Pasirodo, gimtadienių šventimo ištakos slepiasi dar egiptiečių civilizacijoje. Pirmasis patikimas šaltinis apie gimtadienio šventimą yra Senasis Testamentas ir jame esantis pasakojimas apie tai, kas įvyko prieš 3400 metų.
Nuo egiptiečių iki romėnų
Senojo Testamento Pradžios knygoje sakoma, kad faraonas šventė savo gimimo dieną. Aprašoma tipiška gimtadienio šventė su svečiais ir vaišėmis, pobūdžiu ne kažin kuo besiskirianti nuo mūsų dienų.
Tiesa, dabar manoma, jog tuomet „gimimo diena“ buvo vadinama ne faraono gimimo, bet karūnavimo diena: egiptiečių kultūroje ši diena buvo žymiai svarbesnė ir reiškė, jog faraonas tampa dievu.
Sakysite, tuomet tai ne gimtadienio ištakos. Bet tądien, pagal egiptiečių tikėjimą, gimė Dievas.
Kalbant apie dievybes, gimtadienio šventės atsiradimo kontekste verta prisiminti ir graikų bei romėnų tradicijas.
Kaip ir daugelis mūsų šiuolaikinių tradicijų, gimtadienio šventė turi tvirtas šaknis senosiose graikų ir romėnų apeigose.
Ne paslaptis, jog graikai ir romėnai laikėsi pagoniškų tradicijų, susijusių su Dievų ir deivių panteonu.
Jų tikėjime daug dėmesio buvo skiriama aukų ciklui ir šventėms, kuriomis buvo žymimos dienos, sutampančios su tam tikru gamtos ar dangaus įvykiu.
Dažnai būtent tokie įvykiai buvo laikomi dievybių gimimo dienomis. Per tokias šventes į gatves plūsdavo minios linksmintojų, kurie dovanodavo maistą, vyną, rankų darbo gaminius.
Bet romėnai ir graikai šventė ne tik dievybių gimimo dienas: jie pirmieji pradėjo švęsti ir nereliginių figūrų gimtadienius.
Romėnai švęsdavo draugų ir šeimos narių gimimo dienas, o valdžia inicijuodavo valstybines šventes žymesnių piliečių gimtadieniams paminėti.
Pavyzdžiui, švenčiantys 50-ąjį gimtadienį buvo apdovanojami specialiu kvietinių miltų, alyvuogių aliejaus, medaus ir tarkuoto sūrio pyragu. Tokius skanėstus, be abejo, gaudavo tik vyrai, nes moterų gimtadieniai nebuvo švenčiami iki pat XII a.
Krikščioniškas požiūris: nuo pasibjaurėjimo iki tradicijos pasisavinimo
Dėl gimtadienių sąsajų su pagonybe ankstyvosios krikščionybės šalininkai gimtadienius ir šventes laikė pagoniška tradicija, kurios bet kokia kaina reikia vengti.
Senovės krikščionių teologas Origenas rašė, kad geri krikščionys gimtadienius turėtų matyti pasibjaurėjimo akimis.
Šis požiūris smarkiai pasikeitė ketvirtame amžiuje, kai į dvasinį gyvenimą atėjo Kalėdos.
Matydama romėnų švenčių populiarumą, bažnyčia užsimojo sukurti savo šventę tuo pačiu metu, kai vyksta didžiulė romėnų Saturnalijų šventė. Taip gimė Kalėdos, kurios buvo paskelbtos Jėzaus gimimo diena.
Pirmosios Kalėdos Romos imperijoje paminėtos 336 m. po Kristaus. Tai reiškė ryškų krikščionių požiūrio į gimtadienį pasikeitimą.
Nepaisant to, kad iš pradžių krikščionybė prieštaravo gimtadienio idėjai, būtent ji paskatino didžiulį šios praktikos plitimą visoje Europoje.
Vėlyvosios Antikos laikotarpiu krikščionys pradėjo švęsti Jėzaus gimimą gruodžio mėnesį, o vėliau pradėjo švęsti įvairių šventųjų gimimo ir mirties dienas.
Taip nuo Antikos iki pat industrializacijos laikotarpio skirtingose kultūrose, atsižvelgiant į jų religinius išpažinimus, gyvenamas vietoves ir kultūrines diferenciacijas vystėsi ir vingiavo įvairiausias posūkiais besiformuojančios gimtadienių tradicijos: vienur apipintos griežtais papročiais, kitur leidžiančios gimimo dieną švęsti gyvenimą.
Bendra gimtadienių šventimo idėja po truputį ėmė plisti ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.
Pavyzdžiui, vėlyvojo XVIII amžiaus Kinijoje buvo ypatingai pagerbiamas pirmasis vaiko gimtadienis. Ten egzistavo jau gana panašus į šiuolaikinį vakarėlio variantą gimtadienio modelis.
XIX a. pokyčiai: bėgančio laiko suvokimas ir rūpestis vaikais
Įžengiant į XIX a., švenčių metu jau buvo užpučiamos žvakės ir mintyse kuriami norai.
Vokiečių vaikai – laimingieji – tuomet bene pirmieji sulaukė gimtadienio torto ir žvakučių: po vieną žvakutę už kiekvienus jau nugyventus metus, ir dar vieną, simbolizuojančią viltį sulaukti kito gimtadienio. Visgi tokia prabanga laukė tik labai pasiturinčių šeimų.
Bet prasidėjęs pramonės perversmas leido paplisti gimimo dienos tradicijai ir kitose kultūrose. XIX a. vyko net keli skirtingi procesai, kurie visi drauge lėmė gimtadienių minėjimo populiarėjimą.
Vienas paprastas argumentas – ekonominis. Žmonės galėjo vis daugiau sau leisti.
Tarkim, kalbant apie gimtadienio tortus, ne tik reikiamų gamybai ingredientų atsirado daugiau, bet ir kepyklos dėl masinės gamybos pažangos pradėjo siūlyti iš anksto paruoštus tortus mažesnėmis kainomis.
Be to, XIX a. viduryje atsiradusius požiūrio į gimtadienį pokyčius lėmė ir pasikeitęs požiūris į vaikus.
Kai kurie socialiniai tyrimai rodo, jog, mažėjant vaikų skaičiui šeimoje, atžaloms tėvai ėmė skirti daugiau dėmesio. Vaikų gimtadienių svarba galėjo būti ankstyva užuomina apie tai, kad žmonės į vaikus pradeda žiūrėti kaip į vertingus emociškai, o ne tik ekonomiškai šeimos narius.
Gimtadienio šventimas siejosi ir su tuo, kad žmonės vis labiau suvokė bėgantį laiką.
Pasak istoriko Howardo Chudacoffo, XIX amžiuje paplitus buitinių ir kišeninių laikrodžių gamybai, žmonės ėmė geriau pažinti ir suvokti laiką savo pačių gyvenime.
Atsirado ir dėmesys žmogaus amžiui: mokyklose jis pradėtas naudoti skirstant mokinius į klases, gydytojams amžiaus rodyklė pasitarnavo sveikatos ir raidos vertinimui.
Tad tuo pačiu laikotarpiu žmonės pradėjo kasmet žymėti, prisiminti ir švęsti savo bei artimųjų gimtadienius.
Atrodo, kad būtent laiko tikslumas ir dėmesys laikui susiejo industrializacijos procesą ir gimtadienių minėjimą.
Tad XIX a., industrializacijos laikotarpiu, gimtadienių vakarėlių ritualai ir atributika tapo įprasti.
Šiandien išgirsti, jog kažkas mini savo gimimo dieną, yra įprasta. O tai, kad nekantraujamai laukiama dovanų, yra vartotojiškos kultūros padarinys.
Beje, prieš du šimtus metų būta nuomonės, jog gimtadienis nėra vien tik šventė: jame liaudis matydavo ir tamsiąją pusę. Toks pareiškimas vėlgi grindžiamas laiko samprata ir pasaulėvokos pokyčiais jame.
Gimtadienis gali kelti nerimą, juk jis suprantamas kaip „<...svarbus etapas, per kurį žmonės gali palyginti savo statusą bei pasiekimus su kitais to paties amžiaus žmonėmis“, – rašė H. Chudacoffas.
Neretai iškyla klausimas, ar apskritai žmogus turi švęsti savo gimtadienį, kokia to prasmė ir ar toks vienos dienos sureikšminimas nepanašus į veltui švaistomus pinigus?
Psichologai teigia, kad švenčiant šią dieną individui lengviau priimti taip neigiamai vertinamą amžėjimo faktą.
Bet jeigu jaučiate, kad jus norintys pasveikinti žmonės jūsų gimimo dieną kelia daugiau neigiamų, nei teigiamų emocijų, prisiminkite, kad maždaug 78 proc. pasaulio jau virš 2000 metų švenčia Jėzaus gimtadienį, kurio pats jis niekada nešventė ir nežinia, ar norėtų, kad švęstume mes.
Teksto autorė Patricija Kontautaitė yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė, atliekanti praktiką 15min.
