduotys – jie dažnai vadovavo kitiems rūmų tarnams ar net rūpinosi asmeninėmis karaliaus išlaidomis. Kodėl? Nes jie visada buvo šalia.
Niekas taip paprastai netapdavo karaliaus tualeto prižiūrėtoju. Teko kilti karjeros laiptais ir, geriausiu atveju, turėti pažinčių.
Tiudorų valdymo metu, ypač kai sostą užėmė Henrikas VII, tualeto prižiūrėtojų vaidmuo tapo labiau administracinis (šalia įprastų pareigų). Jie padėdavo priimti svečius ir vykdė daugybę asmeninių karaliaus pavedimų. Tualeto prižiūrėtojas iš esmės buvo vienintelis žmogus, kuris turėjo galimybę matyti karalių ir kaip žmogų, ir kaip politiką.
Kai Henriko VII būklė sparčiai prastėjo ir jis jau gulėjo savo mirties patale, jo tualeto prižiūrėtojas seras Anthony'is Denny'is perėmė karaliaus antspaudą. Tikriausiai suprantate, ką tai reiškia. Denny'is taip pat padėjo surašyti karaliaus testamentą.
Tualeto prižiūrėtojai išnyko dar 16 amžiuje. Ir ne todėl, kad karaliai ėmė tuštintis kaip visi – tiesiog šią funkciją nuo to momento atlikdavo bet kuris iš tarnų.
