Eglutės tarpukariu ir anksčiau
Pirmosios apskritai Kalėdų eglutės Lietuvoje atsirado XIX a. Pirmiausia jos pasiekė dvarus ir miestiečių namus.
„Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, eglutės pradėjo plisti tik XIX a., bet pirmiausia atėjo į dvarų kultūrą, pas aristokratus, taip pat pas turtingus miestiečius. Valstiečių namus ir valstietišką kultūrą Kalėdų eglutės pasiekė labai vėlai: tik ketvirtajame XX a. dešimtmetyje. Mokyklose jos atsirado kiek anksčiau – trečiajame dešimtmetyje. Tik šiaurės Lietuvoje, iš kurios daug ūkininkų XX a. pr. ėjo tarnauti į Latviją, eglutės pasirodė anksčiau“, – 2017 m. interviu apie Kūčių tradicijas 15min teigė etnologas Arūnas Vaicekauskas.
Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose, anot etnologo Juozo Kudirkos knygos „Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos“, Kalėdų eglutė pirmą kartą minima 1853 m., tais metais Vainute ją matė poetas Antanas Baranauskas.
Knygoje autorius teigia, kad kai kuriose rusiškose mokyklose vėliau buvo imtos rengti eglučių šventės, taip tikintis susilpninti slaptų lietuviškų mokyklų vaidmenį.
Magistrinį darbą „Kalendorinių švenčių tradicijos sampratų kaita Lietuvoje XX–XXI a. pr.“ Vytauto Didžiojo universitete apsigynusi Gintarė Dusevičiūtė teigia, kad tarpukariu eglutės pirmiausia buvo pradėtos puošti mokyklose ir skirtos vaikams. Kartais tarnautojų ir darbininkų vaikams „eglutės šventes“ organizavo ir įmonės. Miestiečių, o vėliau ir kaimiečių namus eglutė pasiekė palaipsniui.
XX a. ketvirtojo dešimtmečio laikraščiuose nuorodų į prekybą eglutėmis jau gausu, tai kartais pavadinama „germaniškos kilmės papročiu“.
Taip pat tarpukario laikraščiai rašė, kad Kalėdų eglučių atsiradimas kartais sukeldavo tam tikrą trintį tarp „senosios“ kartos, kuriai ši tradicija atrodė niekuo nepagrįsta, ir jaunosios kartos, kuriai ji patiko.
Į klausimą, kaip dažnai tarpukariu eglutes buvo galima išvysti ne tik mokyklose ar namuose, bet ir miestų aikštėse ar kitose viešose erdvėse, atsakyti sunku.
Tačiau žemiau matoma nuotrauka, daryta 1936 m. Šiauliuose Kazimiero Skerstono ir priklausanti Šiaulių „Aušros“ muziejui, rodo, kad tokių eglučių tikrai buvo.
Be to, eglutes išvysti galima buvo ir parduotuvių vitrinose. „Kai kurios parduotuvės savo prekylangius papuošė dirbtinėmis eglutėmis, pagamintomis iš eglišakių. Šias dirbtines eglutes labai sunku nuo tikrųjų atskirti“, – 1939 m. gruodžio 27 d. numeryje rašė „Lietuvos aidas“.
Na o 1939 m. gruodžio 28 d. „Lietuvos žinios“ rašė: „Kalėdų šventės Vilniuje šiais metais buvo atšvęstos daug kukliau, negu kitais metais. (…) Išskyrus mokyklas ir prieglaudas, miestas apsiėjo be eglučių. Eglutės neįrengė Katedros aikštėje ir miesto valdyba, kaip kitais metais kad būdavo“.
Iš šios pastraipos aišku, kad tuomet, kai Vilnius priklausė Lenkijai, miesto Katedros aikštėje išvysti Kalėdų eglutę buvo galima. Tačiau kiek sena buvo ši tradicija ir kaip atrodė tos eglutės, deja, informacijos rasti nepavyko.
Tad pirmąsias Kalėdų eglutes Lietuvos miestuose datuoti galima tarpukariu.
Kalėdų eglė sovietmečiu
Sovietmečiu eglučių puošimo miestuose tradicija plačiai išplito, tik eglės tuomet būdavo nebe kalėdinės, o naujametinės. Tokios šventinės eglės pradėjo atsirasti daugelio miestų pagrindinėse aikštėse. Jos dažnai buvo puošiamos per Kūčias, tačiau religinę šios šventės ir simbolio prasmę stengtasi nuneigti.
Svarbiausia naujametine Lietuvos egle tuomet laikyta ta, kuri stovėjo Gedimino aikštėje (taip buvo pervadinta Katedros aikštė).
Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2019 m. paskelbė virtualią parodą, kurioje galite išvysti, kaip sovietmečiu atrodė eglė šioje aikštėje. Parodą rasti galite čia.
Žemiau matote seniausią parodoje eksponuojamą nuotrauką – kaip eglė atrodė 1950 m.
O 1977 m. eglė atrodė taip.
1975 m. „Komjaunimo tiesos“ straipsnis, kurį citavo G.Dusevičiūtė savo darbe, 27 metrų aukščio respublikinę Vilniaus eglę titulavo pačia gražiausia ir mini, kad ją gausiai lankė tiek vilniečiai, tiek miesto svečiai.
Anot straipsnio, Vilniaus eglei papuošti buvo panaudota apie 600 spalvotų elektros lempučių, 7000 dvidešimties rūšių blizgučių ir dar apie 1000 spalvingų girliandų.
Straipsnis pabrėžia, kad daug mažesnių eglučių naudojama ir kitų miesto vietų puošimui. Išliko ir „eglutės švenčių“ mokyklose, darželiuose tradicijos, eglutės puoštos ir institucijose.
Pirmoji eglutė – pas mūsų kaimynus
O kada Kalėdų eglutės atsirado pasaulio miestų aikštėse? Kalėdų eglutės, panašios į dabartines, atsirado XVI a. (kai kurių šaltinių teigimu, ir XV a.) Vokietijoje. Dabar manoma, kad jų statymo miestų aikštėse tradicija išsivystė iš Viduramžiais populiarių viešų vaidinimų, kuriuose būdavo perteikiamos biblinės scenos.
Vienas iš taip atkuriamų biblinių siužetų buvo Adomo ir Ievos istorija: eglė joje simbolizavo Rojaus medį.
Įdomu tai, kad dėl miesto, kuriame iškilo pirmoji eglutė, titulo varžosi Talinas ir Ryga. Estai tvirtina, kad šiame mieste pirmoji eglutė iškilo 1442 m., latviai sako, kad pirmoji eglutė atsirado 1510 m. Abu miestai tada priklausė vokiškam Livonijos ordinui.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad abiejuose miestuose medžius per Kalėdas miestų centrinėse aikštėse pastatė Juodagalvių brolija – riterių brolija, kuriai priklausė nevedę pirkliai. Jų teigimu, brolijų nariai šoko aplink medžius, o tada medžiai buvo sudeginti.
Tiesa, istoriniai šaltiniai įvykius aprašo trumpai, ir dėl to kai kurie istorikai abejoja, ar Rygoje ir Taline buvo pastatyti tikri medžiai – tai galėjo būti ir paprastai iš lentų sukalta medį primenanti konstrukcija.
Kiek vėliau – apie 1530 m. – Kalėdų eglutes jau buvo galima rasti ir kai kurių Vokietijos regionų gyventojų namuose, o XVI a. viduryje – ir Strasbūre, Prancūzijoje. Iš pradžių jos dar nebuvo puošiamos – tai būdavo tiesiog eglės.
Bet netrukus eglutės buvo pradėtos puošti valgomais dalykais – obuoliais, riešutais, riestainiais ir taip toliau. Eglutės iškildavo pirklių gildijų salėse, aplink jas žaisdavo vaikai. XVI a. pabaigoje, kaip sako istoriniai dokumentai, eglutes savo namuose statyti pradėjo ir paprasti vokiečiai.
Netrukus dažnu papuošimo elementu tapo ir žvakutės.
JAV Kalėdų eglučių puošimo tradicija pasiekė XIX a. viduryje, ten ją atvežė vokiečių imigrantai. Po Europą kalėdinių eglučių tradicija taip pat pasklido XIX a. viduryje. Pirmiausia prie to prisidėjo aukštuomenė.
Geras to pavyzdys – Didžioji Britanija. Pirmoji eglutė šioje šalyje minima 1800 m. Tačiau išties eglutės išpopuliarėjo 1846 m.
Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija ir jos vyras, princas Albertas, kuris buvo kilęs iš Vokietijos, populiariame Londono laikraštyje „Illustrated London News“ buvo pavaizduoti kartu su vaikais stovintys prie Kalėdų eglutės.
Tuo metu Anglijoje eglutės dar nebuvo plačiai paplitusios, bet Viktorija buvo labai populiari valdovė, ir jos diktuojamas madas greitai perimdavo britų aukštuomenė. Taip nutiko ir su Kalėdų eglute – kai paaiškėjo, kad ją savo dvare turi karalienė Viktorija, eglutę savo namuose užsinorėjo turėti ir savo įvaizdžiu besirūpinančios britų damos.
Elektrinės lempučių girliandos, skirtos puošti eglutėms, buvo išrastos 1882 m., praėjus vos keliems metams nuo pačių elektros lempučių išradimo.
Išradus Kalėdų lemputes, XIX a. pabaigoje išpopuliarėjo ir tradicija Kalėdų metu statyti dideles eglutes vietose, kur lankosi daug žmonių – miestų centrinėse aikštėse, parduotuvėse, verslo centruose ir taip toliau. Taip Kalėdų eglutė pamažu tapo neatsiejamu Vakarų pasaulio šventiniu atributu.
Ikikrikščioniškos eglučių ištakos
Visžalių augalų panaudojimas simboliniam savo būstų puošimui siekia ir gerokai senesnius laikus. Dar prieš krikščionybės paplitimą žiemą visada žaliuojantys augalai daugelio tautų kultūrose įgydavo simbolinę prasmę.
Daugelyje Europos kraštų žmonės žiemą savo būstus puošdavo eglių ar pušų šakomis, nes tikėjo, kad visžaliai augalai žiemą padės apsisaugoti nuo raganų, vaiduoklių, blogųjų dvasių ir ligų. Be to, augalai primindavo, kad saulė, kurios žiemą trūksta, vieną dieną vėl sugrįš ir gamta sužaliuos.
Panašios tradicijos paplitusios buvo ne tik Europoje. Pavyzdžiui, senovės Egipto gyventojai garbino saulės dievą Ra. Žiemą, kai, pasak Egipto mitologijos, Ra susirgdavo, egiptiečiai savo namus puošdavo žaliais palmių lapais, kurie simbolizavo gyvybės triumfą prieš mirtį.
Senovės Romoje gruodžio 21 d. trumpiausia metų diena buvo pažymima surengiant didelę šventę, kuri vadinosi Saturnalija. Per ją buvo pagerbiamas žemdirbystės dievas Saturnas.
Šios šventės proga romėnų šventyklos ir namai buvo puošiami visžalių augalų šakomis. Keltų šventikai – druidai – taip pat dekoruodavo savo šventyklas visžaliais augalais, kurie simbolizavo amžinąjį gyvenimą.
Ir tai tik keletas pavyzdžių. Panašiai visą žiemą žaliuojančius medžius garbino vikingai, saksai ir kiti senosios, pagoniškos Europos gyventojai. Iš pradžių oficiali Bažnyčios pozicija buvo atmesti tokias praktikas, laikant jas pagonybės liekanomis.
Tačiau vėliau tokiems seniesiems papročiams tiesiog buvo suteikta nauja prasmė. Imta teigti, kad ir žiemą žaliuojantys augalai simbolizuoja Jėzų Kristų, prisikeliantį ir nugalintį šaltį bei tamsą.
