Istorikas Rogeris Ekirchas tvirtina, kad anksčiau žmonės per naktį miegojo net du kartus. Pirmą kartą guldavosi praėjus porai valandų po saulėlydžio. Šis laikas nebuvo fiksuotas – žmonės eidavo miegoti, kai nebeturėdavo, ką veikti. Pamiegoję 2–4 valandas žmonės nubusdavo ir kuo nors užsiimdavo.
Rašytojai tuo metu ką nors sukurdavo. Kai kurie žmonės tiesiog vaikštinėdavo ir svajodavo ar net nesikeldavo iš lovos. Kiti užsiimdavo seksu – R.Ekirchas tvirtina, kad yra ir tokių duomenų. Žiemą ši pertrauka buvo tiesiog būtina, nes leisdavo pakūrenti ugnį. Iš tikrųjų manoma, kad būtent dėl ugnies žmonės tokį miego grafiką ir išsiugdė.
Po poros valandų žmonės vėl guldavosi miegoti ir nepabusdavo iki aušros. Toks neįprastas miego grafikas išliko iki pat XVII amžiaus pabaigos. Pirmieji jo atsisakė Šiaurės Europos gyventojai, o vėliau tokias galimybes panaikino pramonės revoliucijos įtvirtinta pamaininio darbo struktūra.
Tiesa, ir šiandien kai kuriose šalyse priimta miegoti dukart – popiečio miegas milijonams žmonių yra labai svarbus dalykas.
Tačiau dvi ilgos, vienodos reikšmės miego atkarpos daugeliui jau nebėra priimtinas dalykas.
Mokslininkai teigia, kad miegoti du kartus žmogui tikriausiai vis dar yra visiškai natūralus dalykas, užkoduotas mūsų genuose. Toks miego ritmas yra geriau suderinamas su cirkadiniais ritmais.
Tyrimai parodė, kad miegojimas du kartus per parą padeda atminčiai, nuotaikai ir darbingumui. Dar daugiau – tai padeda kovoti su nemiga, kuri kankina vis daugiau žmonių.
Kita vertus, sugrįžti prie tokio dabar jau visiškai neįprasto miego ritmo būtų nepaprastai sunku ar net neįmanoma – mūsų gyvenimo ritmas tam nebėra pritaikytas.
