Ši kalba buvo parengta atvejui, jei astronautų Neilo Armstrongo ir Edwino Aldrino nusileidimas Mėnulyje būtų nepavykęs ir astronautai būtų žuvę.
Prieš 53 metus, 1969 m. liepos 20 d., abu astronautai, vykdydami „Apollo 11“ misiją, tapo pirmaisiais žmonėmis, išsilaipinusiais Mėnulyje.
Astronautų misija pritraukė viso pasaulio dėmesį. Tačiau išsilaipinimo sėkmė toli gražu nebuvo garantuota.
Visi, įsitraukę į „Apollo 11“ misiją, žinojo, kad nelaimingo atsitikimo rizika išsilaipinant Mėnulyje ir vėliau pakylant yra didelė.
Ypač riziką didino faktas, kad tai buvo pirmasis bandymas. Nors teoriškai, atrodo, buvo pasiruošta viskam, niekas negalėjo būti tikras, kad neatsiras koks nors iš anksto nenumatytas veiksnys, kuris viską sugriaus.
Ypač nerimauta dėl to, kad net N.Armstrongui bei E.Aldrinui sėkmingai nusileidus Mėnulyje, jų nusileidimo moduliui „Eagle“ gali nebepavykti pakilti nuo Mėnulio paviršiaus.
Jei taip būtų įvykę, abu astronautai būtų likę Mėnulyje be jokios galimybės išsigelbėti. Ir jų būtų laukęs sunkus pasirinkimas. Vienas variantų – mirti lėta mirtimi nuo bado.
Kitas variantas – pasirinkti greitai mirti nuo to, kas perkeltine prasme vėliau, skelbiant apie jų mirties priežastį, būtų buvę vadinama „tyčiniu komunikacijos nutraukimu“. Tačiau iš tikrųjų tai būtų reiškę savižudybę.
Įvertinus riziką, buvo nutarta iš anksto parengti kalbą ir tam atvejui, jei astronautai žus.
Kalbos tekstą parašė tuometinio JAV prezidento R.Nixono kalbų rašytojas Williamas Safire‘as. Kalboje jis atkreipė dėmesį į astronautų pasiaukojimą, ragino jais didžiuotis ir išreiškė viltį, kad, nepaisant visko, žmogus keliaus į kosmosą.
Kalbą JAV prezidentas būtų pasakęs greitai po to, kai būtų sužinojęs apie astronautų mirtį. Pirmiau jis būtų padaręs tik vieną dalyką – susisiekęs su astronautų našlėmis.
Misija buvo sėkminga, kalbos prezidentui sakyti nereikėjo ir ji ilgam liko archyvuose. Paviešinta jis buvo tik praėjus maždaug 30-čiai metų po išsilaipinimo Mėnulyje. Kalbos tekstas atskleidžia to meto baimes ir viltis, susijusias su kelionėmis į kosmosą.
Toliau pateikiame kalbos teksto vertimą į lietuvių kalbą. Skaitantiems angliškai ir norintiems skaityti originalo kalba žemiau šiame straipsnyje pateikiamas ir originalus angliškas šios kalbos tekstas.
TRAGEDIJOS MĖNULYJE ATVEJU
„Likimas lėmė, kad vyrai, į Mėnulį iškeliavę su taika, pasiliks Mėnulyje ilsėtis ramybėje.
Šie drąsūs vyrai, Neilas Armstrongas ir Edwinas Aldrinas, žino, kad
neturi vilties kada nors grįžti į Žemę. Tačiau jie taip pat žino, kad jų pasiaukojimas žmonijai suteikė viltį.
Šie du vyrai paaukojo savo gyvybes dėl kilniausio žmonijos tikslo – tiesos ir supratimo paieškų.
Jų gedės jų šeimos ir draugai; jų gedės jų tauta; jų gedės viso pasaulio žmonės; jų gedės Motina Žemė, išdrįsusi pasiųsti du savo sūnus į nežinią.
Jų skrydis paskatino pasaulį pajusti vienybę; jų auka sutvirtina brolybę pasaulyje.
Senovėje žmonės žvelgė į žvaigždes ir žvaigždynuose matė savo didvyrius. Šiais laikais mes darome beveik tą patį, tačiau mūsų didvyriai yra tikri žmonės iš kūno ir kraujo.
Kiti seks paskui juos ir tikrai ras kelią namo. Žmonijos niekas nesustabdys. Tačiau šie vyrai buvo pirmieji ir išliks svarbiausi mūsų širdyse.
Nes kiekvienas žmogus, naktimis žvelgiantis į Mėnulį, nuo šiol žinos, kad tame kitame pasaulyje yra kampelis, kuris amžinai išliks žmogiškas.“
____
IN THE EVENT OF MOON DISASTER
„Fate has ordained that the men who went to the moon to explore in peace will stay on the moon to rest in peace.
These brave men, Neil Armstrong and Edwin Aldrin, know that there is no hope for their recovery. But they also know that there is hope for mankind in their sacrifice.
These two men are laying down their lives in mankind’s most noble goal: the search for truth and understanding.
They will be mourned by their families and friends; they will be mourned by their nation; they will be mourned by the people of the world; they will be mourned by a Mother Earth that dared send two of her sons into the unknown.
In their exploration, they stirred the people of the world to feel as one; in their sacrifice, they bind more tightly the brotherhood of man.
In ancient days, men looked at stars and saw their heroes in the constellations. In modern times, we do much the same, but our heroes are epic men of flesh and blood.
Others will follow, and surely find their way home. Man’s search will not be denied. But these men were the first, and they will remain the foremost in our hearts.
For every human being who looks up at the moon in the nights to come will know that there is some corner of another world that is forever mankind.“
