Pats žodis „verba“ apibūdina iš augalų šakelių ir gėlių kuriamą puokštę, kurias katalikai Verbų sekmadienį šventina bažnyčioje. Pirmą kartą žodis „verbos“ lietuvių kalba paminėtas dar 1573 m. postilėje.
Verbų sekmadienio tradicija labai sena. Apie procesijas, šią dieną vykusias nuo Alyvų kalno į Jeruzalę, žinoma nuo IV amžiaus.
V-VI a. ši tradicija išplito ir kitose rytinėse krikščioniškose to meto šalyse. Vakaruose Verbų sekmadienis pirmą kartą paminėtas VII a., verbų šventinimas – X a.
Viduramžių Anglijoje ir Normandijoje gyvavo paprotys procesijos priekyje nešti Evangeliją, kryžių, Švenčiausiąjį Sakramentą, Vokietijoje – ant medinės asilo skulptūros užkeltą Jėzaus skulptūrą, Milane Jėzų simbolizavo procesijos priekyje arkliu jojantis arkivyskupas.
Verbų sekmadienio tradicijos šaknys slypi Naujajame testamente. Jame minima, kad prie Betfagės ir Betanijos ties Alyvų kalnu Jėzus pasiuntė du mokinius į kaimą atvesti asilaitį. Atvedę jį mokiniai apdengė apsiaustais ir ant jo užsodino Jėzų.
Į Jeruzalę jojantį Jėzų žmonės sveikino kaip Dievo siųstąjį Mesiją, klojo ant kelio drabužius ir medžių šakeles.
Daug Europos šalių šią šventę vadina Palmių sekmadieniu, o verbų vaidmenį atlieka palmių šakelės.
Lietuvoje nuo seno Verbų sekmadienio rytą būdavo skubama kuo anksčiau atsikėlus iš anksto pasiruošta verba nuplakti dar miegančius artimuosius sakant: „Ne aš plaku, verba plaka“.
Mama vaikams verba sušerdavo, kad visus metus nesirgtų, būtų darbštūs. Nuplaktieji nepykdavo, džiaugdavosi.
Bažnyčioje reikėdavo rankoje laikyti verbą, kitaip velnias į delną įbruksiąs savo uodegą. Išėję iš bažnyčios lietuviai stengdavosi vieni kitiems, namie – artimiesiems suduoti verba, tikėdamiesi išvaryti ligas, susigrąžinti sveikatą.
Vakarų Žemaitijoje ir kitur šventintą verbą kišdavo už trobos sijos, į kertę, kad saugotų nuo gaisro, perkūnijos. Daug kur senesniems, vienišiems kaimynams šventintų verbų į namus atnešdavo jaunimas.
Verbas pasiruošti reikėdavo iš anksto. Dažniausiai verbos Lietuvoje verbos rišamos iš kadagio šakelių, bet verboms naudojamos ir blindžių, serbentų, beržų, kitų anksti pavasarį sprogstančių medžių ir krūmų šakelės.
Rytų Aukštaitijoje prie kadagio šakelių dar pridedama sprogstančio žilvičio, beržo šakelių, Pietryčių Lietuvoje seniau – popierinių gėlyčių.
Atskiras verbų tipas – Vilniaus verbos. Tai iš sausų augalų nupintos dekoratyvinės puokštės, daromos Vilniuje ir jo apylinkėse, daugiausia Buivydiškių, Sudervės seniūnijų kaimuose. Manoma, kad seniau jos buvo Vilniaus amatininkų procesijų puošmena.
Žolinės Vilniaus krašto verbos nuo seno po Užgavėnių iki Verbų sekmadienio rišamos iš džiovintų, kartais dažytų laukinių ir naminių gėlių, augalų (ašarėlių, barškučių, bruknienojų, jonažolių, katpėdžių, motiejukų, sausučių, šlamučių – iki 30 augalų) ryškių žiedų, nendrių, smilgų, miežių, rugių varpų.
