O diplomatijos, ne vien ginklų, reikėjo: iš pradžių ne visos didžiosios pasaulio valstybės manė, kad Baltijos valstybės, tarp jų ir Lietuva turėtų būti nepriklausomos.
Paryžiaus taikos konferencijos reikšmė
Pasibaigus I pasauliniam karui karui reikėjo spręsti begalę reikalų. Pirmiausia reikėjo sukurti naują tarptautinę sistemą, kuri sugebėtų užtikrinti viso pasaulio taiką.
Antra, reikėjo nutarti, ką daryti su Vokietija ir kitomis I pasaulinį karą pralaimėjusiomis valstybėmis.
Trečia, reikėjo nutarti, kaip pasielgti su naujomis po karo atsiradusiomis valstybėmis (Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija ir t.t.).
Išvardintos priežastys nėra vienintelės, bet jos buvo vienos esminių priežasčių, dėl kurių buvo organizuota Paryžiaus taikos konferencija.
Ją suorganizavo Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai, joje dalyvavo 32 delegacijos. Oficialiai konferencija buvo atidaryta 1919 m. sausio 18 d. ir tęsėsi iki 1920 m. sausio 21 d. su keliais pertrūkiais.
Tokiame istorijos sūkuryje susikūrė Baltijos valstybės, tokiomis aplinkybėmis reikėjo įtvirtinti savo nepriklausomybę.
Supratus, koks tuo metu buvo didžiųjų pasaulio valstybių požiūris į Baltijos kraštus, galime geriau suprasti iššūkius, su kuriais Lietuva, Latvija ir Estija susidūrė valstybingumo pradžioje.
Kas tuo metu buvo didžiosios pasaulio valstybės?
Kiekvieną dalyvę Paryžiaus taikos konferencijoje atstovavo delegacijų viduje išsirinkti atstovai. Buvo sukonstruota tokia sistema, kad vienos šalys turėjo svarbesnį balsą už kitas.
Vienos šalys turėjo daugiau galios dėl turėto didesnio delegatų skaičiaus. Kitos atvirkščiai – turėjo mažiau galios, nes turėjo mažiau delegatų, kurie galėjo balsuoti priimant konferencijos sprendimus.
Visas šalis pagal jų svarbumą priimant įvairius sprendimus galima suskirstyti į keturias grupes.
Svarbiausios šalys organizuojant Paryžiaus taikos konferenciją bei joje vykstant naujosios pasaulio tvarkos konstravimui buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija ir Japonija.
Antrajai pagal svarbą grupei priklausė Belgija, Brazilija ir Serbija. Trečiajai – Kinija, Graikija, Hidžazo karalystė (1916-1925 m. egzistavusi arabų valstybė, apėmusi dalį dabartinės Saudo Arabijos, - red. past.), Lenkija, Rumunija, Liberija, Siamas (Tailandas) ir Čekoslovakija. Ketvirtajai – Kuba, Gvatemala, Haitis, Hondūras, Liberija, Nikaragva, Panama, Bolivija, Ekvadoras, Peru ir Urugvajus.
Vis dėlto pirmojoje grupėje Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija ir Didžioji Britanija faktiškai turėjo didesnį balsą už Italiją ir Japoniją. Todėl būtent šias tris valstybes to meto kontekste galima laikyti didžiosiomis pasaulio šalimis. Jos turėjo didžiausią sprendimų galią ir jas įtikinti Lietuvai buvo svarbiausia.
JAV požiūris: Rusijos skaldyti nereikia
1919 m. prasidėjus Paryžiaus taikos konferencijai JAV egzistavo požiūris, kad skaidyti Rusijos nereikia.
JAV tikėjosi, kad bolševikai Rusijoje įsigalėjo tik laikinai ir kad Rusijoje atsiras demokratija.
Vašingtonas norėjo tiek ekonomiškai stiprios, tiek stipria karine jėga pasižyminčios Rusijos. Išskyrus Lenkiją ir Suomiją, JAV pasisakė prieš kitų valstybių atsiskyrimą nuo Rusijos.
